Emilija Visockaitė. Privatus kultūros seksualumas
Rimvydo Strielkūno nuotraukabriedis girioje ir
pitonas džiunglėse
kiekvienas savaip
pabrėžia savąjį
seksualumą
A. Spraunius „... pabrėžia savo seksualumą"

 

Rugpjūčio 23–25 d. Biržų pilyje ir aplink ją vyko 10-tasis tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara. Laisvė rašyti"


„Šiaurės vasara" mano galvoje yra gobiama tam tikros romantiškos auros. Iš savo (tuo metu vienuoliktokės) pirmojo 2005-ųjų forumo esu išsaugojusi mažutį žemėlapį, kurį pasitelkęs naktį iš Jurbarko klystkelių mus ryžtingai išvedė Donatas Petrošius. Ką tik išleidęs savo PK (kurią, grįžusi į Vilnių, iškilmingai ėjau pirkti), staigios šlovės aplankytas Donatas forume skaitė ir poeziją, ir pranešimą. Mane pavergė tai, kaip baisingai jis jaudinosi: beskaitant jam už nugaros kūrenosi tikra pragaro ugnis (židinys), į kurią jis vis graudžiai gręžiojosi, be paliovos vandeniu vilgydamas džiūstančią gerklę.
Šiemet nei pirmosios, nei dešimtosios poetinės meilės nebekamavo, bet taip jau sutapo, kad didžiausią įspūdį paliko kitas nervingas autorius – Arūnas Spraunius, kurio nesuvaldoma greitakalbė išvedė iš proto vertėjas. Jo nuoširdžiame ir aktualiame pranešime kalbėta apie politinį korektiškumą – saviraiškos standartą, sukurtą kuo efektyviau bendrauti vartotojams. Politkorektiškumo rojus yra nekonfliktiška prekių ženklų tikrovė, kurioje komunikacija išvalyta nuo bet kokio nerentabilumo. Labiausiai apsidžiaugiau išgirdusi, kad „wikileaks tėra pletkai" ir ironišką mintį, kad „visokiausi workshopai yra skirti tam, kad visi visus geriau suprastų, saviraiška tobulėtų ir būtų kuo efektyvesnė".
Laisvės rašyti ir politkorektiškumo nesuderinamumas įvairiais aspektais pasirodė ir kituose pranešimuose. Pavyzdingai sklandžiai laisvės sąvoką LR Konstitucijoje ir jos funkcionavimą praktikoje analizavo filosofas Virginijus Gustas. Rolandas Rastauskas pasakojo apie O. Pamuką ir literatūrinius-politinius tabu (lietuviai žydšaudžiai, armėnų genocidas). Anot jo, poetas turįs „tverti tarp gėdos ir tylėjimo", o „pagarba kitų teisėms negali apriboti mūsų minties laisvės". Teiginį, kad be žodžio laisvės nesuprastume savo tamsiųjų pusių, pratęsė Laimantas Jonušys, aptaręs antiherojus kaip galimas autoriaus kaukes. Per diskusiją Giedra Radvilavičiūtė, nežinia, ar taikydama tai sau, sakė, kad nutuokdamas šį tą apie autorių, geriau supranti tekstą. L. Jonušys atsakė semiotiškai: tekstas yra tobulas daiktas savyje, žinios apie autorių verčia skaityti tik vienu „teisingu" būdu, apriboja skaitymo laisvę, kūrinio daugiareikšmiškumą.
Apie literatūrinių tabu griovimą kur kas labiau eksplikuotai kalbėjo Eglė Kačkutė, savo monografijoje ir pranešime nagrinėjusi seksualinį smurtą ir smurtinį seksą prancūzų ir anglų moterų romanuose. XX a. paskutiniame dešimtmetyje, inspiruotos S. de Beauvoir veikalo „Antroji lytis" ar H. Cixous „rašymo savo kūnu" manifesto, rašytojos ėmėsi drastiškų temų, anot literatūrologės, siekdamos ne šokiruoti, o kovoti su patriarchaliniais stereotipais, teigti „moters teisę į iškrypėliškumą", įžodinti moters egzistenciją. Vis dėlto atrodė, kad kai kurie klausytojai liko ganėtinai šokiruoti: lietuviams apskritai sunku įsivaizduoti, kas tai per knygos ir koks jų meninis lygis. Su nerimu klausta: jei geros literatūros standartą primetė vyrai, tai ar moterų kūrybos atveju keičiasi geros literatūros sąvoka.

Biržų žvejai Širvėnos ežere
Įtikinamesnį maištingos moters portretą nupiešė Laima Kreivytė, pasakojusi apie daugeliui atradimu tapusią tapytoją Mariją Teresę Rožanskaitę, lietuviškąją Fridą Kahlo. Įvairiapusė menininkė sovietmečiu moderniai traktavo religinius įvaizdžius, pasitelkė mokslo, medicinos žinias. Savotiška Ezopo kalba jai padėjo „rodyti neparodant". Jūratę Baranovą sužavėjo dailininkės „delioziškumas", mane –­ ertmės paveiksluose, kuriose matomos medinės rėmo konstrukcijos.
Kinui buvo skirti du studentiški pranešimai. Justina Slėnytė kalbėjo apie geopolitinius vaizdinius lietuvių filmuose „Vilniaus getas", „Kai apkabinsiu tave" ir „Tadas Blinda. Pradžia". Anot J. Slėnytės, supratęs vidinius šalies identitetus, suprasi šalies užsienio politiką, o tuos „vidinius identitetus" galima rekonstruoti kad ir iš filmų. Vis dėlto liko neaišku, kodėl turėtume tikėti būtent šiais filmais, sukurtais turint skirtingų tikslų ir sulaukusius skirtingų reakcijų. Otilija Kerbelytė lygino V. Nabokovo „Lolitą" su S. Kubricko „Lolita". Nustebau, kad nė karto nenuskambėjo žodis „intertekstualumas" ir apskritai nebuvo bent kiek apmąstyta „ekranizacijos" sąvoka. Labiausiai pradžiugino komiškos filmo ištraukos.
Praktinę meninę dalį sudarė savos ir mėgstamos svetimos kūrybos skaitymai, kurie įgijo kiek kafkiškų atspalvių dėl moderatorės Agnės Žagrakalytės rimtu tonu skaitytos vikipedinės informacijos apie autorius. Tačiau ištrauka iš būsimo jos romano „Eigulio duktė" mano reitinge konkuravo su A. Sprauniaus higieniniais eilėraščiais. Iš dviejų užsienio viešnių, dėl kurių išsijuosusios dirbo dvi vertėjos, skaitytų fragmentų, kaip paprastai, didžiausią įspūdį paliko senoviškas jų kalbų grožis: islandė pasakojo apie mitus, švedė –­ apie A. Ginsbergą ir W. Burroughsą (ne, įdomiam tekstui nepakanka paminėti šias pavardes).
Puikus sumanymas buvo forumo dalyvių Jūratės Stauskaitės ir Aliaus Balbieriaus parodos. Ir, žinoma, RoRa džiazinis ekspromtas, dedikuotas šviežutėlei Kęstučio Navako meilės laiškų ir eilėraščių knygai „Lorelei". Gaila, kad su muzika forume eksperimentuojama retai: vėl skambėjo Kęstučio Vaiginio saksofonas, nors ir profesionalus, bet gana oficialus ir tinkantis bet kur. Mano ausis labiau malonino išradingi Dmitrijaus Golovanovo klavišiniai.
Prancūzų kalbos atašė Lucas Aubry, gerokai idealizuodamas, pasakojo, ką apie medžio ir žmogaus ryšį suprato viešėdamas Lietuvoje. Medis nemaištauja, kantriai priima aplinką tokią, kokia yra. Egzistavimo malonumą jis išreiškia lapų šlamėjimu. Medis yra stipresnis žmogaus brolis, su kuriuo mus sieja vertikalumas. Nemažai kalbėta apie Antaną Mončį, kurio medžio skulptūrų dėka prancūzas sakėsi naujai perskaitęs „Anykščių šilelį". Susidarė įspūdis, kad diplomato įsivaizdavimu, lietuviai nežino, kas yra elektrinis pjūklas ir medžius vien ilgesingai glosto.
Gamtą forumo metu buvo galima patirti leidžiantis į didžiąsias smegduobes, maudantis Širvėnos ežere, po žvaigždėtu dangum siūbuojant pagal „žemdirbių himną" – Selo „Aš laukiu lietaus", ar skaidrų šeštadienio rytą apsilankant Astravo dvare, į kurį veda pusės kilometro lieptas per ežerą. Reikšminga pažinties su Biržais dalis buvo ir „macni" ekskursija po Rinkuškių alaus daryklą, deja, sutrumpėjusi dėl tiesiog ispaniško koordinatorių sugebėjimo vėluoti.
Forumą užbaigė projekto autorė G. Radvilavičiūtė, pirmąkart pati čia skaičiusi pranešimą. Ir dar kokį. Po jo viešnia iš Švedijos Sara Mannheimer sakė, kad dar nebuvo girdėjusi, jog vertėja jos ausinėse negalėtų nustoti juoktis iš kažko, kas švedei liko menkai suprantama. O nesuprantamas čia, matyt, buvo juodasis humoras, iškerojęs lietuviškos žiniasklaidos pelkyne. Temos rimtumo ir juokingumo kontrastą pabrėžė ir, salei ašarojant iš juoko, kuo rimčiausią veidą išlaikiusi prelegentė. (Pranešimas spausdinamas šiame LM numeryje.)
Ta pati švedė pastebėjo, kad niekas taip žmonių nesuartina kaip nervinimasis, juokas ir šokis, ir visa tai ji pamatė čia, Biržuose. Pirmaisiais dviem jau pasižavėjau, trečiąjį patyrėm tradicinėje K. Navako diskotekoje. Šoko tikrai ne „du žmonės", kaip prognozavo RoRa. Muzika aidėjo iki kito ežero kranto, iš kurio sulaukėme ir vietinių: būrelis jų taip ir neišdrįso prisiartinti, apsistojo ties alaus prekystaliu ir vėliau nepastebimai pasišalino, keletas kitų atėjo su vaišėm ir taika. Vis dėlto biržiečiai prigrasino tamsiomis gatvėmis nevaikščioti. Tik grįžę į Vilnių sužinojome, kad ne veltui – būtent tą vakarą Biržuose aidėjo šūviai.

Biržai... Sauliaus Vasiliausko nuotraukosAnkstesnės „Šiaurės vasaros" vyko Jurbarke, iš kurio išsikelta lyg ir dėl jurbarkiškių neprielankumo. Biržų merė, lietuvių kalbos mokytoja, ir vicemerė, anglų kalbos mokytoja, itin džiaugėsi forumu ir sąžiningai lankė renginius. Vienas svarbiausių „Šiaurės vasaros" tikslų – išcentruoti kultūrą, bent epizodiškai iškelti ją už sostinės ribų. Vis dėlto kasmet jaučiamas organizatorių nusivylimas dėl menkai tepasirodančių miestelėnų. Iš šalies atrodo, kad ne vien jurbarkiškiai ar biržiškiai yra abejingi kultūrai, bet dar labiau patys forumo dalyviai yra abejingi vietos menininkams, istorikams, mokytojams, šviesuoliams.
Kitas keistas dalykas, kad ir prieš porą metų, ir šiemet forume apsilankė apytikriai penketas (ne tų pačių) studentų. Netiesa, kad studentai važiuoja tik paskui L. Donskį ar A. Mickūną. G. Radvilavičiūtė, R. Rastauskas ar K. Navakas turi užgyvenę ne ką mažesnį garbintojų būrį. Be to, šie seminarai užpildo „Santaroje-Šviesoje" ar „Baltose lankose" regimą meno temų spragą. Pranešimų įvairovė ir kokybė prilygsta šiems dviem „gigantams", o kokias studentiškas „Literatūros salas" toli lenkia. Įdomu, kad štai „Salos" vyksta kasmet vis kitoje vietoje (motyvuojančioje ir bendrą konferencijos temą), bet nesistengia kaip nors pritraukti gyvų vietinės kultūros atstovų, – tai uždaras akademinis renginys. O „Šiaurės vasara", nors deklaruoja atvirumą, akivaizdžiai vyksta principu „savi saviems": šiemet apie renginį buvo galima sužinoti tik feisbuke (t. y. tik tada, jei kas nors iš jūsų draugų jau yra čia lankęsis), Biržų laikraštyje arba sulaukus vardinio kvietimo.
Mano akyse – tai RoRa ir K. Navako balius, kuriame smagiausia yra jų draugams ir pažįstamiems. Neturiu nieko prieš tokią koncepciją, tiesą sakant, trejus metus rengiamas kone privatus „Literatūrinis staugsmas" yra būtent toks. Tik kultūros žvaigždės jame jaunesnės ir priešingi tiks­lai bent kol kas nedeklaruojami.

 

 

Draugai