Arūnas Kulikauskas ilgiau nei dvidešimt metų gyveno už Atlanto, dirbo su Jonu Meku. Grįžęs į Lietuvą mąsto apie eižėjantį pasaulį ir begalinį skubėjimą. Su menininku apie pašaukimą, prisitaikymą ir maištą kalbasi Deimantė Daugintytė.
Dvidešimt dvejus metus gyvenote Amerikoje, dabar grįžote į Lietuvą. Kodėl taip nusprendėte?
Vieni išvažiuoja dėl vaikų, o mes grįžome dėl vaikų. Vienai tuoj bus ketveri, o kitam – aštuoneri, ir jeigu jie neužaugs čia, Lietuvoj, tai Lietuva jiems bus labai „suvenyrinis“ kraštas. Kitas dalykas – aš gimiau čia ir yra laikas sugrįžti.
Kita priežastis: dvidešimt dveji metai „tremties“ gerai išvalo galvą. Nuo kažkurio momento pasidaro nebesvarbu, kur gyventi. Jeigu aš būčiau vienas, turbūt pasiimčiau lazdą ir žygiuočiau per pasaulį.
Iš dalies grįžau, kad parodyčiau, jog nieko nereikia bijoti. Mes su šeima tiek metų gyvenom patogiai, o dabar – kaime, naudojamės šulinio vandeniu. Tai nėra tragedija, mes tuo niekam nieko nenorim įrodyti, norim pasakyti, kad ne tai yra džiaugsmas.