Pradėsiu oficialiai: šiemet Algirdas Julius Greimas, išeivis iš Lietuvos, Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjas ir idėjinis vadas, švęstų savo šimtąjį gimtadienį. Mokslininkai iš A. J. Greimo literatūros teorijos ir semiotikos centro –­ nuo rudens su Lietuvių literatūros katedra sujungiamo akademinio Vilniaus universiteto padalinio – stengėsi, kad UNESCO šiuos metus paskelbtų jubiliejiniais. Šia proga ir kasmetė greimistų bei jiems prijaučiančiųjų sueiga, „Baltų lankų“ akademinė studijų savaitė, tapo erdve, kurioje mokslininkai ir studentai darkart aktualizavo ne tik semiotinį metodą, bet ir su A. J. Greimu susijusius biografinius, istorinius, mokslinius kontekstus.

Oficialiai įžengus, galima draugiškai risnoti, bandant suspėti su intelektualiniu šiųmečių „Baltų lankų“ traukiniu, kuris važiavo iki galo nuspaudęs greičio pedalą. Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad priklausau prijaučiantiesiems semiotikai, o jų renginyje kasmet pasitaiko ne tiek ir mažai. Šiemet jų gretos galbūt buvo retesnės, bet tik dėl pranešimų, skirtų vien A. J. Greimui ir jo metodui (buvo tik viena išimtis – Brigitos Speičytės, literatūros istorikės, prasmingas Maironio „Pavasario balsų“ leidimų istorijos atskleidimas), specifikos: semiotika, pretendavusi į universalios reikšmės teorijos statusą, yra ir turbūt liks nišiniu tyrimų ir mąstymo lauku, gąsdinančiu daugelį linkusiųjų mąstyti tradiciškai. Nepaisant to, manau, renginio organizatoriai padarė labai gerą ir mūsų kultūrai reikalingą darbą – kai kurie dalyviai išplėtė ir papildė pranešimus, prieš savaitę skaitytus pasauliniame semiotikos kongrese Kaune. Šio kongreso organizatoriai už dalyvavimą pareikalavo plėšikiškos 200 Eur sumos, todėl labai gražu, kad „Baltose lankose“ dalies pranešimų (ir dar papildytų, nes laiko skiriama daugiau!) buvo galima klausytis už simbolinį 7 Eur dalyvio mokestį. Be to, gerą atmosferą bei demokratišką dvasią kūrė ir tai, kad, kaip įprastai, su dėstytojais pranešimus taip pat skaitė studentai – jauniausias Justinas Mazūra ką tik baigė pirmąjį semiotikos magist­ro kursą, o Pauliaus Jevsejevo šį rudenį laukia disertacijos gynimas.

Tiesą pasakius, tas keturias dienas laikas tiesiog skriejo. Pranešimai buvo įdomūs, o diskusijos ir klausimai, kurių man visada labai norisi, nes tai rodo intelektualinį renginio gyvumą, buvo vykę. Nors iš viso dalyvavo tik apie 50 žmonių, dažnai tekdavo pratęsti pokalbius legendinėje Druskininkų „Širdelėje“ arba dalyvių pamėgtoje picerijoje „Sicilija“. (Čia dalis kompanijos Mindaugo karūnavimo dieną kartu su picerijos darbuotojais traukė ir „Tautišką giesmę“.) Tradicinė išvyka į Liškiavą šiemet buvo palaistyta lietaus. Tačiau semiotikai ir jų draugai šį lemiamą išbandymą išlaikė ir linksmi iki sutemų šėlo ant piliakalnio, o vėliau pokalbius ir šventę tęsė Druskininkuose.

Iš to, ką dabar parašiau, veikiausiai susidarė įspūdis, kad semiotika yra kelių keistuolių mokslininkų užsiėmimas. Vis dėlto tai nėra tiesa. Renginyje iškilę klausimai iš prigimties yra arba filosofiniai, arba teoriniai, priklausantys plačiam tarpdisciplininių tyrimų laukui. Kaip žinia, A. J. Greimo seminarai Pary­žiuje sutraukdavo daugybę klausytojų, dalis vėliau perėjo į kitas disciplinas ar kūrė savo teorijas. Iš jų vienas žymiausių –­ Roland’as Barthes’as. Su A. J. Greimu keliskart diskutavo ir Paulis Ricœuras – apie šiuos debatus kalbėjo magistrė Augustė Remesaitė su darbo vadove Jurga Katkuviene. Jos išryškino A. J. Greimo semiotikai esminę reikšmės ir prasmės skirtį. Naujas šios prieštaros apmąstymas tapo savotišku šiųmečių „Baltų lankų“ leitmotyvu: ją siedami su kitais kontekstais aptarė ir Daiva Vaitkevičienė, ir Arūnas Sverdiolas, ir Jūratė Levina, ir P. Jevsejevas, ir Dmitrijus Gluščevskis. Prasmė – siekiamybė, kuri be artikuliuotos reikšmės negalima, taigi tiesiogiai nepažini. A. Sverdiolas, skaitęs pranešimą „Greimo egologija“, pabrėžė A. J. Greimo egodokumentuose ryškėjantį gilų nebūties išjautimą, kraštutinį skepticizmą, susijusį su semiotika, kaip bandymu mąstyti apie prasmę. Todėl ir pastanga atsisakyti filosofijos – A. J. Greimas nuolat ir primygtinai kartojo, esą apie ontinę erdvę kalbėti semiotikai negali – esmiškai yra filosofinis veiksmas.

Semiotikos aktualumą pabrėžia ir jos atveriamos tarpdiscipliniškumo galimybės. Vien peržvelgus pranešimų temas matyti, jog semiotiškai galima kalbėti apie labai daug ką – nuo drabužių firmos logotipų ir jų ryšio su rūbų dizainu (tai puikiai atskleidė intriguojantis Katerinos Merežnikovos-Beržanskienės pranešimas „Mados semiotika“) iki originalios ir nešabloniškos ideologijos sąvokos (Nijolės Keršytės pranešimas „Greimo ideologijos samprata ideologijos kritikos kontekste“). Todėl semiotika yra geras ir patogus analizės įrankių rinkinys – džiugina, kad mechaniška analizė nėra pati sau tikslas, kad metodai taikomi kūrybiškai, taigi leidžia šį bei tą svarbaus pasakyti apie mus supantį, reikšmių kupiną pasaulį. Ir nors, nepaisant pretenzijų į universalumą, Paryžiaus semiotika, kaip bet kuris kitas metodas, turi savo ribotumų, ji tikrai negali būti redukuojama iki priešininkų parodijuojamo kvadrato. Šiųmetės „Baltos lankos“ darkart įrodė, jog A. J. Greimo tekstus galima skaityti atliekant skirtingus pjūvius, kurių daugybė dar nepastebėti ir laukia savo valandos, o lanksčiai taikomo griežto metodo galimybės – anaiptol neišsemtos. Kitaip tariant, semiotika dar nepavargo ir tikrai turi ką pasakyti įvairiausių specialybių ir profesijų žmonėms, ne tik akademikams.

Be to, renginyje buvo justi, kad semiotika – tai minties tiltas tarp Vilniaus ir Paryžiaus. Mane labai džiugino sociosemiotikos žvaigždės Erico Landowskio pranešimas, kuriame jis nedarė nieko semiotiškai ypatinga, tačiau labai žaviai pristatė jam įstrigusius pasažus iš naujos prancūzų kalba pasirodžiusios A. J. Greimo knygos. Joje sudėti specialiai atrinkti straipsniai iš Lietuvoje puikiai žinomo rinkinio „Iš arti ir iš toli“. Pasirodo, prancūzams „lietuviškasis Greimas“ (ką jau kalbėti apie „ikisemiotinį Greimą“ arba „Greimą-publicistą“!) iki šios knygos buvo terra incognita visai taip pat, kaip mums buvo nepasiekiami A. J. Greimo laiškai, pokalbiai, užrašai, dabar sudėti į „Baltų lankų“ išleistą rinktinę „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“. Taip išryškėjo dar vienas „Baltų lankų 2017“ motyvas – dviguba mokslininko būtis, kurią jis pavadino „schizofrenija“: būnant lietuviu dar būti ir žymiu Paryžiaus mokslininku, ir žmogumi. A. J. Greimo antrosios žmonos Teresos Keane-Greimas pranešimas turinio kokybės aspektu nelabai džiugino, bet smagu, kad ji sutiko atvažiuoti, dalyvavo visuose renginiuose, noriai bendravo.

Pats mokslininkas semiotiką laikė ne mokslu, disciplina ar juolab jo dažnai ironizuotos „literatūrologijos“ šaka, o moksliniu projektu. Projektiškumo, neišbaigtumo dvasia, nors kartais apslopstanti, buvo juntama ir „Baltose lankose“. Būtent todėl jose besiganančios avys buvo margos – netobulos, neišbaigtos, gaudančios prasmę, o pasiekiančios tik reikšmes, bet dėl to dar įdomesnės, labiau intriguojančios. Svarbu sučiupti tą momentą, kai, anot A. Sverdiolo, „nebegalim gyventi toliau kažko neišsiaiškinę“.