Nuo 2010 metų virtualioje erdvėje pradėjusi veikti biblioteka – Berlyne gyvenančio rašytojo Klauso-Jürgeno Liedtke's svajonės išsipildymas, kurią jis sugebėjo įgyvendinti pasitelkdamas būrį per gyvenimą surastų bičiulių. Rašytojai, literatūros kritikai ir vertėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos ir prisijungusios prie bendros kompanijos Islandijos susitelkė įgyvendinti projektą „Virtualioji Baltijos šalių biblioteka" (The virtual Baltic sea library). Tai pelno nesiekiantis projektas, kurį vykdo Baltijos rašytojų taryba, o remia – Šiaurės šalių ministrų taryba ir Goethe's institutas.
Į šios bibliotekos (www.balticsealibrary.info) „lentynas" pradėti rikiuoti kūriniai tų rašytojų, kuriems buvo svarbios temos, susijusios su Baltijos jūra, aplink ją išsidėsčiusių valstybių kultūriniai, istoriniai aspektai, tai, kas angliškai vadinama „balticness" (baltiškumas). Sakykime, Klausui ypač rūpi Prūsijos likimas, jis ten atranda savo protėvių šaknis, tad Kaliningrado sritis tapo įdomia jungtimi tarp vokiečių, prūsų ir rusų. Bibliotekoje pristatoma kūryba nuo Publijaus Kornelijaus Tacito „Germanijos" iki Kristijono Donelaičio „Metų", Simono Dacho „Taravos Anikės", Tomo Tranströmerio „Baltijos marių", Vlado Braziūno „Vakar yra rytoj". Taigi tai labiau tam tikrų kūrinių antologija internete, skaitytojui leidžianti perskaityti eilėraštį ar romano ištrauką keliomis kalbomis. Jei baltiškumą kažkam reprezentuoja Sigitas Geda, tai jo „Angelą, krentantį Palangoje" galite perskaityti angliškai, vokiškai ir švediškai, o jei susidomėsite Tomu Tranströmeriu –­ „Baltijos marias" rasite ne tik švedų, bet ir anglų, danų, estų, latvių, lietuvių, suomių, vokiečių, islandų, norvegų, lenkų, rusų kalbomis. Žinoma, „iškapstyti" vieno kūrinio vertimus į kitas kalbas – sunkus darbas, tad projekte dalyvaujančių šalių nacionalinės bibliotekos yra labai svarbios partnerės, padedančios ieškojimų labirintuose.
Kokia tokio gana lokalaus ir vieną kryptį numačiusio projekto reikšmė? Liedtke mano, kad tokia į topografiją orientuota literatūra yra kitokios formos Baltijos šalių žemėlapis, prikeliantis gyvenimui seniai pamirštas vietas bei jų kultūrą, parodantis praeitį ir dabartį, kviečiantis į literatūrines keliones. Kiekvienas, gyvenantis prie Baltijos jūros, pasaulį mato iš savojo kranto, tačiau literatūra gali atskleisti daug įdomių detalių, apie kurias net neįsivaizdavome. Galiausiai, sako Liedtke, tai Baltijos jūros, kaip skiriančios sienos, nugalėjimas ir galimybė iš naujo atrasti kaimynus. Tekstai taip pat yra kaimynai, jie įtraukia į dialogą, netgi suteikia galimybę permąstyti istoriją, kuri buvo slepiama. Yra daugybė kultūros žmonių, kuriems svarbu rasti nišą tarp vietinio meno ir tarp visos Europos meno. Tai regioninės jungtys, kurios suteikia galimybę suvokti identitetą kitaip. Mes visi esame praradę daugybę paveldo, kuris gali būti saugomas kitų šalių literatūroje, tad vertimai yra tos prarastosios dalies susigrąžinimo sąlyga.
Ką apie tai mano skaitytojai? Dėmesio sutelkimas į Baltijos šalių regioną yra svarbus judesys, ypač toms valstybėms, kurių istorijoje Baltijos jūra įrašyta kaip svarbiausias objektas, skirtingais laikotarpiais turėjęs vis kitokią funkciją. Iš tiesų istorijos rekonstravimo darbams turėtų būti reikalinga ir literatūra. Ji yra pačios geriausios etnogenezės, archeologijos ir kitokių užkaborių kasyklos. Kita vertus – ką iš tiesų mes žinome vieni apie kitus? Kaip Donelaitį suvokia vokiečiai? Kaip mes suprantame islandus arba estus? Ne šiaip literatūrą, o kūrybą, kuri kalba apie tam tikrą vietą, jos ypatumus, žmonių papročius ir įpročius, daiktus, gėrimus, valgius. Poeziją, kurioje įrašyti pasąmonėje plūduriuojantys klausimai. Kad ir šis – ar tikrai „aname arklio gyvenime / dirbau žirgu, per šermenis / ankstyvaisiais viduramžiais prūsų"?
P. S. Virtualios bibliotekos finansavimas truko trejus metus, iki 2012-ųjų. Dabar projekto iniciatoriai ieško naujų rėmėjų bei partnerių. Kad meno kūriniai būtų laisvai prieinami skaitytojams, privaloma atlikti daugybę veiksmų, kurie atitiktų įstatymus, ginančius autorines teises, taip pat reikalingos lėšos sumokėti autoriams ar jų teisių paveldėtojams bei vertėjams už kūrinių panaudojimą. Be jokios abejonės – savanoriškas dalyvavimas šiame projekte yra labai laukiamas. Tekstų autoriai ir vertėjai, sumanę, kad gali leisti disponuoti savo kūriniais neatlygintinai, pradžiugintų ir projekto sumanytojus, ir bibliotekos skaitytojus.