Emilija VISOCKAITĖ. Nuo ko kopose slėpėsi humanitarai?

Rugsėjo 12–15 d., Nida. Mokslinė stovykla „Užuovėjos"

Antrosios „Užuovėjų" stovyklos aptarime niekam nepavyko suformuluoti kritiškų pastabų. Tik Darius Kuolys uždavė lyg ir nekaltą, bet šiaip jau priekabų ir keblų klausimą: „Nuo ko tos užuovėjos ir vardan ko?" Viską čia organizuojantis jaunimas turi vieną blogą bruožą – polinkį greit pasenti. Kas galėtų užtikrinti stovyklos tęstinumą, tradicijos perima­mumą? Vienintelis keliskart nuskambėjęs renginio tiks­las –­ humanitarams susidraugauti ir dalytis idėjomis – kaip tik ir patvirtina uždarą jo pobūdį, nukreiptumą į vidų, o ne į išorę. Juo labiau pavadinimas – tegu ir atsitiktinis, bet vis tiek lemtingas –­ asocijuojasi ne tik su vėjais tarp marių ir jūros, bet ir globos, užuojautos reikalingais akademikais. Tai gal čia kokia pabėgėlių stovykla, nakvynės namai ar pakelės užeiga?

Kristinos Bidočiūtės nuotraukosKad jau renginys pavyko, tai beliko sunkioji dalis: įsiprasminti, „įsivaizduoti į istoriją", užmegzti ryšius ne tik tarpusavyje, bet ir su aplinka, rasti, prie ko praeityje mazgeliu prisirišti ir į kurią ateities pusę virvę mesti. Beliko kažkaip sau patiems išsiaiškinti, ką reiškia pavadinime įrėžtas laikinumas ir nuo kokių vėjų čia slepiamasi.
Iš dalies apie tai, tik platesniame – tautos – kontekste, savo pranešime kalbėjo jau minėtas D. Kuolys, svarstęs, kiek plati yra lietuvių istorinė vaizduotė. Ar, nusivylę praskydusiais ryšiais su LDK, turėtume vaizduotę siaurinti ir praeitį skaičiuoti tik nuo XX amžiaus? Pasirinkę tokią „mužikišką ideologiją", ne tik atsisakytume metafizinių horizontų, bet ir ignoruotume praeities kartų norą palaikyti su mumis dialogą.
Ramūnas Čičelis analizavo J. Meko horizontus. Filmo „Rabbit shit haikus" smulkūs epizodai nesuvaržyti priežastingumo, svarstymų „kodėl?" ir „ką tai reiškia?". Net ir žiūrovas atpalaiduojamas nuo mąstymo, bandymo suvokti šį „meno kūrinį". Čia pakanka meilės santykio, ir J. Mekas šiuo filmu pasirodo mylįs ne save, o vien „į išorę". Čia nėra transcendencijos, vien sau pakankamas „čia", nėra poreikio žiūrėti į ateitį, nes „there's nothing in the end of the road, just a pile of rabbit shit".
Grįžtant prie „Užuovėjų" koncepcijos, reikia pripažinti, kad štai toks mekiškas variantas irgi įmanomas: egzistuoti nesusireikšminus, neieškant savo vietos istorijos žvaigždynuose, džiaugiantis, kad kažkas įvyko, pasidarė, pabuvo. Tokiu atveju Fluxus ženklai dabartiniuose humanitariniuose moksluose turėtų būti pagrindinė kitų metų „Užuovėjų" tema.
Daina Habdankaitė, svarstydama, kas meninį tekstą padaro meniniu tekstu, kvestionavo formalistinį R. Jakobsono požiūrį ir propagavo G. Bachelard'o įkalbintąsias svajones. Poetiniam laikui suardant kasdienio laiko struktūrą, literatūra pasiūlo kitą sąmonės režimą.
Apie du polius neuromoksluose kalbėjo šią stovyklą parėmęs europarlamentaras Algirdas Saudargas. Lyginant smegenų pusrutulius, pastebėta, kad dabar civilizacija nukrypusi į kairę pusę, pati savim patenkinta ir nepajėgi iš užburto rato ištrūkti. Kairė atsakinga už pyktį, o dešinė už naujas patirtis, juoką, ašaras. (Pranešimą juokais bandžiau interpretuoti ir politinių ideologijų kontekste.) Auditoriją suintrigavo užsiėmimai, kuriuose mokoma atjungti kairįjį pusrutulį ir taip per trumpą laiką įsiminti daug informacijos. Vis dėlto pranešėjas pabrėžė, kad protingesni nuo to netapsim.
Ląstelės biologiją studijuojantis Julius Bogomolovas gamtamokslinės temos, gaila, nepratęsė, bet nusprendė aptarti, kam JAV, Vokietijoje ir Lietuvoje priklauso teisė į atvaizdą. Palyginęs teisinius aktus, pranešėjas nustatė, kad Europoje, kitaip nei gatvės fotografijos tradiciją turinčiose JAV, būtinas fotografuojamo asmens sutikimas. Lietuvos teisinių aktų bezabrazijoje iškeliamas vien asmens interesas, neatsižvelgiant į fotografuojamo įvykio reikšmę ar nuotraukos meninę vertę.
Kultūros vizualėjimas tapo Ievos Krivickaitės, pasakojusios apie grafinius romanus, pranešimo problema. Lietuvoje išleisti vos du, bet aukštos meninės prabos užsienio autorių kūriniai –­ M. Satrapi „Persepolis" ir A. Spiegelmano „Maus". (Įdomu, kad tarp studentų šiedu kūriniai staigiai tapo ypač dažnu pokalbių ar net magistro darbų objektu.) Publiką sujaudino žinia, kad kai kuriose Amerikos mokyklose „Anos Frank dienoraščio" originalą pakeitė grafinė versija, kuri iš esmės yra naujas kūrinys pagal tą patį naratyvą.
Vido Dusevičiaus tyrinėjamas objektas buvo originaliausias: velnio ikonos, arba pragaraštis. Pagal krikščionybės kanoną biesai galėjo būti vaizduojami tik juodi, nuogi, negražūs, nevalyvi, maži ir ikonos kampe. „Neiškentę diskriminacijos, jie ėmė trauktis į pogruntį." Esama liudijimų, kai, tapant ikoną, ant vieno iš sluoksnių būdavo nutapomas kipšas. Sentikiai esą taip kovoję su užsienietiškomis ikonų madomis. Okultinius forumus tyrinėjęs pranešėjas dabar pastebi velnio lindimą į dienos šviesą – jis nebėra slepiamas, šėtoniškų ikonų galima įsigyti iš internetinių eretikų.
Kristupas Sabolius tęsė jau kitose konferencijose pristatytas mintis apie įvairius tikrovės ir fantazijos santykius. Apie ikonorėją (nuolatinį vaizdų antplūdį) užsiminęs pranešėjas ilgokai rodė poros filmų fragmentus. Galiausiai kvietė nebijoti susitikimo su nežinomybe, atsiverti įvairovei ir prisiimti už ją atsakomybę.
Apie susitikimą su tekstu kalbėjo ir Dmitrijus Gluščevskis. Mes įpratę, kad pavadinimas yra susijęs su tekstu, pasakojimu siekiama perduoti informaciją, o kalba yra subordinuota realybei. D. Charmso „Nutikimuose", griaunant šiuos ir kitus „sveiko proto" stereotipus, galia suteikiama pačiai kalbai, jos kombinacinėms galimybėms. Ši beprasmybė produktyvi: ji sukelia juoką, taigi yra suprantama. Pasirinkus ne atpažinimo, o susitikimo su tekstu strategiją, beprasmybė paradoksaliai lemia prasmės prieaugį.
Šių dienų humanitarų pokalbiuose tapatybės tema tiesiog neišvengiama. Nidoje Aurytė Čekuolytė pasakojo apie tyrimą, kurio metu sėdėjo viename suole su „gatvės paaugliais", trumpiau –­ chuliganais. Sužinojome tai, ką girdime ir po savo daugiabučių langais: tapatybei įtvirtinti jiems svarbūs ir neverbaliniai (gėrimas, rūkymas, susidūrimai su policija, bėgimas iš pamokų, nesidomėjimas mokslais), ir verbaliniai ištekliai (keiksmažodžiai, įvairių kalbų mišinys).
Graffiti piešėjai tapatybę lipdosi erdviniu principu: kuo daugiau pastatų užtaginsi, tuo subkultūroje būsi kietesnis. Dauguma graffiti pasižymi antikalba – prasmės slėpimu. Atvirą komunikaciją renkasi postgraffiti atstovai, jau siekiantys atspindėti savo miesto problemas: pavyzdžiui, lietuvių, lenkų, rusų kalbomis vis dar tebesprendžiamas Vilniaus priklausomybės klausimas.
Apie Nidos priklausomybę nemažai svarstyta pamariuose klausantis vokiškos šnekos: turint omeny, kad vietiniai čia tėra aptarnaujantis personalas, o vienas svarbiausių kultūrinių taškų – Th. Manno namelis, ar reikėtų baimintis, kad vokiečiai savinasi šį kurortą? Čia pusiau juokais. Naktį tuščiame paplūdimyje susipažinome su kroatu ir vokiečiu. Ne itin blaivus pastarasis piktinosi, kad nėra kur užkąsti chicken, ir nekantravo papasakoti anekdotą apie žydus. Draugas tai griežtai uždraudė, vietoj to bendru sutarimu kažką pajuokavom apie Hitlerį. Beveik metus Kurtuvėnuose savanoriaujantis kroatas aistringiausiai pasakojo – staigmena! – apie krepšinį. Važiuojant namo, aštuonios lietuvių ausys irgi buvo prikištos prie trijų mobiliųjų telefonų, tarp burzgesių transliavusių Lietuvos ir Ukrainos varžybas. Krepšiniu ir „Eurovizija" persisunkusios balkaniškoji ir lietuviškoji pasaulėjautos dar laukia savo lyginamųjų tyrimų.
Stovykloje pranešimą apie kalbos ideologijas skaitė serbas Vukas Vukotičius, Vilniaus universitete dėstantis norvegų kalbą (!) (moka ir lietuviškai). Sprendžiant iš interneto komentarų gimtosios kalbos klausimais, matyti, kad Norvegijoje labiau orientuojamasi į kalbos dabartį ir ateitį, be to, remiamasi estetiniais argumentais („English words sounds ugly"), o Serbijoje ir Lietuvoje – į praeitį ir kalbos gynimą, saugojimą. Lietuviai išsiskiria ir komentuojant išliejamu energijos kiekiu.
Iš kitos perspektyvos apie kalbos ideologiją kalbėjo Arūnas Augustinaitis ir Jolanta Zabarskaitė, kurie pabrėžė būtinybę lietuvių kalbą suvokti kaip galimybę konkuruoti globaliame pasaulyje ir didinti ekonominį potencialą.
Tyrimus, atliktus remiantis 1960–2010 m. sakytinės žiniasklaidos tekstynu, pristatė Giedrius Tamaševičius ir Loreta Vaicekauskienė. Skaičiuojant, kiek taisyklingai kalbėta ir kalbama viešai, pastebėta, kad keiksmų ar žargono kiekiai yra kur kas mažesni, negu įsivaizduojame. Analizuojant, kiek ir kodėl laidose juokiamasi, apibendrinta, kad sovietmečiu juoku demonstruotas pasitenkinimas socialistine gerove, pereinamuoju laikotarpiu taip pabrėžtas diskurso laisvumas, autentiškumas, o dabar televizija, atėjusi į namus ir tapusi šeimos draugu, maloningai leidžia mums pasiklausyti, kaip tarpusavyje prikolina „Šok su manimi" ekspertų komisija.
Žvaigždėtoje kultūros namų salėje koncertavo Gyčio Ambrazevičiaus, pernai apdovanoto S. Mykolaičio premija, ir Tomo Usovo dainuojamosios poezijos duetas, natūraliai įsiliejęs į bend­rą lingvistinę atmosferą. Grynajai literatūrai atstovavo Gintaras Bleizgys, visgi didžiausią įspūdį padaręs ne skaitytais tekstais, o šiurpiu atvirumu: nuo Dievo, ligų ir pažinties su žmona iki neapykantos tarmėms („tarmiška poezija – tai kliedesys") ir poe­tams be vertybių („juos norėtųsi suspardyt, kad savo kraujo klane pagulėtų"). Klausytojai iš tiesų išgirdo, kas yra prietaringo etiketo ir saldžialiežuviavimo nesuvaržytas kalbėjimas bei menininko laisvė reikšti mintis.
Lyginant su panašios koncepcijos „Literatūros salomis", užuovėjiečiai pirmiausia pranašesni temų įvairove, vizualinių, filosofinių, teisinių, socialinių diskursų nesibaiminimu. Dalyvių veidai, beje, irgi nesikartoja. Ir dėl to, ir dėl griežtesnės pranešimų atrankos (daugiau pranešėjų yra kviečiamų nei pasisiūlančių), žiūrint iš Nidos pusės, trintis tarp akademinių institucijų pasirodė mažiau juntama, o humanitarinių mokslų ir lietuvių kalbos ateitis kur kas šviesesnė.

Kristinos Bidočiūtės nuotraukos