Emilė Pūraitė. Argi Niekas tikrai jau toks niekas?

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka surengė Kauno rajono VII–XII klasių moksleivių esė konkursą „Ten, kur lietūs, – Lietuva", skirtą Sigito Gedos 70-osioms gimimo metinėms. Tarp atvirai patriotinių darbų išsiskyrė Kačerginės pagrindinės mokyklos VII klasės mokinės Emilės Pūraitės miniatiūros. Mokinę konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Virginija Pūrienė. Rašinyje panaudotos ištraukos iš S. Gedos knygos „Baltoji varnelė" (1985).

 


 

Kristinos Alijošiūtės iliustracijaKada paskutinį kartą rašėte laišką? Ne elektroninį, net ne popierinį, o žemės laišką „suodinu pagaikščiu", purios žemės paviršiuje įbrėždami laiško žodžius. Už žodžius tokiame laiške iškalbingesni būna paprasti piešiniai: „mėlynos uogelės", vaikai, ganantys avis, ežere gyvenanti „peleka žuvis". Iš šių paveikslėlių tarsi mozaiką sudėliojate mintis. Ir kiekvienam tos minties prasmė gali būti vis kitokia.
O kaip nupiešti baimę? Argi taip baisu, kai kažkas kalba paukš­čio balsu? Geriau jau apie baimes nerašyti laiško senolei. Kad ir ji neišsigąstų. Kad ir vėjo paukštis nepabijotų šio laiško prasmės nunešti kitiems.


Ganiava. Šiam žodžiui suprasti šiandien daugelis ieško žodyno. Kai šv. Jurgis atrakina pavasarinę žemę ir į pievas paleidžia žalumą, gyvulėliai pasklinda po laukus džiaugdamiesi, „mauroja bauboja" jie savo bandoj. Ir reikia gerai įgudusio piemens, kad jie neišsilakstytų, neišsibadytų ar nepasiklystų.
Nelengvas tai darbas, ir ne kiekvienas Niekas gali jį gerai atlikti. Tačiau šio darbo galima išmokti. Tad trumpos ganiavos pamokėlės: turėki rykštelę, būk greitas, vikrus, akylas, ausylas, gerai prižiūrėki „žemės kraštus" ir neprirink į būrį girios žvėrių –­ sudraskys naminius jautelius, kiauleles, aveles ir žirgelius –­­ arba niekas tokių pargintų gyvulių vakaro ar rudens pabaigoje nenorės paimti.
O tada jau vargas piemenukui – „ganyti reiks peržiem!"
Todėl visi vikruoliai, drąsuoliai ir šiaip savimi labai pasitikintys – kartais pasitikslinkite žodžių reikšmę žodyne, kad neturėtumėte bėdos dėl savo neišprusimo. Nebūkite Nieko vaikai.


Geras dalykas – atsargumas. Privalai pasaugoti save ir kitus. Todėl būk atsargus, mažasis vaikeli, nežaisk su degtukais:

Degtukas sykį pražys
Raudonais liepsnų žiedais,
Iš degtuko išeis ugnis.

O tada, o tada tai jau bus. Ir joks Niekas nepadės. Nebent dėdės ugniagesiai laiku atskubės į pagalbą ir sutramdys ugnies liežuvio žaibus.
Taip pat būkite atsargūs besikarstydami medžiais. Ir niekada nesugalvokite lipti pupa į dangų. Nors ji bus panaši į medį, auksinė ar sidabrinė, nesiropšk jos stiebu, nes nežinia, „kur jos šaknys, o kur viršūnė". O kai pulsi žemyn, Niekas tavęs nesugaus.
O kaip elgtis su žmonėmis? Ar jų irgi reikia pasisaugoti? Ne, su žmonėmis reikia draugauti. Gal atsargiau reikėtų bend­rauti su geležonais, penkiaburniais šešialūpiais ir didėlesniais už Nieką (arba už tave patį).


Jūros smėlio stebuklai užburia mane kiekvieną vasarą, kai sėdžiu prie jūros ir kojų ar rankų pirštais brėžiu linijas. O bangos jas pagražina savaip. Ir pražysta pakrantė baltosiomis rožėmis, sidabrinėmis rūtelėmis ir paridentais žiedeliais. Tikras grožis, bet toks laikinas. Nupieštas baltoje auksinėje mėnesio knygoje, raudonai užrašytoje „Ak, gražumas".


Niekas nėra visiškas niekas. Tai nėra tuštuma, tyla ar tamsa, nėra beprasmis baltumas ar gražumas. Kartais Nieke gali slypėti begalinė prasmė, viltis ir gyvenimo džiaugsmas. Ypač, kai Niekas yra dar mažas ir nesusivokęs vaikelis.