Gytis Norvilas. Ugnės Žilytės piešinys
Džiaugiuosi, kad Gytis Norvilas gauna Bronio Savukyno premiją – bent jau socialumu ir atsakingumu šios asmenybės tikrai yra panašios. Gal skiriasi pažiūromis, bet rastume ir bendrybių.
Kultūrinėje spaudoje su Gyčiu dirbome panašiu laiku; mums visiems, esantiems kultūrinėje žiniasklaidoje, gerai pažįstama to darbo specifika, nepritekliai ir kova su politiniais vėjo malūnais. Visi esame išmokę išvirti sriubą iš kirvio. Neseniai Gytis paliko „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriaus vietą, ir mums, kitų leidinių redaktoriams, dabar taip sunku. Nes jei irgi trenksime durimis, žmonės sakys: „Va, paėmė pavyzdį!“ Grėsmė originalumui.
Ir Gyčio redaguotas „Litmenis“ buvo laisvas, patrakęs, su neegzistuojančių vokiečių poetų vertimais arba tuščiais puslapiais kaip per blokadą. Gytis – drąsus, principingas redaktorius; mokėjo pasakyti ne net Rašytojų sąjungos suvažiavime viešai bulinamas už tai, kad nespausdina abejotinos vertės eilėraščių. Jis tiesiai sako, kas yra grafomanija, nebijodamas už tai nukentėti. Kita vertus, yra pedagogiškas pradedantiesiems ir atlaidus vyresnio amžiaus autoriams; nuoširdžiai bandė privilioti į leidinį geriausius rašytojus. Krėsdavo ten visokius paišus, rodydavo ožiukus ir kitaip smaginosi. Rengdavo ir trankius redakcijų suėjimus, stengėsi socializuoti, sutelkti žmones. Kai dabar prisimenu – ir sniegą prie Kudirkos paminklo kasti buvo nepakartojama, bet kartotina patirtis.
Aštri Gyčio publicistika anksčiau pasirodydavo „Literatūroje ir mene“, dabar – LRT portale. Kai jis ką nors rašo ar sako, nefalšyvina ir nesimuliuoja; skelbia vaizdingai, kaip ir pridera poetui. Jo poezija avangardistinė, bet ir agrarinė. Pamenu, kol redakcijos patalpos dar buvo Mėsinių gatvėje, vidiniame kiemelyje buvo pasodinęs bulvių. Ir prismaigstęs lentelių. Daržininkystė, sodininkystė – ne vien jo poezijos temos, bet ir gyvenimas: netgi redaktoriaus darbas buvo simbolinis sodininkavimas paliekant sodinukų. Gaila, dabar jau kiek sumiesčionėjo, performindamas su Arkadijumi Gotesmanu.
Gytis yra ir Kultūros periodinių leidinių asociacijos pirmininkas: bendram mūsų visų labui jis tikrai yra įdėjęs daug širdies. Pavyzdžiui, žinodamas, kad Vilniaus knygų mugei niekas neturi pinigų, organizuoja kultspaudės stendą iš bendro asociacijos fondo likučių. Susigaudo vingriose įstatymų eilutėse, kuriose dažnas iš mūsų tiesiog nusilaužtų galvą. Vaikšto valdžios institucijose į posėdžius, kuriuose daugelis kultūrininkų beveik nieko nesuprastų. Kai reikia, moka pakovoti už kultūros leidinių pozicijas, nevengia dialogo su valdininkais ir kitoje orbitoje skriejančiais politikais, kuriems kultūra, kaip čia pasakius, reiškia mokykloje skaitytus privalomuosius programos kūrinius. Publicistikoje jis mielai juos moralizuoja ir ironizuoja.
Sveikinu, Gyti, linkiu išsaugoti kūrybišką gaivalą, kad ir kur dirbtum ir kad ir ką rašytum.
Giedrė Kazlauskaitė – „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, poetė.