Kenneth Slawenski. Dž. D. Selindžeris: pakylėtas gyvenimas. Biografija. Iš anglų kalbos vertė Elena Laimutė Gylienė. – Vilnius: „Gimtasis žodis", 2013.

Man bloga nuo ego, ego, ego. Nuo savo pačios ir kitų. Man bloga nuo visų, kurie kažkur veržiasi, nori nuveikti kažką nepaprasta ir panašiai.
(„Franė ir Zujis", „Alma littera", 2006, p. 30)

Ne retas atvejis, kai gerbėjams nusispjaut į jų garbinamųjų įsitikinimus ar pomirtinę valią. Popkultūros, popsąmonės mechanizmas įsuka savo herojus, jų pastangos pradeda veikti atvirkštine eiga: individualus maištas sukelia masinį konformizmą, paprastumo siekis tampa prabangos ženklu, privatumo troškimas išprovokuoja persekiojimą. Famous for not wanting to be famous, – sakoma apie Jerome'ą Davidą Salingerį.
Kennethas Slawenskis, kurio 2010-aisiais užbaigtą šio rašytojo biografiją šiemet išleido „Gimtasis žodis", su guru gyvenimu elgiasi pabrėžtinai pagarbiai (kita vertus, jei būtų gerbęs iki galo, knygos būtų išvis nerašęs: Salingeris kovojo su bet kokiu savo asmens viešinimu). Tad pusės tūkstančio puslapių knyga neskandalinga, nuosaiki, nuobodi. Svetainės deadcaulfields.com įkūrėjas septynerius metus rinko medžiagą, tvarkingai ją surašė, tačiau nesugebėjo nei interpretuoti, nei apibendrinti. Panašiai ir su Salingerio proza: išsamiai atpasakotas siužetas, darant maždaug tokias išvadas: tai „įdomus ir labai prasmingas kūrinys" (p. 268). Dažniausiai Slawenskis tiesiog ieško atitikmenų tarp rašytojo gyvenimo ir kūrybos.
Norėjosi tai pateisinti autoriaus atsargumu, atsisakymu spekuliuoti, beletrizuoti, vengimu pačiam reikštis tekste. Vis dėlto užtenka trumpai pagūglinti, kad pamatytum, jog Slawenskis pasirinko veidmainišką strategiją: atsirinkti tik tai, kas padoru, apkarpyti aštresnius Salingerio asmenybės kampus, keistenybes įvynioti į vatą ir pateikti kaip normalybes. Šalia daugybės straipsnių, demaskuojančių rašytojo ekscentriškumą ir neurotiškumą, ypač šalia 2000-aisiais išleistų jo dukters memuarų –­ keršto akto, visuotinei apžiūrai išvertusio tikras ir išgalvotas tėvelio šiukšles, Slawenskio veikalas atrodo mažų mažiausiai naivus.

*
J. D. Salingeris (1919–2010) gimė Naujųjų metų dieną Niujorke, žydo „sūrių fabriko direktoriaus" šeimoje. Kaip ir daugelio įžymybių, rašytojo prosenelis buvo kilęs iš Lietuvos, Sudargo, iš kurio persikėlė į „perspektyvesnį miestą" – Tauragę. „Selindžeriai nepasižymėjo nei ištikimybe tradicijoms, nei nostalgija" (p. 12). Jie susikūrė savas biografijų versijas ir jomis įtikėjo, pamažu atsisakė ir religinės priklausomybės. Tėvas net didžiosios depresijos metais apsukriai turtėjo ir su šeima kraustėsi vis arčiau Niujorko centro.
Mamytės už rankos į mokyklą vedžiojamas Sonis pasižymėjo išsiblaškymu ir abejingumu mokslams. Nežinantį, ką nori veikti (traukė nebent vaidyba), sūnų tėvas išsiuntė mokytis verslo (skersti kiaulių) į Lenkiją, Bydgoščių. 20-metis Sonis užsirašė į kūrybinio rašymo kursus, kuriems buvo lygiai taip pat abejingas, kaip ir kiaulėms.
Daugiausiai pastangų biografijos autorius įdėjo į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį: paties Salingerio nutylėtos patirtys kruopščiai rekonstruotos iš šalutinių šaltinių. Po pragaištingo mūšio Hiurtgeno miške iš 3000 pulko karių gyvi liko vos 500. (Tuo metu Hemingway'aus pulkas buvo dislokuotas per mylią nuo Salingerio, tačiau susitiko jie Paryžiuje, vėliau susirašinėjo, galiausiai Salingeris šį ryšį, kaip ir daugumą kitų, nutraukė.) Taigi 26-erių Salingeris jau buvo matęs karą, dalyvavęs vaduojant Dachau koncentracijos stovyklą, dirbęs kontržvalgybininku (areštavęs ir tardęs). Pasak legendos, apkasuose jis pradėjo rašyti ir „Rugiuose prie bedugnės".
Penktajame dešimtmetyje žurnalai ieškojo „mažųjų hemingvėjų". Tuometinės leidybos peripetijos šiandien atrodo iš fantastikos srities: apsakymo išspausdinimas žurnale reikšmingumu kone prilygo knygos pasirodymui, redaktoriai nepailsdami atmetinėjo jaunojo Salingerio apsakymus, o jei priimdavo – reikalaudavo perrašyti arba taisydavo patys. „Kartais man atrodo, kad nors esu tik dvidešimt vienerių, kaip rašytojas jau esu miręs" (p. 46). Vis dėlto atkakliai rašydamas, Salingeris tolygiai kopė aukštyn. Pirmumo teisę skaityti jo kūrinius įsigijo „The New Yorker", kurio redaktorius atsakingai būrė autorių ratą, rengdavo bendrus pietus, išvykas žvejoti, teniso turnyrus. 30-ties Salingeris jau buvo pripažintas, juo domėjosi jaunieji talentai –­ Kurtas Vonnegutas, Philipas Rothas, Sylvia Plath. 1951 m. pasirodė „Rugiuose prie bedugnės" (lietuviškai pirmąkart išleista 1966 m.).
Rašytojas siekė visiškai kontroliuoti savo knygų apipavidalinimą: viršelį (geriausiai – vienspalvis ir ne minkštas), šriftą. Vengė fotografuotis, falsifikavo asmens duomenis. Nepasitikėjo leidėjais, piktinosi ir teigiamais, ir neigiamais kritikų atsiliepimais.
Tuštybė Salingeriui nebuvo svetima, greičiau priešingai: „Tas pasaulis, apie kurį jis taip piktai atsiliepė, buvo jo paties dalis" (p. 60). Prieš karą Sonis organizavo pramogas kruiziniame laive, plaukiojusiame po Karibus. Buvo susidėjęs ir su intelektualais, kurie jį mėgo dėl pašaipaus humoro jausmo. Tačiau kuo garsesnis darėsi, tuo prieštaringesni troškimai jį kankino: „Noras užsidaryti tarp keturių sienų grūmėsi su įgimtu poreikiu bendrauti, todėl jis darė klaidų – susitikinėjo su moterimis, kuriomis nepasitikėjo, priimdavo kvietimus į pobūvius, kuriuose jautėsi nejaukiai, per daug išgerdavo, o svarbiausia – vėliau gailėdavosi dalyvavęs" (p. 257).
Pirmąja Sonio išrinktąja tapo 16-metė žymiausio Amerikos dramaturgo Eugene'o O'Neillo dukra, palikusi pradedantį rašytoją dėl 36 metais vyresnio Charlie Chaplino, su kuriuo susilaukė 8 vaikų. Iš karo Salingeris parsivežė savo pirmąją žmoną, kuriai gavo fiktyvius dokumentus (amerikiečiams kariams buvo draudžiama tuoktis su vokietėmis). Išsiskyrė nepraėjus metams.
Apsigyvenęs kaime, Salingeris stovyklaudavo su apylinkių paaugliais, vėliau atsiribojo ir nuo kaimynų. Gyveno asketiškai, sėmė vandenį iš šulinio, augino kukurūzus. Būdamas 32-ejų, susižavėjo 16-mete Klere, kuri tapo jo žmona ir dviejų vaikų motina. Trečiąkart vedė 40 metų jaunesnę vietinę slaugytoją.
Rašytojas keldavosi pusę septynių, medituodavo, 12 valandų dirbdavo betoniniame būste greta namų. Pasinėręs į rytietiškus mokymus, privengė lytinių santykių (jo ir personažai – nekūniški, neseksualūs). Dzenpraktikos tebuvo dvasinių ieškojimų pradžia: keisčiausiais būdais Salingeris siekė išsivaduoti nuo arogantiško savo paties ego, paradoksaliai drauge jam ir pataikaudamas. Būdamas 46-erių galutinai užgniaužė norą viešinti savo kūrinius: „Publikavimas – tai baisi invazija į mano privatumą" (p. 440).
Tačiau kuo labiau jis traukėsi į savo bunkerį, tuo labiau masino per tvorą laipiojančius bepročius. Negalėdami prisikasti prie paties rašytojo, žurnalistai kvotė buvusius draugus, kaimynus, laiškininką. Dauguma nekalbėdavo.
Šeštajame dešimtmetyje Salingeris jau buvo legenda. 1957 m. išleistas Jacko Kerouaco „Kelyje". (Beje, Salingerio ir Kerouaco įstojimą į Kolumbijos universitetą skiria tik vienas semestras: „Jeigu Kolumbijos universitetas nebūtų įpareigojęs Keruako šiek tiek pasimokyti privačioje parengiamojoje mokykloje, jie būtų buvę bendrakursiai", p. 359.) Septintajame dešimtmetyje Salingerio propaguotu dzenbudizmu pasekė ir visa hipių subkultūra, tačiau Salingeris ir nuo bitnikų, ir nuo hipių atsiribojo.

*
Nors paauglystėje „Rugiuose prie bedugnės" perskaičiau pačiu laiku (gerai prisimenu tą romano leidimą, kurio beveik juodame viršelyje matyti vaikino su koža siluetas), labiau linkau ir tebelinkstu prie modernesnės, laisvesnės dūšios, mažiau pretenzingo ir mažiau principingo Kerouaco „Kelyje". Dabar „Rugiuose" pasirodė labai keista knyga, juolab jei lyginsim su maloniai senamadiškais Salingerio apsakymais ar ideologiškai angažuotomis apysakomis. Atrodo, patį autorių šis kūrinys tiesiog ištiko – ne veltui vėliau jis remdavosi Houldeno Kolfildo, kaip realaus žmogaus, nuomone.
Priešingai negu kiti racionaliai sukonstruoti kūriniai, „Rugiuose" atrodo nesuvaržytas autoriaus valios. Jo fabula –­ nuostabiai atsitiktiniai įvykiai, keisti susitikimai keistose vietose. Jau daugiau nei pusę amžiaus specifinės detalės veikia kaip absoliučiai universalios, instinktyviai suprantamos viso pasaulio jauniems žmonėms: raudona medžioklinė Houldeno kepurė, žalia pros­titutės suknelė, kurią kabindamas į spintą Houldenas nei iš šio, nei iš to nuliūsta, Centrinio parko antys, kurios nežinia kur dedasi žiemą... Totali vienatvė dideliame mieste, blaškantis tarp žmonių ir nuo visų atsitolinant: „Nuostabu!" Jau šito žodžio kaip neapkenčiu! Toks netikras – vemt verčia" („Alma littera", 2000, p. 136). Houldenas nežino, kuo jis nori būti, nenori išvis niekuo būti, bijo pasikeisti, sutapti su kažkuo ir išnykti. Jis pasakoja apie save ir gailisi tai darantis: jei esi pianistas, verčiau skambink sandėliuke užsidaręs, nes visokie kvailiai tave garbins ir plos ne tada, kada reikia.
Nes vos tik pasakysi ką nors, tuoj pat atsiras pasekėjų. Ir jau niekada nebebūsi tikras, nebebūsi vienas: turėsi būti kartos simbolis, jaunimo vedlys, o aplink tave bursis subkultūros, bohema, maištininkai ir kitokio plauko apsimetėliai.