Matthew Omolesky. Budelių sąjungininkai: Puškinas, Brodskis ir gilios rusų šovinizmo šaknys (I)

1992 m. spalio 30-oji. San Fransisko pusiasalyje jau sutemo, nedidelė minia renkasi į Palo Alto žydų bend­ruomenės centrą, kur turėtų prasidėti rusų emigranto poeto Josifo Brodskio skaitymai. Tokie įvykiai iš esmės greitai pamirštami. Poetas atvyksta, padeklamuoja kelias eilutes ir mėgaujasi ore pakibusiais savo žodžiais, paleistais iš spausdinto puslapio kalėjimo. Dalyviai savo ruožtu pramogauja, galbūt net šiek tiek apsišviečia ir iš salės išeina į naktį, o jų lūpose plazdena arba atmintin įsirėžia kelios frazės. Tikrai reta, kad tokie efemeriški įvykiai įgautų istorinę reikšmę, tačiau šįkart kitaip – nors ir dėl neskanių priežasčių.

Pasirodymui įpusėjus, lygiai 21.35 val., Brodskis iš plastikinio butelio į stiklinę įsipila vandens, gurkšteli ir paskelbia kito eilėraščio pavadinimą „Na nezavisimostj Ukrainy“, arba „Ukrainos nepriklausomybei“, palyginti neseniai sukurtas kūrinys bus deklamuojamas rusų kalba. Brodskis artinasi prie pulto, dešinėje rankoje suspaustas eilėraštis, kairė – įremta į šoną, smak­ras ryžtingai atkištas į priekį. Per dvi su puse minutės jis negailestingai išberia naująjį eilėraštį, balsas retkarčiais virpteli, nuo liežuvio rieda alveolinės trelės. Poeto kūno kalba rodo pasitikėjimą savimi, išraiška atspindi visišką pasitenkinimą, o ištaręs paskutinę eilutę, jis demonstratyviai užverčia puslapį. Išties vykęs pasirodymas.

 

Nida, Taikos g., 3,5 km nuo Rusijos sienos, 2014 m. Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Nida, Taikos g., 3,5 km nuo Rusijos sienos, 2014 m. Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Galima tik spėlioti, kaip rusakalbė žydų bendruomenės centro auditorija suprato eilėraštį tą švelnų rudens vakarą prieš maždaug 30 metų. „Ukrainos nepriklausomybei“ – labai aliuzinis, beveik neįveikiamas istorinių nuorodų, žargono ir neaiškių aforizmų kupinas eilėraštis. Bet koks bandymas išversti pažodžiui visada baigiasi visiška nesėkme. Vis dėlto ausis klausymuisi naudojantys renginio dalyviai, laimei ar nelaimei, Brodskio pagrindinę žinią turėjo pagauti. Eilėraštis, parašytas kaip atsakas į Ukrainos 1991 m. rugpjūčio 24 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, iš esmės yra šiurkštus šovinistinis užgauliojimas. Nuoširdžiai įaudrintas vien minties apie atrastą Ukrainos suverenitetą Brodskis, kalbėdamas apie ukrainiečius, ne kartą vartoja žodį chacholas, niekinantį įžeidimą, ir toliau palaiko duotą toną pašaipiomis aliuzijomis į Černobylio katastrofą, derlingą Ukrainos juodžemį niekinamai vadindamas jauriniu dirvožemiu ir banaliai kaip įmanydamas įpina saulėgrąžas ir barščius. Tereikia kelių eilučių, kad „Ukrainos nepriklausomybei“ atsiskleistų kaip tulžies persmelktas kūrinys, o toliau tik blogiau.

Vulgarus Brodskio pašaipaus „spjauti, ar ką“ į Dniepro upę vaizdinys yra paprasčiausiai vaikiškas, tačiau keista, sadistiška fantazija apie „bjaurybes“ ukrainiečius, kuriuos jų „drėbtinėse trobose“ „hansai“ su lenkais „stato atbulus keturiom“, galop ima balansuoti ties blogo skonio riba. Kartais Brodskis kalba kaip paniekintas meilužis, absurdiškai balansuodamas tarp žeminimo ir grasinimų. „Sudie, chacholai! – niurzga jis. – Pagyvenome kartu, užteks.“ Ir priduria:


Et, vešli stepė, mergos, arbūzų laukai, virtiniai,

Daugiau, ko gero, netekome: daugiau žmonių nei pinigų.

Kaip nors išgyvensim. Kai dėl tų akių ašarotų –

Niekas joms neįsakys laukti kito karto.


Jokios užuojautos dėl istoriškai susiklosčiusios ukrainiečių padėties, ukrainiečių, kurie šimtmečius kentė politines ir kultūrines represijas, kurių milijonai žuvo per pilietinius ir pasaulinius karus, per siaubingus badmečius, gulaguose ir „brolių“ rusų saugumo kankinimo kamerose. Visiškai abejingas „amžių senumo nuoskaudoms“ rusų poetas ragina ukrainiečius „baigti blaškytis dėl savo teisių ir dėl visko kaltinti mus“, net kai tuo pat metu Ukrainą įsivaizduoja „griuvėsiuose“ ir paslaptingai užsimena apie „kaulus pomirtinio džiaugsmo su ukrainietišku kvapu“. Šis neatskiesto šovinizmo kūrinys vienareikšmiškai yra vienas labiausiai atstumiančių eilėraščių, kada nors sukurtų nobelisto ar JAV poeto laureato.

Brodskis turėjo nujausti, kad šis tekstas – klaida, literatūrinis išsigimėlis. Jis niekada jo nepublikavo ir viešai perskaitė tik du kartus – Palo Alto žydų bend­ruomenės centre 1992 m. ir Niujorko Kvinso koledže po dvejų metų. Levas Loseffas, kitas Leningrade gimęs emigrantas ir knygos „Joseph Brodsky: Literary Life“ („Josifas Brodskis: literatūrinis gyvenimas“, 2011) autorius, Brodskio nenorą platinti „Ukrainos nepriklausomybei“ laikė „vieninteliu savicenzūros atveju jo gyvenime“ ir, kaip Brodskio literatūrinio palikimo tvarkytojas, rūpinosi, kad kūrinys nepatektų į antologijas. Į Ukrainą eilėraštis galiausiai pateko savilaidos pavidalu, 1996 m. buvo išspausdintas literatūros žurnalo „Stolica“ numeryje ir sukėlė politiko, poeto Pavlo Kyslo, rašytojos Oksanos Zabužko bei kitų pasipiktinimą ir poetinius atkirčius. Brodskio vit­riolis buvo netikėtas – „Wall Street Journal“ karo reporteris Jaroslavas Trofimovas balandžio 28 d. tekste „Ilgai trunkanti Rusijos panieka Ukrainos valstybingumui“ pastebėjo: „...sovietmečiu Kijeve Ukrainos intelektua­lai mainėsi geidžiamais savilaida išleistais Brodskio eilėraščių egzemplioriais, deklamuodavo juos slaptuose susibūrimuose.“ Tik tam, kad sužinotų, jog žavėjimasis nebuvo abipusis.

O kai kurie Brodskio šalininkai buvo taip sukrėsti apgailėtino eilėraščio stiliaus ir turinio, kad pradėjo abejoti jo autoryste. 2005 m. straipsnyje polit.ru Rusijos žmogaus teisių aktyvistas Aleksand­ras Danielis teigė, jog eilėraštis pernelyg „šiurkštus ir tiesiog netikęs“, todėl vargu ar jis Brodskio, nors pripažino: būtų sunku pateikti klaidingą išvadą, kad „kai kurie poetiniai tekstai niekada ir jokiomis aplinkybėmis negali priklausyti Brodskiui“. Ši gana beviltiška gynyba žlugo, kai 2015 m., praėjus beveik dviem dešimtmečiams po poeto mirties, pasirodė vaizdo įrašas iš Palo Alto. Tame grūdėtame įraše, kurį feisbuke paskelbė Borisas Vladimirskis, matome, kaip Josifas Brodskis – nobelistas ir JAV poetas laureatas, MacArthuro stipendininkas, universiteto profesorius ir literatūros ikona – stovi Palo Alto žydų bendruomenės centro auditorijoje jam būdinga veržlia maniera skaitydamas kūrinį, kuris visiškai nevertas jo – laisvai mąstančio, laisvę mylinčio disidento, kadaise blogą literatūrą pavadinusio „išdavystės forma“.

Nesunku suprasti, kodėl P. Kyslas padarė išvadą, kad tokios užgaulios kalbos autorius turi būti „bevertis imperinis šovinistas“ ar net „netikras disidentas“. Vis dėlto, tiesą sakant, Brodskis nelabai primena imperialistą. Jis netikėjo politiniais judėjimais, tik „asmeniniu judėjimu, tuo sielos judėjimu, kai žmogus, žiūrintis į save, taip gėdijasi, kad bando kažką keisti – savyje, o ne išorėje“. Buvo aršus individualistas, tvirtinęs, kad „patikimiausia gynyba nuo Blogio yra kraštutinis individualizmas“. Jis nesivaržydamas prisipažino esąs „blogas žydas, blogas rusas, blogas viskas“ ir kaip politinis disidentas suprato totalitarizmo prigimtį, nes iš asmeninės patirties žinojo, kaip šis Sovietų Sąjungą pavertė „tuščia – iš tikrųjų, siaubingai nustekenta – vieta“. 1987 m. Nobelio premijos laureato kalboje Brodskis teigė, kad kiekvienam, kurio gimtoji kalba yra rusų, „kalbėjimas apie politinį blogį yra toks pat natūralus kaip virškinimas“. Tačiau išpūstos dispepsinės jo reakcijos į Ukrainos nepriklausomybės paskelbimą pakako šiam tikėjimui sumenkinti.

Turėkite omenyje, kad Brodskio pasivadinimas „blogu rusu“ yra šiek tiek klaidinantis. 1972 m. spalį „New York Times“ spausintame tekste poetas prisiminė suėmimą už parazitavimą ir 18 mėnesių, praleistų sunkaus darbo stovykloje netoli Archangelsko, po to „Jie pasiūlė man išvykti ir aš sutikau. Rusijoje tokie siūlymai reiškia tik vieną dalyką. Abejoju, ar kas nors apsidžiaugtų išmestas iš savo namų. Net ir tie, kurie išvyksta savo noru. Namai nenustoja būti namais, kad ir kokiomis aplinkybėmis išeitumėte. Nesvarbu, kaip ten gyvenote – gerai ar vargingai. Ir tiesiog negaliu suprasti, kodėl vieni tikisi, o kiti net reikalauja, kad ištepčiau jų vartus degutu. Rusija yra mano namai. Ten gyvenau visą savo gyvenimą ir už viską, ką turiu savo sieloje, jaučiu pareigą Rusijai ir jos žmonėms. Ir svarbiausias dalykas – jaučiu pareigą jos kalbai“.

Šis pareigos Rusijai, jos žmonėms ir, svarbiausia, kalbai jausmas peržengė „tuščią“, „siaubingai nustekentą“ tikrojo sovietinio režimo prigimtį ir reprezentavo Brodskio ksenofobijos fons et origo. Ukrainos derusifikacija, dramatiškas Rusijos suvereniteto, rusų kalbos, rusų kultūros ir „rusų pasaulio“ narystės atmetimas išprovokavo priešpriešą, kurios jis negalėjo kontroliuoti, ir ji sprogo „Ukrainos nepriklausomybei“ pavidalu.

Būtent paskutinėje 1992 m. Brodskio eilėraščio dalyje randame raktą, kaip reikėtų suprasti šį neadek­vatų literatūrinį dalyką. Gal net raktą, kaip suprasti Rusijos virsmą fašistine mulkių šiukšliadėže:


Su Dievu, ereliai, kazokai, etmonai, prižiūrėtojai!

Kai ateis laikas jums mirti, stipruoliai,

Gniaušit čiužinio kraštą, veblendami

Aleksandro eiles, o ne niekus Taraso.


Brodskiui viskas susiveda į epines bergždžias nacionalinių poetų varžytuves: vienoje pusėje – Rusijos Aleksandras Puškinas, kitoje – Ukrainos Tarasas Ševčenka. Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių turi gerbtiną romantizmo eros literatūrinį herojų: Slovėnijoje – France Prešerenas, Lenkijoje – Adomas Mickevičius, Vengrijoje – Sándoras Petőfi, Latvijoje – Rainis ir t. t. Tačiau Rusijoje ir Ukrainoje toks adoravimas virsta karštlige. Raštingiems rusams Puškinas yra „naše vsio“, „mūsų viskas“, o Ševčenka formuojant Ukrainos tautą atliko dar svarbesnį vaidmenį būdamas Šekspyro ir pranašo Jeremijo deriniu. Ir skirtumas tarp jųdviejų yra išties pamokantis, nors visai moko ne to, ko norėjo Brodskis.


Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

„The American Spectator“, 2022 m. gegužės 13 d.


Matthew Omolesky – teisininkas, kovojantis už žmogaus teises, kultūros paveldo išsaugojimo, teisės ir antropologijos tyrėjas, Didžiosios Britanijos ir Airijos Karališkojo antropologijos instituto bendradarbis.


J. Brodskis „Ukrainos nepriklausomybei“

https://www.culture.ru/poems/30468/na-nezavisimost-ukrainy