1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Nelabai matau, ko būtų galima pasigesti mene – vyksta įvairios parodos, leidžiami albumai. Tačiau, žiūrint į fotožurnalistiką ir dokumentinę fotografiją Lietuvoje, darosi gan liūdna. Nors žmonių, dirbančių šiose srityse, yra, tačiau sukurtos fotoistorijos ar serijos dažnai neišvysta dienos šviesos, nes nėra leidinių, kurie jas publikuotų. Mano manymu, labai trūksta leidinio, kuris publikuotų tiek lietuvių, tiek užsienio fotožurnalistų darbus.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Kiekvienais metais po „World Press Photo“, „Lietuvos spaudos fotografų“ apdovanojimų ir „Vilnius Photo Circle“ festivalio finalininkų paskelbimų vis iš naujo pagalvoju, ką darau ir ką galbūt galėčiau daryti kitaip.

Dabar labiausiai laukiu ukrainiečio fotožurnalisto Maksimo Dondiuko knygos „Culture of the Confrontation“ pasirodymo.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos pa­rodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Manau, kad tai visiškai normalu, nes, kad ir kiek daug ir gerai gali turėti, vis vien norisi daugiau ir geriau.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Man asmeniškai dar neteko su tuo susidurti, tačiau viena kolegė pasakojo negavusi finansavimo vien todėl, kad tai institucijai jos serija pasirodė netinkama ir nereprezentatyvi. Manau, jei kūrėjo ir institucijų nuomonės sutampa, viskas gerai, tačiau kitu atveju gali baigtis tiesiog užsakymo darymu.

5. Kokie reiškiniai, ženklai džiugina, kelia nerimą? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš W. Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Nežinau, kaip ir ką galėčiau atsakyti į šį klausimą.