Žmogus – nerami būtybė – visad ieškojo patogesnio kampo, suo­lo, lovos, malonumų, skanesnio ėdesio. Ir tai jį verčia migruoti, judėti ir visaip kitaip spurdėti. Tuo, matyt, jis nesiskiria nuo daugelio žemės gyvių. Uodai migruoja, paukš­tės paukštytės, katrų čiulbančių teip ramu klausytis, šernai, utėlės, blusos, idėjos, pinigai, debesys, politikai, grafomanai iš redakcijos į redakciją ir kiti įstabūs sutvėrimai. Vasara – plynas poligonas, kuriame gali judėti kaip tinkamas, manevruoti įvairiomis kryptimis. Į galvas į(si)kalta aksioma, kad vasara yra kelionių metas, man keista. Nežinau, kada šis mitas įbruktas ir kaip atsiradęs. Daug ko nesuprantu. Turistinės firmos dirba darbą. Ištisus metus dirba. Nesuprantu ir tos XX–XXI a. mados be saiko keliauti, kur nors nuskristi... Po kokia palme ar Nea­polyje sušlamšti tikros picos. Kai pamatai oro uostus (tiesa, mačiau jų nedaug), niekaip neapleidžia įkyri mintis, jog daugelis vargsta vargus su lagaminais, vaikais be ypatingo reikalo, iš įpročio, genami kažkokio nerimo: baimės prisirišti ar bendro bandos srauto? Terminaluose laksto visi patrakę it susuktais viduriais, lyg ieškotų išviečių. Žemėje darosi ankšta. Pasaulis tapęs dideliu kaimu su begale kaimiečių – per kelias valandas gali atsidurti kitoje Žemės pusėje, ir mane apima išgąstis, jog Žemė plokštėja, keičia formą. Formą keičia ir pats žmogus, žemynai, kinta žemynų turinys. Nors koks skirtumas, dėl manęs Žemė gali būti ir faršu kimštos paprikos, baklažano, alaus butelio ar čebureko formos. O kad vyksta visuotinė migracija – vangi, lėta, klampi – irgi nenuneigsi. Ir tai lemia begalės veiksnių: nuo socialinių, klimato iki psichinių, kultūrinių. Didelė klajoklių gentis. Tai nei blogai, nei gerai. Visas tas spurdėjimas kažkuo primena IV–VII amžiais vykusį Didįjį tautų kraustymąsi. Tik šių dienų –­­ be aiškios krypties ir vektorių. Tuomet buvo lengviau – gentainiai turėjo mažiau šūdo: rakandų, baldų, fritiūrinių, skalbenkių, dantų šepetukų, blenderių, ir kelionės gale nelaukė... dušas. Dušas! XXI a. tabernakulis. Visokie paistalai, kad taip pažįstamos naujos kultūros, žmonės, menai etc., man kelia juoką. Netikiu. Anot Lao Dzė, pasaulį gali pažinti neišeidamas iš namų. Šventa tiesa, bet anot S. P., dar šventesnė – lova. O duris geriausia užsimūryti. Vasara man turbūt nepatinka. Nejaučiu laiko. Apninka nesvarumas, tarsi būtum išėjęs į atvirą kosmosą. Nors šis metų laikas – puikus šansas sustoti, nes prakaitavimas tik blogina ir taip nekokią ekologinę situaciją ir skatina šiltnamio efektą. O šiaip šiltnamiai – įstabus išradimas, puikūs mažosios architektūros objektai (verti ir mokslinės disertacijos), kuriuose, oho, kaip veši visokia gyvastis. Jei ne šiltnamis, Kėdainiai dabar būtų tik karvių girdykla prie Nevėžio.

Civilizuotam pasauly visi viešbučiai ir dušai vienodi, muiliukai, bloknotėliai, tušinukai ant naktinių stalelių. Nuotraukos irgi visos vienodos: koks myžantis berniukas, dūmojantis kalnas, kažkoks pasviręs bokštas, krioklys, kupranugaris, fontanas, bažnyčios, kuriose Dievas retas svečias ir iš ten emigravęs... Kur? Ano prietelio keliai nežinomi. Gal Sibire dviratį mina, o gal tranzuoja į Dubliną, į bažnyčią, iš kurios padarytas įstabus baras, išlenkti Guinnesso bokalo? O kur nuotraukas kišti, dievai žino, niekam jos neįdomios ir kodėl turėtų? Tokių visi turi. O palėbauti ar pasižiūrėti į kokį akmenį, bokštą (kad ir katilinės ar vandentiekio) galiu nuo namų paėjėjęs ir 100 metrų. Įveikti tą 100 metrų, žinoma, irgi kelionė ir tokios kelionės man kuo toliau, tuo labiau patinka.

Žinoma, pasiilgstu kažkada propaguoto žalios jaunystės valkatavimo-bastymosi su kuprine vieškeliais, miškais, pašaliais, pelkynais, tranzavimo (šį reiškinį, man regis, baigia nurungti paskutinės minutės skrydžiai etc.), nakvynių pakelės grioviuose ar kokioj šieno kupetoj. Ant Medvėgalio taip kažkada nakvojau. Vienas. Pilnatis vos galvoj skylės nepragręžė. Idiotė, spigino visą naktį it stalinė lempa, knygas galėjai skaityti. Veidrodėlis, matai, atspindintis saulės šviesą. Šviesa yra gerai. Labai. Nors visi kažkodėl laukia užtemimų. Žiūri pro aprūkusius stiklus susiraukę, fotografuoja. Latentinis mirties troškulys, ar ką? Nors kokios čia mirties, kai tiek dar visokių zefyrų neišragauta. Užtemimas yra pramoga. Aišku, tik ne proto. Pačiam gal ir nieko, bet kaimynams ir visai giminei –­ vargas.

Labiausiai man patiko kadais tranzuoti prie jūros. Tai buvo gal prieš 15 metų. Su nuostabia mergina. Keliavom vasario mėnesį. Šlapdriba, batai dryžuoti nuo druskų it zebrų nugaros. Ties IX fortu jau temstant sustojo senas zilas, vežęs svogūnus į Klaipėdos mėsos kombinatą, o kad priekaboj svogūnai nesušaltų, akseleratorius buvo mygiamas iki dugno, iš visų jėgų. Į ateitį lėkėme greitai – 80 km per valandą. Pagarba vairuotojui, geros širdies. F-16 naikintuvai gal ir greitesni, bet į juos 5 tonų svogūnų tikrai nesukiši. Nebent maišuose vietoj raketų. Žodžiu, merginą pabučiavau Klaipėdoj ant Danės krantinės, paskui už priešpaskutinius pinigus bare perpus suvalgėm koldūnų porciją ir mergina tapo mano žmona. Todėl ta kelionė ir patiko, o visa kita – košmaras. Gyvenimas yra košmariškas balius, o kelias –­ bėgimas nuo įkyrių to baliaus svečių. J. Kerouacas gal ir paprieštarautų, bet kiekvienam savi aulinukai. Nuo perkėlos iki Nidos vežė pliki mafiozai su džipu. Galvojau, kada gi pasiūlys į galvą, nukirps (mat buvau hipavotas), padarys iškamšą ir išmes į griovį. Ir ate, ateitie! Bet pasiūlė rūkyto karšio. Gerbiu. Net prie pat Saulės laikrodžio užvežė kopomis su tuo džipu vidurnaktį. Abejoju, ar uraganas Anatolijus jį nuvertė. Nieko čia juokingo. Užsimiršęs pusę to karšio sudorojau, galvojau, dabar tikrai amen.

Tad ir nebežinau, ar keliauti, ar nekeliauti. Darykit, kaip išmanot. Jei ne – tai bent tapetus persiklijuokit (fototapetais su beržais, kalvom, tigrų šeimyna tarp palmių), akis atsigaus, žvilgsnis turės kur pabėgti, atsivers platesnis Pasaulio horizontas. Pajūrin? Ten ankšta – karkvabalių lavonėliai deginasi, o mano kambary – tvyksi televizoriaus stigma, kurioje futbolo misterija dėl Konfederacijų taurės.

Jei Dievas, kurdamas pasaulį, žaidė (o esu tuo tikras), tai žaidė futbolą, o tuo momentu, kai tvykstelėjo gyvybė – iš užribio išsimetė kamuolį. Futbolas – to žaidžiančio Dievo dūsavimas, ir kol kamuolys keliaus nuo vartų iki vartų, tol saulė tekės ir leisis, ir nieko blogo nenutiks.