„Eik gilyn, o ne platyn“, – prieš mirtį man pasakė senelis. Ir ne veltui. Šiais laikais „multitaskinimas“ – daugelio darbų dirbimas vienu metu – tapo tokia įprasta norma, kaip vienoje rankoje laikyti peilį, kitoje – šakutę, o laisva koja po stalu kibinti kaimyną iš dešinės arba spirti į blauzdą pokalbio toną pametusiam vyrui.

– Ko tu mane spardai? – tuomet tiesiai šviesiai paklausdavo senelis, o mano močiutei nurausdavo skruostai.

Dabar geras tonas, jei žmogus yra užsiėmęs. Užsiėmęs, daug dirba, vadinasi – reikalingas. Vadinasi – geras savo srities specialistas. Ne visiems tai, žinoma, tinka. Neseniai su vienu draugu vakarieniaudami pūtėme į vieną dūdą tą pačią dainelę: „Dirbu mėgstamus darbus, bet...“ Bet ir kalnas ledų mėgstantiems smaližiauti liežuvį užšaldytų. Kartais neįveikiami darbų kiekiai mus žudo. Numuša motyvaciją ir norą dirbti toliau. Įvynioja į tingulio vatą ir pastato į prietemoje skendintį kampą šalia šluotų ir kitų namų apyvokos rakandų.

O ką, jeigu mums per gyvenimą darbų skaičius yra ribotas? Kaip ribotas alkoholio kiekis, kurį intensyviai įveikę spartuoliai po metų kitų arba visiškai atsisako taurelės, arba neria į tokį dug­ną, kur jau ne jie alkoholį, o alkoholis juos vartoja? O jeigu tau per gyvenimą skirta nuveikti 2000 darbų? Ir nesvarbu, ar tu kaip Šyva mosikuosi daugybe savo rankų, ar ramiai knebinėsi po vieną darbą, tau skirtas tas pats ribotas kiekis. Ar per 10 metų nueisi savo kelią, ar per 50 metų, tai jau priklausys nuo tavęs. Senas priežodis – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, ne iš kelmo spirtas.

Tačiau ką daryti tiems, kurie norėtų išlikti darbingi iki mirties? Pažiūrėkime, kiek turime gražių pavyzdžių filosofijos ir meno padangėje, kurios korifėjai iki dabar aktyviai kuria ir gastroliuoja po pasaulį. Taip, korifėjai gyvena Amerikoje ir esu šventai įsitikinusi, kad ten dalijami kažkokie stebuklingi milteliai, nes net mano devyniasdešimtmetė našlė teta dar vaikšto į šokius ir kas porą metų keičia kavalierių. Deja, Lietuvos sąlygomis užaugusių tautiečių entuziaz­mas dažnai nuvysta anksčiau, nei jie sulaukia amžiaus žiemos. Sveikata nėra kantri meška. Kartą ją praradus, kaskart vis sunkiau atstatysi, – svarsčiau kadaise išjungta kaip elektros lemputė savo nusilpusio imuniteto. 40 darbo valandų per savaitę mitas jau seniai nebetinka daugeliui mūsų krašto gyventojų. Netinka ir amerikiečiams, kurie, sakoma, dirba daugiausiai valandų per savaitę, pranokdami ir darbščiuosius japonus.

– Nesuprantu, čia ką, normalu didžiuotis, kad dirbi paromis? – perklausė draugė. – Visi aplinkui tik ir giriasi, kiek daug nuveikę ir neturį laisvų savaitgalių.

Linksiu galva ir tyliu. Nenormalu, bet taip yra. „Lietuviai nemoka nei dirbti, nei linksmintis“, – atitaria kitas bičiulis viename savo straipsnyje. Jo nuomone, viršvalandžiai šiokiadieniais žiba ne aukso medaliais, o įrodymu, kad nesugebi savo darbo atlikti laiku ir per koncentruotą laiką. Pradirbti savaitgaliai – dar blogiau: tik konstatuoja, kad aukoji asmeninį gyvenimą ir laiką su šeima dėl darbų, kuriuos ir taip dirbsi arba jau turėjai nudirbti šiokiadieniais. Taigi didžiuotis kaip ir nėra kuo. Bet ką daryti laisvai samdomiems menininkams, kai riebios egzotiškų užsakymų žuvys užkimba geriausiu atveju kartą per mėnesį, o visą kitą laiką reikia meškerioti vietiniuose vandenyse ir turėti kažkokį pragyvenimo šaltinį?

Dirbi darbe, dirbi namuose, dirbi bib­liotekose ir kavinėse. Dirbi, kur tik galima dirbti. Baigi darbą, keliauji lovos link ir netikėtai į galvą šauna dar viena išganinga mintis ką nors naudinga „nudirbti“. Kadaise sunkiai užmigdavau, prieš tai mintyse neperžiūrėjusi nuveiktų darbų ir nepermąsčiusi, ką gi reikės nudirbti rytoj. Kadaise išvis nebeužmigdavau, nes darbų analizė privesdavo iki kraštutinės ribos, kurią peržengti padėdavo tik valerijonų lašiukai arba vyno taurė.

O gal mes, darboholikai, tiesiog mėgstame daug dirbti? Ir užuot tuo didžiavęsi, iš tiesų turėtume kreiptis į gydytoją? Prieš keletą metų pradėjau mokytis sakyti „ne“ naujiems pasiūlymams, papildomiems darbams ir naujų, į galvą šovusių idėjų realizavimui (galiu kam nors padovanoti, tegul realizuoja kas nors kitas). Iš pradžių „ne“ buvo tylus ir baikštus, su begale svarstymų. Vėliau jis įsidrąsino ir pavirto tvirtesniu NE, su aiškiai apsibrėžta pozicija. Gaila, vis dar savąjį NE iš spintos ištraukiu per retai. Nes vis dėlto... patinka dirbti. Patinka rašyti, kurti, generuoti idėjas ir jomis uždegti kitus.

„Eik gilyn, o ne platyn“, – pasakė man prieš mirtį senelis. Dar jis sakė, kad gėjai yra išsigimėliai ir kad jis labai myli savo žmoną, kuri kadaise spardydavo jo koją, kai pasakydavęs kažką netinkama vietiniam vakarėlio kontekstui. Dabar senelio kontekstas – giliai po žeme. O tie, kurie kruta ant žemės, juda kaip skruzdėliukai, nešiodami kiek­vienas savo šapelį.