– Tikiuosi, negyvensime biblio­tekoje? – paklausė vyras, pa­jutęs pirmąjį pavojų. Tada knygoms pa­skyrėme tik vieną sieną, tačiau jam, muzikos pasaulio gyventojui, sutiktam su minimalistiškai apstatytu kambariu ir keliomis būgnų lazdelėmis, vertikaliai augantis knygų laukas priminė nugaras atsukusių kareivėlių armiją, grėsmingai prigludusią prie sienos nuo grindų iki lubų.

Tiesą sakant, nerimauti buvo dėl ko. Kelios armijos dar lūkuriuoja Klaipėdoje ir Šiauliuose. Vienos, sutiktos studijų laikais, kitos, įsigytos atsisakius pietų ar kitų malonumų, liko saugiai gulėti tuometiniuose namuose. Su savimi pasiimti tada buvo per sunku, o išmesti knygą (?!) –­ tikras nusikaltimas. Net jei tai akcentologijos vadovėlis iš nevilties ir pykčio aplamdytais viršeliais, jis irgi turi savo vietą tarp popierinių kareivėlių. Vilniuje, kur gyvenu jau 14 metų, yra kitų pagundų. Knygynai, knygų mugės, pažįstami autoriai ir draugai, iš kurių pagal naują madą ar principus knyga dažnai perkama, bet ne dovanojama. Kur dar internetinės svetainės, mygtuko spustelėjimu parsiunčiančios knygą iš kito pasaulio krašto? Kur mėgstamas dramaturgijos knygynas Londone, į kurį pasiėmusi papildomą lagaminą retsykiais užsuku tik tam, kad užkariaučiau naujas teritorijas?

– Ar lagamine yra pavojingų daiktų? –­ klausė kadaise manęs Lutono oro uoste registracijos skyriaus darbuotoja.

– Ne, jame vien tik knygos.

– A, knygos yra pavojingiausios. Jūs jas parsivešite ir kažkas jas turės skaityti.

Ir ji buvo teisi – dalis pirktų dramos knygų buvo skirtos studentams, kurie dažnai patys kreipiasi į mane ieškodami kūrinių scenai. Be to, nemėgstu skaityti naršyklėse, skaityklėse ar „Kindle“ ekranuose. Knyga man – popieriaus kvapas, užsilikęs dar iš leidyklos, stori puslapiai, daugybę kartų vartomi ir neišplyštantys. Knyga turėtų būti patvari ir skani. Knygas valgau, – sakau juokaudama. Braukau, rašau pastabas, priklijuoju lapelių. Dėl tos pačios priežasties nemėgstu knygų skolintis iš bibliotekų – nesinori nei liesti kažkieno kito apgraužto skaitinio, nei pačiai grąžinti sudarkyto knygos kūno. O tiesiog neutraliai skaityti, liesti akimis raides per atstumą, neišsitraukus pieštuko iš stalčiaus, man nepavyksta. Tai tas pats lyg bučiuotis per stiklą.

Kartais žmonės – kaip knygos. Vaikystės knygos, kurias atsimename visą gyvenimą. Paauglystės knygos, pakeitusios pasaulėžiūrą ir įžiebusios maišto dvasią. Nemėgstamos knygos, kurias kažkodėl reikėdavo perskaityti dėl vienokių ar kitokių aplinkybių – dabar tokių knygų tiesiog vengiu. Knygos, prie kurių norisi grįžti visą gyvenimą ir kiekvieną kartą jas suprantame vis kitaip, nors ne knyga pasikeitė, o mes patys. Yra knygų, kaip meno albumų, kuriomis norisi grožėtis per atstumą. Geriausiu atveju kartą per metus jas pavarto namų svečiai, lūkuriuodami, kol užkaisime kavą.

Yra knygų, kurias „suskaitome“: skoliname draugams, cituojame ar prisimename kurią nors vietą. Mano mėgstamiausios – knygos, gyvenančios intymiausiuose kampeliuose: ant naktinio stalelio prie lovos arba vonioje, ant grindų. Ir nors intymumas patiria knygų rotaciją, yra knygų, kurios širdyje nugula amžiams: jos gal net ir nebeskaitomos, tiesiog sukuriančios palaimingą būseną vien nuo žinojimo, kad ten yra. Tačiau yra knygų, kurios taip niekados ir nebus perskaitytos. Ką ten perskaitytos – paliestos. Dovanotos, paskubomis įsigytos arba tiesiog –­ laukiančios knygų lentynose. „Tik jau man nesakykite, kad kas nors iki galo perskaitėte Jamesą Joyce’ą, – provokavo vienas dėstytojas, kai dar buvau studentė. – Žmonės tik apsimeta, kad perskaitė „jį“ iki galo.“ Tai pavadinčiau graužiančia klasikos „sąžine“ pažinti vieną ar kitą reiškinį, nes geriau prasmegti skradžiai žemėn iš gėdos, nei nežinoti „tokio dalyko“. Kartais turbūt apsimetame, kad pažįstame. Kad suprantame, vertiname ir palaikome tolygią draugystę. Kartais būna visko.

Kartais prireikia savižabos. Šį žavų žodį atradome praėjusią savaitę mėgstamame knygyne „Eureka!“ su rašto bičiuliais gurkšnodami arbatą. Savižabos reikia tam, kad prilaikytumėm pagundų arklius ir nepirktumėm naujų knygų, kol iki galo neišsiaiškinsim santykių su senaisiais romanais. „Aš šiandien lovoje su Kafka“, – sms žinute draugė atsisako pasiūlymo keliauti į vėlyvą kino seansą. Suprantu, Kafka yra Kafka, ir nežinia, kam pavyktų jį nukonkuruoti. Nebent... surengtume gražiausių autorių konkursą, nesvarbu, gyvų ar mirusiųjų, ir pagal tai reitinguotume knygas vitrinose. Pasaulio top 10. Manajame konkurse tikriausiai nugalėtų mąslus Škėmos veidas su rūkstančia cigarete, atmintyje užstrigęs dar nuo mokyklos laikų. „O moterys rašytojos?“ – provokuojančiai paklaustų kita, feministinė sąžinė. Jai atsakyčiau: moterys gražios visos, joms konkursų nereikia.

Atsimenu tik vieną atvejį, kai pralaimėjau savąjį skaitymo konkursą. Buvo gilus lapkritis Klaipėdoje, dar studentavimo laikais. Grįžau iš Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ peržiūros visa apsiverkusi. Parsinešiau namo pro savižabos spąstus prasprūdusius pirkinius – Jono Meko seniai leistą poezijos knygą „Reminiscencijos“ ir „Portishead“ albumą „Dummy“. Paėmiau į rankas Meko knygą, paleidau pirmąjį albumo takelį. Naiviai tikėjausi paskaityti su geru muzikiniu fonu. Tačiau jau pirmieji melancholiški triphopo posmai nunešė mane toliau nei į kitą Baltijos jūros krantą. Nejučiomis nuleidau Meką ant žemės ir praklausiau albumo nuo pradžios iki galo žiūrėdama į lietų, prausiantį kambario langą. Atrodo, būtent tada išmokau skaityti muziką.