Gytis Norvilas. Šv. Ekranas, arba Žiūrim, ko neturim

Gedimino Kajėno nuotrauka

Šventas yra ekranas, šventa yra plazma, šventas yra distancinis pultas, šventa yra mildažytė, šventa yra valinskienė, šventas yra čekuolis, šventas yra šapranauskas, šventi yra makaronai, šventas yra „Mezzo“, šventi yra raibuliai, šventi yra riebalai, šventas yra „Adult channel“, šventa yra „Aukštaitijos televizija“, šventa yra MTV, šventas yra „Damskij kanal“, šventa yra „Ochota i rybalka“, šventa yra BBC, šventa yra „Deut­sche Welle“, šventi yra popiežiai, šventi yra numirėliai „Šokantys su manimi“...

Esame ekrano, vaizdų žmonės. Tapome tokiais. Neišvengiamai. Ir į ekrano ežerą grimztame kuo toliau, tuo labiau. Tai nei gerai, nei blogai. Tekstą neišvengiamai keičia vaizdas. Tiesa, ir saulė yra ekranas, kuris dabar jau, po Kalėdų, vis ryškėja, didėja ir to ekrano transliuojama programa vis ilgesnė, kasdien prisideda po 1 ar 2 minutes. Neblogai. Tik šis ekranas perdėm ryškus, o programos be suvirintojo kaukės ar tamsintų akinių nelabai pažiūrėsi. Perdėm geri filmai, vaizdai gali negrįžtamai išdeginti akis, akių dugną, po kurį ropoja atmintis, vaikystė... Dangus, ežero stiklas, tekantis vanduo, upė, lango stiklu ropojantis vabalas, horizontas, gatvės šlapias asfaltas – visa tai ekranai. Neblogi. 3D ar net 5D formato. Tik juos žiūrėdamas siužetą turi susirežisuoti pats arba nušauti... Gal geriau nušauti. Esi sąlyginai laisvas, nors režisieriai niekada nėra laisvi, kad ir kaip šie mėgtų tvirtinti tokie esą. Kiekviena epocha, laikas turi savo ekraną.

Savo prigimtimi mūsų visų televizorių transliuojamos programos su prieš tai minėtais ekranais – identiški. Kyla tik transliuojamų vaizdų kokybės, ryškumo, „garso“ klausimas. Nesu iš tų, kurie savo televizorius seniai išnešę į rūsius ar atidavę perdirbti. Spoksau. Retkarčiais. Kai tikrai reikia. Puikiai sugeria demonus. Bėgantys vaizdai išgano.

Nieko naujo nepasakysiu, jog tas, kas valdo ekraną, vaizdiniją, jai diriguoja, iš žmogaus gali nulipdyti ką tinkamas. Žudiką, vangų Golemą, desperatišką spurdėtoją, kokį rėksnį su malūnėliu ant kaktos –­ kurmiams gąsdinti... Jei žmogui mėnesį kalsi į galvą, jog jis yra reaktyvinis lėktuvas, šis anksčiau ar vėliau išskėtęs rankas it kokia kregždutė, kregždutė, dangaus gyva žirklė nušoks nuo namo.

Turint visa tai omenyje, sunkiai galiu suvokti neva komercinių, o ir nekomercinių televizijų atsakomybę lipdant žmogų, bent minimalius jų darbo principus... Televizijos turėtų mokėti į Aplinkos apsaugos ministerijos iždą ekologinį mokestį ar tiesiai į Ligonių kasas – už visuotinę taršą ir žiūrovų psichinės sveikatos luošinimą. Koks nors Laisvas Nekrofilinis Kanalas ir panašūs, be atvangos savo repertuaru užsiimantys gąsdinimu, bauginimu, baubinimu ir kriminalinės Lietuvos adoracija, dar ir pašoka... Neblogai. Šventa misija. Nors tie šokiai labiau primena šv. Vito šokį... Iš programų kultūra išguita nė neatsisukus. Numarintas net „Snobo kinas“, Zemkauską dar it Minotaurą išleidžia pasiblaškyti labirintais...

Kada nors tikrai įkursiu savo televiziją, ji neabejotinai vadinsis „Baubas 3“. „3“ aišku todėl, jog dar Platonas sakė: trys – tobulas skaičius... „LRT kultūra“ savo prigimtimi – lyg ir „kultūringa“, tik neretai stebina transliuojamų literatūrinių etc. vakarų pasirinkimu, kuris yra „Pageidavimų koncerto“ lygio. Orientuojamasi į sunkiai suvokiamo naftalininio prarasto laiko žvejybą – transliuojami nusipelniusių liaudies artistų, grafomanų jubiliejiniai vakarėliai, oficioziniai pasilankstymai, kurie, švelniai tariant, su literatūra ir menu nelabai ką turi bendra. Prasilenkiama su realybe. Rimtai. Taip nuodijamas ir šiaip jau lėkštas literatūrinis, meninis skonis. Įvedus skaitmeninę televizija, ačiū šv. Ekranui, tarkim, „LRT kultūrą“ jau gali matyti ir kaimai, provincija... Nes prieš tai šie buvo likę be jokios alternatyvos baubinimui.

Ekranas ir yra realybės pakaitalas, jos nukenksmintojas, simuliacija, muilas, realybės prezervatyvas. Ekranas normalizuoja santykį su pasauliu, paverčia stabiliai drungnu. Ekrano adoracija, desperatiškas įsikniaubimas į jį – tai beviltiškas bėgimas nuo medžiagos, nuo tiesioginės emocijos, realybės peilių... Iš čia ir besaikis XXI a. pr. poreikis fotografuoti. Bet apie tai tegul rašo koks Barthes’as, Sontag ir okulistai.

Švelniai tariant, keisti ir kabelinių televizijų etc. transliuojamų kanalų tinkleliai, kuriuose nesurasi nei Latvijos, nei Estijos, nei, tarkim, Švedijos, Suomijos kanalo... Nors neurotiškai jau kokį 15 metų kliedima, kaip trūksta informacijos apie kaimynus, bendradarbiavimo, pulso stygių ir pan. Reikia pradėti nuo mažų dalykų. Tereikia elementarios, stabilios stuburo antenos. Dominuoja nuo Uralo pusės atpučiamos bangos ir virpesiai. Kitaip tariant, gauname tik tam tikrų platumų vaizdus, regime ne visą spalvų paletę. Tai iškreipia visą horizontą. O prieš 22 metus gintas Televizijos bokštas, tai ir turi būti tas stuburo kuoras, kolosas, galų gale ta elementari antena, garantuojanti gyvybę akumuliuojančią vaizdiniją, kuri išlaisvina.

Ekranas turi transliuoti kokybiškus vaizdinius, kokybiškus svaigalus. Vaizdus reikia rūšiuoti kaip šiukšles. Plastikas, stiklas, metalas, popierius, organika... Antraip galima pasiklysti šioje veidrodžių karalystėje ir tada beliks tik išsidurti akis, kad galutinai neišprotėtum. O išties – protingiausia susiorganizuoti savo Ekraną. Asmeninį. Pusdienį galėčiau žiūrėti į ežero raibulius ar vėžį, žnyplėmis dorojantį maitą... Tik bėda, tam reikia tvirtos antenos, siųstuvo, o kad vaizdo raiška būtų gera – vartoti daug B grupės vitaminų.