× Gintarė Krasuckaitė

 

Nuo pat fotografijos, kaip medijos, atsiradimo, gatvių fiksavimas buvo viena esminių krypčių. Dėl ribotų techninių galimybių iš pradžių buvo neįmanoma gatvėje fiksuoti natūraliai judančių žmonių – pirmosios gatvių fotografijos „tuščios“. Šiandien, kai techninės galimybės sukuria kone tobulas sąlygas greitai reaguoti ir fiksuoti aplinką, kyla visai kito pobūdžio problemų. Šiuolaikiniai fotografai veikia pagal kitokias taisykles, kurias formuoja ne tik pasikeitęs fotografijos ir visuomenės santykis, bet ir teisiniai ribojimai.

Kauno fotografijos galerijoje veikusi Donato Stankevičiaus paroda „At the Bus Stop“ ir išleista to paties pavadinimo knyga šią problematiką kvestionuoja. Knygos pristatymas lapkričio 5 d. Kauno fotografijos galerijoje įvyko diskusijos forma. Joje dalyvavo  D. Stankevičius, politikos antropologas, tarpsritinis kūrėjas Arvydas Grišinas ir fotografas, fotografijos tyrėjas, knygos „Žmogus Lietuvos fotografijoje“ autorius Tomas Pabedinskas.

 

 

„At the Bus Stop“ yra tam tikras pareiškimas apie dabartinę gatvės fotografijos situaciją ir fotografų santykį su aplinka ir žmonėmis. Kaip šiame kontekste atrodo Kauno visuomeninio transporto stotelių fotografijos?

Donatas Stankevičius. Ne tik ši serija gali išprovokuoti diskusiją, kuri apskritai yra reikalinga. Nesu gatvės fotografas, mane žavi ir kiti žanrai, nedegu taip, kad lakstyčiau po gatves ir gaudyčiau įvairiausius kadrus. Visada pagalvoju apie fotografiją bendrąja prasme ir apie tuo degantį žmogų, apie jo situaciją, draudimus, visuomenės nuostatas, su kuriomis jis susiduria. Kliūtis lemia vidinės baimės.

 

 

Tenka pripažinti, kad čia diskutuoja fotografijos lauko ar jam prijaučiantys žmonės, tad ir nuomonės gali būti tendencingos. Anot Jörgo Colbergo, fotografų rate estetinis, fotografijos išliekamosios vertės aspektas nustelbia jos sukūrimo aplinkybes.

Tomas Pabedinskas. Norėčiau aptarti dalį apie estetiką. Dabar tai nebėra svarbiausia nei žiūrovams, nei fotografams, o tik viena sudedamųjų dalių. Kalbant apie šiuolaikinę fotografiją, svarbu praplėsti kontekstą. Fotografija niekada nebuvo tik menas, ji visad veikė daugybėje sričių. Tiek kūrėjai, tiek žiūrovai supranta, kad ji yra platesnės vizualinės kultūros, apimančios ir kasdienę aplinką, dalis. Galima klausti, kiek fotografija reikšminga. Jeigu atsisakytume gatvės fotografijos, atmestume dalį vizualiosios kultūros.

Fotografo kūryba neišvengiamai yra subjektyvi, bet kartu jis nesuinteresuotas, darbai neturi konkrečios paskirties, jis laisvesnis. Jei tokia nesuinteresuota kūryba ribojama, vizualioji kultūra lieka labai funkcionali, kone taikomoji fotografija, kaip reklama, mada, pagaliau socialiniai tinklai. Bet šie vaizdai irgi turi savo tikslų. Taip galime prarasti svarbų segmentą, juk bėgant laikui pasikeičia dabarties laiko suvokimas. Čia galima prisiminti, kaip Agnė Narušytė, kalbėdama apie Romualdo Rakausko fotografijas, nagrinėjo „Žydėjimo“ diskursą. Fotografija nėra tik menas, ji kuria diskursą, per kurį suvokiame tam tikrą laikotarpį.

 

Donato Stankevičiaus knyga „At the Bus Stop

 

Arvydas Grišinas. Man, žvelgiančiam iš žmogiškos ar antropologinės perspektyvos, įdomu, koks fotografavimo akte galios santykis ir koks jo reikšminis klodas. Kodėl žmonės taip baidosi fotografo? „Būti įamžintam“, „būti nupaveiksluotam“, vien šie žodžiai suponuoja kažin kokį sustingdymą. Žinoma, galima kalbėti ir apie atvaizdo nusavinimą. Ir tai gąsdina šiuolaikinį žmogų, juk jis apie savo atvaizdą pratęs galvoti kaip apie išskirtinai privatų objektą, kuriuo disponuoja. Privati erdvė griežtai atskirta nuo viešosios, ir čia savo privatumo barelį tenka aršiai ginti. Pats principas apibrėžti žmogų per teisių ir laisvių prizmę lyg ir turėtų mus išlaisvinti, tačiau kartu ir užrakina į tokią situaciją, kai turime grumtis. Dėl fotografo saviraiškos teisės, dėl piliečių privatumo ir asmeninės teisės. Reikia prisiminti, kad žmogaus teisės ir laisvės visų pirma teisiniai instrumentai, kategorijos ir priemonės, kaip galime kalbėti apie žmogiškumą. Bet tai nėra pats žmogiškumas. Ir tas diskursas ignoruoja kitus momentus – bendrumo, pasitikėjimo, atsakomybės vienas kitam ir panašius aspektus. Teisinis diskursas redukuoja probleminį lauką. Gatvės fotografijos vertė yra ne tik ta, kad fotografas pasigrobia kažkieno vaizdą, bet ir ta, kad vienas kitą matome. Atsiranda bendrystė. Gal nesam tokie, kokius norime save matyti, bet nesame ir tokie, kokius save norime matyti. Todėl atspindėjimas svarbus, ilgai jis buvo natūralus, o dabar užsisuka tokioje mašinerijoje, ieškant teisių ir ribų.

 

 

D. S. Galiu tik pritarti. Niekada savęs nesam matę iš tik­rųjų. Visi prietaisai, atspindintys mus pačius, tą vaizdą perteikia labai skirtingai. Visi veidrodžiai rodo skirtingai, ta pati kamera – židinio nuotolis, rakursas – visada mus parodo vis kitaip. O save įsivaizduojam dar kitaip. Tas konfliktas vyksta visada, tik paaštrėja, kai yra galimybė tą konfliktą vystyti. Nes su veidrodžiu to padaryti negali, o gali diskutuoti su žmogumi, kuris bandė pavogti tavo atvaizdą. Kai savęs suvokimas labai pakitęs dėl plačiosios žiniasklaidos, socialinių tinklų, kur kontroliuoji savo atvaizdą, poveikio, atsiranda vidinis algoritmas, sakantis, kad vieni vaizdai yra vertingi, kiti buitiniai, neturintys vertės. Argumentuota nuomonė, kodėl kas nors nenori būti atvaizduotas viešojoje erd­vėje, yra prasminga ir jos reikėtų paisyti. Bet dažnai paklaustas žmogus neturi atsakymų.

 

Donatas Stankevičius. Nuotraukos iš ciklo „At the Bus Stop“

 

Kai kaunietis Donatas kuria savo miesto bei jo žmonių fotografijas ir jas pristato taip pat Kaune, situacija labai skiriasi nuo tos, kai fotografas ir jo kamera svetimose teritorijose, gatvėse gali tapti kolonializmo įrankiu ar ginklu. Apie šį aspektą dabar kalbama vis daugiau, dažnai jis taikomas senesnės kartos Vakarų fotografams. Tai puikiai matyti „At the Bus Stop“ cikle, kur kontrastas tarp dažnai komercinių vaizdų formuojamų siekiamybių ir kasdienio gyvenimo vaizdų išryškėja.

A. G. Pažiūrėję į reklamas šiose fotografijose pamatysit, kad jose senstelėjusio telefono, kiek jaunesnio Uspaskicho vaizdai... Tai laiko žymos. Man įdomu, kad tas komercializmas kalba jei ne apie dabartį, tai apie ateitį. Komercinis futurizmas, svajonė po 10 metų atrodo truputėlį retro. Retrofuturizmas. Tokia fotografija leidžia sėkmingai kritikuoti ir ironiškai iškelia komercializmą, kuriame gyvename. Kiek žmonių ir subliuškusių svajonių. Viena iš gatvės fotografijos verčių – tos lėkštybės pastebėjimas, kurios kasdienybėje nebematome.

 

Čia galima paminėti ir „Google Steet Wiew“ technologiją, suteikiančią galimybę pasirinkti skirtingu laiku įamžintos aplinkos versijas. Būti nuolat stebimam viešojoje erdvėje tapo savaime suprantama. Nemažai menininkų pasitelkia tokias duombazes ir naudoja jų vaizdus savo kūryboje. Taip žmonės, kurie buvo stebimi, atsiduria kažkieno meniniuose projektuose. Kyla etinių klausimų. Kaip matote duombazėmis grįstos kūrybos ir gatvės fotografijos santykį ar skirtumą?

A. G. Aš nežinau. Jei kalbame apie „Google Street View“, jaučiu daug nostalgijos. Man tas fotorealizmas atrodo ne melagingas, bet fantazminis. Taip yra ir gatvės fotografijoje bei apskritai fotografijoje, ji mus labai meistriškai apgauna. Šie dalykai, užfiksuoti juostelėje, turi tris matmenis: yra nuolat judantys, turi fizinį, cheminį lygmenis ir manymas, kad rodomas vaizdas bus tiesa, yra savaime probleminis. Įdomu, kad „Google Street View“ laikoma visiška tiesa: štai erdvės tikroji reprezentacija, iš čia atsiranda kognityvinis disonansas, kaip ir bet kurioje kitoje fotografijoje.

 

T. P. Videostebėjimas ar statiški vaizdai, skirti saugumui palaikyti ar kontroliuoti, griežčiau reglamentuojami teisiškai. Kalbant apie gatvės fotografiją, kūrybos sritį, labai griežtų ribų neturim. Kai gatvėje fotografuoji suaugusiuosius, gali kadrus rodyti kur nori. Vaizdas yra mažiau suvaržytas ir negali numatyti, kokiame kontekste jis atsiras ir kaip bus interpretuojamas. Galima prisiminti Andrew Mikšį ir jo „Disco“ seriją, nors tai ir nėra gatvės fotografija. Tereikėjo, kad kontekstas kiek pasikeistų, ir vaizdai pateko į užsienio, populiariąją Lietuvos spaudą, ir taip reprezentavo mūsų šalį, sukėlė kažkokį ginčą. Nors autorius ir neturėjo reprezentacinio tikslo, į susidariusio šalies įvaizdžio neigimą, aiškinimą įsitraukė diplomatija. Fotografija keliauja laisvai ir net pats autorius ne visada turi galios tai kontroliuoti.

Panaudoti stebėjimo kamerų vaizdus – įdomus kūrybinis veiksmas, nuo seno egzistuoja kūrybinė praktika, kai autorius panaudoja egzistuojančius vaizdus. Kita vertus, probleminis yra momentas, kai labai konkrečiais tikslais užfiksuoti vaizdai patenka į išties laisvą aplinką, atsiejami nuo pradinės paskirties. Nes tiek autorius, tiek žiūrovas yra laisvas juos savaip interpretuoti. Jei žiūri į fotografiją pase, stengiesi atpažinti žmogų, o žiūrėdamas į ją galerijoje, turi daug laisvesnę erdvę interpretuoti.

 

Mishka Henneris (projektas „No Man’s Land“) naudojo „Google Street View“ pakelėje užfiksuotų prostitučių vaizdus. Užuot su jomis turėjęs kontaktą, jis tuos vaizdus surinko būdamas už tūkstančio kilometrų. Tai iškėlė menininko santykio su jautria tema klausimą. Donatai, koks tavo santykis su fiksuojama aplinka?

D. S. Tai buvo pirmas ir tikriausiai paskutinis atvejis, kai taip intensyviai ėmiausi gatvės fotografijos. Visada galvojau iš abiejų pusių: kai esu tas, kuris fotografuoja, ir tas, kuris yra nufotografuotas. Manau, kiekvienas turėtų jausti vienokią ar kitokią atsakomybę. Eidavau ieškoti situacijų į stoteles nusiteikęs pozityviai. Galvodavau, kad nenorėčiau būti atvaizduotas nesmagioje situacijoje – nugriuvęs, susilaužęs koją ar panašiai. Tą realybę galima atvaizduoti visai kitaip.

 

Pasaulis mažėja ir esame vis arčiau vienas kito. Pastebiu – gatvės fotografija, tarkim, sukurta Azijoje ar Afrikoje, jos autoriai dažnai svetimšaliai fotografai, vaizduoja žmones žeminančiose, kompromituojančiose situacijose, be jokių sutikimų, nerodoma vietiniame kontekste. Bet pristatoma, pavyzdžiui, Europos fotografijos lauke. Kokia yra Lietuvos fotografų etikos skalė?

T. P. Yra dvi pusės, viena jų – teisinė, grįsta morale, etika. Tai galioja spaudos fotografams, kurie negali žmonių fotografuoti žeminančioje pozicijoje. O stabdžiai yra išties asmeniniai arba jų visai nėra. Teko girdėti, kad Antanui Sutkui, kaip ir kitiems humanistiniams fotografams, svarbus bendradarbiavimas – kai autorius jaučia pritarimą. A. Sutkus minėjo, kad kai bendradarbiavimo nėra, jis nustoja fotografuoti, nėra įkvėpimo. Visiškai priešingas pavyzdys – Rimaldas Vikšraitis. Jis nebijo kontroversiškų situacijų, pats jas provokuoja, sulaukia priešiškų reakcijų, bet jos fotografo nesustabdo. Tai du kraštutiniai pavyzdžiai.

Norėčiau grįžti prie asmens laisvės apsaugos. Galim ribą tarp fotografo ir jo fiksuojamo žmogaus laisvės tik stumdyti. Nėra vienos kūrybinės ribos. Daugelis žmonių, nesusidūrę su fotografijomis sritimi, yra girdėję apie teisę, kuri turėtų saugoti jų privatumą, laisves ir panašiai. Kartais tai tampa pamatu nepagrįstai ieškoti savo teisių. Kartais teisiniai, įstatyminiai aspektai, t. y. tam tikro laikotarpio susitarimo dalykai, perauga į moralinius ar etinius klausimus. Jie suprantami kaip prigimtinė žmogaus teisė, o ne susitarimo reikalas. Tokie draudimai varžo ne tik fotografą, bet ir visuomenę, atimama galimybė tam tikru kampu pamatyti gyvenimą. Čia įžvelgiu ir vidinės cenzūros pavojų. Tai, kas buvo teisiškai reglamentuota, ilgainiui gali tapti vidine cenzūra. Kaip sovietmečiu. Vidinė cenzūra neleis atsirasti naujiems fotografams.

D. S. Savo knygoje apie tai ir kalbu. Pradedantys autoriai, turintys autoritetų, po vieno ar kito bandymo fotografuoti gatvėje, pasakyto „ne“ deda fotoaparatus į stalčių. Taip prarandam gabius kūrėjus, galinčius atvaizduoti kasdienybę, kai kuriais atvejais vaizdai tiesiog nerodomi. Taip eliminuojami pagal dabartines nuostatas negalintys egzistuoti vaizdai – vaikai, elgetos, keistos, galbūt reikšmingos situacijos. Turim gražų peizažą ir juodų dėmių, maskuojančių tai, ko nenorima matyti.

 

Gatvės fotografija. Gedimino Sadausko „Kalvarijų turgus“ ČIA

 

Remis Ščerbauskas. „Nuobodulys“ ČIA