PėDėEr PėDėEr – geriau nerasi, nes geriau tai niekur nėr.
Iš PDR himno

Gėriau bambaliuką
Per visą baliuką
Bambal bambal bambaliukas
Bambaliukas o cho cho!
Iš „Dainos apie bambaliuką“, nelaimėjusios anoniminio socialiai remtino eilėraščio konkurso

Po ilgų priešinimosi metų aš, rodos, galutinai susidėjau su poetais, suartėjau su jais, man vis sunkiau atsispirti jų užslėptam žavesiui, ir dabar galas mano, kaip kritikės, karjerai. Juolab ką tu čia kritikuosi, kai tave nemokamai vežioja, mėsomis nuo ryto iki vakaro šeria, šiltuose kambariuose apnakvindina, –­­  kaip liaudis sako, nepjauk rankos, ant kurios sėdi.
Tai buvo mano pirmasis Poetinis Druskininkų ruduo. Apie ankstesnius 22 festivalius buvau susidariusi įspūdį, kad tai tamsioje dūšnoje „Širdelėje“ vykstanti pjankė, kurios metu garsiausi Lietuvos poe­tai sėdi susispaudę su negarsiais poetukais ir neaiškaus garsumo užsieniečiais, vieni kitiems skaito eilėraščius, kai kas gauna prizų, už kuriuos paskui visi geria ir rūko, kai vakaras įsibėgėja, šokama ant stalų, o po stalais kas nors su kuo nors netyčia bučiuojasi. Trumpai tariant, PDR’as man atrodė festivalis, po kurio yra daug apie ką pletkinti.
Savom akim žiūrint viskas buvo daug padoriau. Gal ir teisi Marija, kuri filmavo mus, po balkonu traukiančius „Hit me baby one more time“ („Plekštelk man, mažute“), ir džiaugėsi, kad bent kažkas dainuoja, nes labai jau nuobodūs tie poe­tai pasidarę. Seniau tai bačkose ar purvo voniose lindėdami poeziją skaitydavo, mušdavosi ir pro langus krisdavo. Dabar dauguma senųjų metę gerti, o jaunieji jų žygių nebekartoja (vos vienetai parodė valią gerti). Štai sekmadienio rytą senieji, pamatę A. Kaziliūnaitę su skaidriu skysčiu stiklinėje, trumpam tokį vaizdelį pakrikštijo festivalio simboliu, tačiau poetė pareiškė kiekvieną vakarą užbaigianti keturiomis vandens stiklinėmis ir rytą taip pat pradedanti gerdama gryną vandenį. Šios organizmo valymo procedūros vyresniąją kartą akivaizdžiai nuvylė.
PDR’o refleksija kitokia nei įprastų konferencijų bei festivalių. Nei pranešimus perpasakosi, nei artistus aptarsi. Bent jau šis PDR’as nebuvo ta vieta, kur kažką užsirašinėtum. Stengiausi tik per rimčiausią renginį – diskusiją „Socialiniai kūrybos kontekstai: poezija ir politika?“, trukusią tris su puse valandos. Nelabai sumaniai susodinti (nugaromis į klausytojus) užsienio poetai bei pažįstami veidai kalbėjo plačiai: pirmojoje dalyje R. Kmita sugretino Staliną ir Platoną, nes abu su poetais elgėsi panašiai –­ norėjo juos ištremti arba paskirti aiškias funkcijas. M. Šidlauskas sugretino poe­tą ir politiką – abu dirba su kalba ir sąmoningai meluoja. L. Katkus priminė satyros žanrą –­ tikrąją politinę poeziją, ir skatino iš naujo įvertinti sovietinius bei išeivijos poetus, jų politines pozicijas. Anot jo, politiški tekstai labai greitai sensta, K. Platelis čia replikavo, kad V. Majakovskis skamba gal ir kvailai, bet nenuobodžiai.
Užsieniečiai diskusiją nukreipė į kalbą. Užsirašiau, kad jau vien rašymas tam tikros tautos kalba yra politinis aktas (to tikrai nežino „anglakalbiai“ lietuvių dainorėliai). Štai R. Arregi sakė, kad gimęs basku pasirinko rašyti mažai kam suprantama baskų, o ne ispanų kalba. Tai jis suvokė labiau kaip estetinį nei politinį aktą. O šveicaras A. Spescha rašo Zurzervos tarme, kuria kalba vos apie 60 tūkst. žmonių.
Vėliau poezijos skaitymuose, klausydamasi užsieniečių, į vertimus akį užmesdavau tik trumpam. Eilėraščiai man ne itin dažnai pasirodo žiauriai geri, bet estetinis katarsis vis tiek ne kartą persmelkė: už visas tas poe­zijas man gražiau skambėjo gimtosios poe­tų kalbos (baskų, airių, portugalų, islandų, estų ir kt.). Apskritai užsienio svečiai buvo įdomūs, kuklūs, kultūringi, charakteringi. Geri žmonės, – galvojau stebėdama iš Pakistano kilusį anglų kalbos profesorių W. Khwają ar mažųjų kalbų poliglotą M. Rodunerį. Iš poezijos labiausiai įsiminė latvis J. Elsbergas („man labai dreba tavo rankos“) ir estas K. M. Sinijärvas („mmmm mmmm pavasaris mmmm mmmm“).
Diskusija tapo aistringesnė slinktelėjus moterų temos linkui. L. Kreivytė apkaltino lietuvių kalbą esant vyrišką, dėl ko sunerimo daugelis klausytojų. Menotyrininkė skatino moteris kalbą provokuoti, žaisti ja, ieškoti netikėtų formų, o ne paklusti esamoms. Be to, anot jos, moteris poetė turėtų apsibrėžti poziciją, iš kurios kalba. Britė F. Sampson sakė rašanti kaip žmogus, o ne kaip moteris, ir įsižeistų, jei jos poeziją vertintų lyčių lygybės idėjos apsėsti kritikai.
Kitą per įvairius poezijos skaitymus mano patirtą estetinį katarsį sukėlė poetų ir poečių išorinis grožis. Čia jau, žinoma, žibėjo Jaunoji jotvingė I. Valantinaitė, į kurią net žiūrėti kažkaip nepatogu – tokia ji graži. Akį traukė vyrėlesnioji karta (A. Marčėnas, S. Poisson), o Jaunųjų skaitymai išvis priminė grožio konkursą (M. Baronaitė, T. Zaronskis, D. Daugintytė etc.). Jį laimėjo D. Kuzminskaitė, iš taip pat labai gražaus A. A. Jonyno gavusi Puškino premiją jaunajam poetui. Tačiau, kaip prisipažino šio prizo steigėjas, vaikinai atrodė, t. y. skambėjo, įdomiau.
Jaunuosius poetinius žiedus atrinkti I. Butkutei padėjo M. Nastaravičius. Skaitymai man pasirodė reprezentatyvūs. Stambiausia buvo nuosaikių, dievobaimingų, dvasingų poečiukų grupė, iš jų išsirašiau kelis man nepatikusius žodžius: vitražai, džiaugsmas, dangus, laikas, krūtinė, vaikystės gervuogynai, liauni medeliai, priversti susimąstyti, teisingumas; ir vieną patikusią D. Daugintytės eilutę: „Tavo mažytis kojos kauliukas ne didesnis už vyšnią.“ Priešingai, šventvagiškai ir tikrai su šarmu skambėjo erotiškasis P. Šarmavičius (jam daviau pliusą už drąsą). Kitą pliusą gavo D. Norkūnas už darbštumą jungiant krikščionybės, mitologijos, istorijos kontekstus, ieškant aliteracijų.
Apskritai eilėraščiai skambėjo labai abstrakčiai, toli nuo realių patirčių, nuo kasdienybės (žr. R. Granausko citatą LM, Nr. 35: „Dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės“, tapusią M. Nastaravičiaus eilėraščių ciklo epigrafu). Be to, atrodė, kad apie daugumą jų autoriai galvoja geriau nei derėtų. Avangardizmu ir humoru nekvepėjo nė iš tolo, kol neišgirdome paskutinio skaičiusio D. Grajausko, iš kurio eilėraščių savo suglamžytame lapuke užsirašiau: driežiukai, supermarketas ir zir-zir, zur-zur. Daviau jam du pliusus ir, negana to, išrinkau jį grožio konkurso nugalėtoju.
16-metis Grajauskiukas nugalėjo ir mažiau subjektyviuose konkursuose. M. Šidlauskas, P. Mikėnaitė, J. Katkuvienė, A. Ja­kučiūnas ir šio teksto autorė vertino anoniminius eilėraščius. Ir vieno eilėraščio, ir eilėraščio tema „Mano dramblio kaulo bokštas“ grupėse nugalėtoju tapo tas pats D. Grajauskas. Už socialiai remtiną eilėraštį jis telaimėjo 3-iąją vietą. Reikia pasakyti, kad nuskambėjo keletas nuomonių apie tėvo ir sūnaus panašumą ir poetinėse dinastijose slypintį blogį, tačiau akivaizdu, kad šio teksto autorė joms nepritaria.
Apdovanojus Jotvingių premijos laureatą R. Stankevičių ir kitus, kuriuos radote LM poezijos puslapyje, sėkmingai įvyko Poe­tinis aukcionas, tapęs konferansjė A. Kaziliūnaitės benefisu. Jai energingai skatinant, už 25 litus buvo parduota Nikodemo pypkė, M. Buroko akrilu, pirštais ir alkoholiu pieštas paveikslas „Kelios tulpės“ (23 Lt), A. Veiknio portretas, pieštas I. Gudmonaitės (10 Lt), A. Valionio gamybos liekninantis alus (36 Lt). Už 43 litus K. Navakas pardavė niekur neskelbto savo eilėraščio juodraštį, kurio paskutinis žodis „numirė“ (su banko sąskaitų numeriais kitoje lapo pusėje), o pats už 20 litų nusipirko ryškiai raudonus G. Labanauskaitės triusikus.
Vakare buvo surengta festivalio himno karaokė prie Druskininkų fontano. Nepai­sant neįtikėtinai juokingo himno, spalvas ir formas pagal M. Bublé dainą „Feeling Good“ keičiantis fontanas nuteikė labai romantiškai (be ironijos). Dvi PDR‘o naktis socializuotasi vietose, vadinamose Bokštu ir Terasa, šokta „Širdelėje“ ir „Dainavos“ restorane, pastarojo atmosfera kai kuriems priminė mokyklos aktų salę 1994-aisiais, kai, mirgant diskobolui, visi rūpinosi, kaip čia praradus nekaltybę. Pirmąją naktį išgėrus dviejų dienų atsargas (kad poetas girtas, gali suprasti net iš to, kaip tiesiai jis stovi ar sėdi), antroji buvo ramesnė: pro langą stebėjome sanatorijos gyventoją, stebintį televizorių, per tuštutėlius Druskininkus žingsniavome „iki degalinės“ ir čiupinėjome pelkinio ąžuolo lapus.
Trečiąjį rytą atsikėlę kalbėjomės apie kartais atsirandantį norą ką nors pagarbinti. Tai ir garbinome vieni kitus („Tu faina! – Tu irgi!“), Grajauskiuką, rudeninius Druskininkus ir PDR’ą – gerą, gražų ir padorų.