Vitalij Binevič. Kas yra pornografija? (II)

Kaip vitrina, kuri demonstruoja tik vieną apšviestą brangenybę.

 

Roland Barthes. „Camera lucida“

 

Vitalij Binevič. Kas yra pornografija? (II)
Eadweardo Muybridge’o fotografijos.

 

Laukinis 10 dešimtmetis lėtai slinko į pabaigą. Beveik kiekvienos šeimos svetainėje stovėjo nedidelis televizorius ir videomagnetofonas. Vaizdajuosčių nuoma tapo rimtu verslu, o norintieji ir vėl išgirsti pažįstamą nosinį balsą, realiu laiku verčiantį filmą į rusų kalbą, turėdavo palikti net 50 litų užstatą. Apsukresni verslininkai suvokė, kad gerokai didesnę paklausą turi pornografiniai filmai, pardavinėjami iš po prekystalio. Erotinio samizdato paklausa buvo tokia didelė, kad tuščios kasetės net kainavo daugiau už videosalonuose nuomojamus įrašytus filmus. Būdamas 7-erių visų šių dalykų nesupratau, todėl smarkiai nustebau sužinojęs, kad tėvas dėžę tuščių kasečių pardavė už 50 dolerių. Kai paklausiau, ar negaila parduoti tiek daug, jis tik pranašiškai atsakė, kad greitai jų jau niekam nereikės.

 

Pornografija ir kinematografija

Pirmoje straipsnio dalyje minėta, jog iki XIX a. pabaigos žodis pornografija buvo vartojamas meno ir mokslo kontekste. Tačiau išgirdus šį terminą dabar kiekvienas turbūt pagalvoja apie tą patį – į vaizdajuostes įrašytus ar internete esančius nešvankius filmus. Šią konotaciją žodis įgavo tik XX a. antroje pusėje, kadangi per visą šimtmetį keitėsi tų filmų forma ir turinys. Kad būtų aiškiau, kas yra pornografinis filmas, reikia atkreipti dėmesį į kino istoriją.

Neretai esminiu kinematografijos įvykiu įvardinamas Eadweardo Muybridge’o eksperimentas. To meto mokslininkai bandė atsakyti į neįtikėtinos svarbos klausimą – ar bėgantis žirgas visada liečia žemę? 1877 m. E. Muybridge’as prie lenktynių trasos sustatė 12 fotoaparatų ir padarė tiek pat nuotraukų, įrodančių, kad dalį sekundės visos žirgo kanopos žemės vis dėlto neliečia. Kuo čia dėtas kinas? Kadangi fotografijose užfiksuotos chronologiškai artimos akimirkos, jų sugretinimas kuria judėjimo įspūdį. Kalbant paprastai, 12 fotografijų tampa kadrais, kurie atgaivina žirgą ir statišką reginį paverčia kinu. Šių nuotraukų išklotine pradedamas kiekvienas kino istorijos vadovėlis. Tačiau dažnai užmirštama, kad fotografas vėliau dar ne kartą eksperimentą pakartojo su apsinuoginusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukų serijoje ant kėdės sėdi nuogas vyras, o kitoje per šokdynę strikinėja pusnuogė moteris. Turbūt nereikia aiškinti, kad pastarųjų kadrų epicentras – šokinėjančios krūtys. Kinas, kaip ir fotografija ar visos kitos meno rūšys, nuogu kūnu domėjosi nuo pat ištakų.

E. Muybridge’o eksperimentas rodo, jog ankstyvoji kinematografija turėjo tenkintis gana skurdžiomis technologinėmis priemonėmis. Pirmieji kino filmai tegalėjo būti 40 sekundžių trukmės, o tokie kino pionieriai kaip broliai Lumière’ai ar Thomas Edisonas filmuodavo trumpas ir (ne)kasdienes situacijas, kurių prasmė nepriklausė nuo abstraktaus naratyvo. Pavyzdžiui, žinomiausios Lumière’ų juostos vaizduoja atvykstantį traukinį, iš cecho einančius darbuotojus ar gėles laistantį vyrą, kuriam vandens tiekimą nutraukia ant žarnos atsistojęs vaikas. Šie trumpi filmai žiūrovą privalėjo stebinti ir linksminti, todėl dažniausiai siejami ne su menu, o karnavalu. Štai kodėl ankstyvoji kinematografija dažnai vadinama atrakcioniniu kinu. Tik ištobulinus technologijas ir pradėjus kurti naratyvinio kino pradininkui Davidui W. Griffithui, kinas transformavosi į mums visiems pažįstamą mediją ir meno rūšį. Galiausiai atsirado rišli istorija, įtikinami veikėjai ir ilgas metras.

 

Pornografija ir atrakcionas

XX a. pradžioje pornografiniai filmai taip pat priklausė nuo technologinių galimybių. Tuo metu išpopuliarėjo vadinamieji patinų filmai* (angl. stag film) – trumpos juostos, kuriose užfiksuotos sekso scenos. Knygoje „Hard Core“ kino tyrinėtoja Linda Williams rašo, jog patinų filmuose nėra rišlaus naratyvo, vieno režisieriaus, pasikartojančių ar atpažįstamų aktorių, garso, spalvų ir t. t. Dažniausiai šie filmai trunka 10 min. ir yra sukompiliuoti iš visiškai nesusijusių sekso vaizdinių. Įdomu, kad vienas populiarus pornopuslapis turi vizualios pornografijos archyvą, kuriame yra ir patinų filmų. Toliau bus aptarti du atvejai.

Kūrinys „Vakare“ („Am Bend“, 1910) yra klasikinis žanro pavyzdys. Ši juosta trunka 12 min., didesnė met­ro dalis skirta būtent seksui. Filmą sudaro 3 atskiri epizodai. Pirmajame masturbuojasi moteris, scenos pabaigoje metanti žvilgsnį tiesiai į kamerą ir viliojančiu gestu kviečianti žiūrovą prisijungti. Antrajame epizode jau kita moteris masturbacijai naudoja tais laikais neįprastą vibratorių ir tuščią butelį. Trečiasis epizodas, trunkantis ilgiausiai, pateikia rišlią istoriją. Čia pasakojama, kaip jauna mergina nuprausia ir suvilioja benamį. Nors didesnė epizodo dalis skirta prausimui ir nurenginėjimui, pasakojimą nuolatos nutraukia nuogo kūno ar glamonių vaizdiniai. Antru įdomiu pavyzdžiu gali tapti filmas „El Satario“ (1907). Priešingai nei „Vakare“, ši 4 min. juosta pasakoja tik vieną istoriją. Filmas prasideda jaunų nuogų merginų, linksmai žaidžiančių pievoje, scena. Iš miško atslinkus nuogam, velnią primenančiam siluetui, išsigandusios merginos išsilaksto. Velnias vieną jų pagauna ir priverčia užsiimti oraliniu seksu. Po kadrų, iš arti demonst­ruojančių kunilingą, rodomos įvairiausių pozų sekso scenos. Kai velnias pagaliau pasitenkina ir atsipalaidavęs užmiega, likusios merginos prisėlina ir jį užmuša. Iš kitų patinų filmų „El Satario“ išsiskiria naratyvo užuomazgomis, montažu, grimu ar net įdomesne vaidyba. Tačiau vis tiek lieka neaišku, iš kur atsirado velnias, kas tos moterys ir kam reikalinga demonstruoti tiek daug pozų.

Patinų filmai kaip tik priklauso minėtam atrakcioninam kinui, kuris turi sudominti ir sujaudinti žiūrovą. Štai kodėl esminė šių filmų estetinė detalė yra mėsos kadras (angl. meat shot), kuriame penis penetruoja moters lytį. Mėsos kadre lytiniai organai rodomi stambiu planu, iš neįtikėtinai arti. Nesimato jokių kitų smulkmenų, tik plaukai ir lytinės lūpos, „praryjančios“ penį. Neretai patinų filmai pasibaigia būtent mėsos kadru, ir tai yra svarbi detalė. Priešingai nei modernioje pornografijoje, patinų filmai žiūrovą turi tik sujaudinti, tačiau neprivalo suteikti pasitenkinimo. Tai patvirtina aplinkybės, kuriomis šie filmai demonst­ruoti. Amerikoje patinų kinas buvo žiūrimas kitų vyrų draugijoje, pasislėpus nuo moterų. Dažniausiai žiūrėta brolijų ar vyriškų klubų susirinkimuose, todėl tai buvo socialinis, kolegiškumą užtvirtinantis ritualas, per kurį niekas nesimasturbuodavo. O Europoje šios juostos rodytos viešnamiuose, kur susijaudinęs potencialus klientas galėjo iš karto nusipirkti prostitutės paslaugas. Štai kodėl patinų filmuose beveik niekada nevaizduojamas vyriškas orgazmas.

Patinų filmuose pašalinama galimybė susitapatinti su veikėjais ir įsijausti į siužetą, pamatyti pasaulį jų pačių akimis. Viskas demonstruojama iš objektyvios ir neretai statiškos pozicijos, ir taip pornografinis vaizdinys nukreipiamas tiesiogiai į žiūrovą. Ir maždaug iki XX a. 2–3 dešimtmečio vizuali pornografija pakluso šiai atrakcioninio kino estetikai, todėl keletą dešimt­mečių vyravę patinų filmai buvo trumpi, nelogiški ir iš šiuolaikinės perspektyvos absurdiškai juokingi.

 

Pornografija ir naratyvas

XX a. 7 dešimtmetis dažnai vadinamas pornografijos aukso amžiumi. Tada ne tik išauga akademinis susidomėjimas pačia pornografija, bet ir išleidžiami svarbūs filmai, nulemsiantys visos industrijos plėtrą. Pornografija aiškiai atskiriama nuo erotikos ir įgauna neigiamą nešvankių filmų konotaciją. Atsiranda hardkoro pornografija (angl. hardcore porn).

Moderni pornografija iš esmės skiriasi nuo primityvių patinų filmų. Tai jau ne vizualiai skurdžios, keliasdešimties minučių trukmės juostos, o gana brangūs pilnametražiai kūriniai, skirti specializuotiems kino teatrams. Taip susiformuoja pornografijos industrija su profesionaliu techniniu personalu, unikalų braižą turinčiais režisieriais ar žvaigždėmis tapsiančiomis pornoaktorėmis. Kalbant paprastai, 7 dešimtmetyje pornografiniai filmai vis labiau pradeda panėšėti į normalius Holivudo kūrinius, todėl sulaukia vis daugiau žiūrovų dėmesio. Ir be atvirai demonstruojamo sekso, svarbiausia tų normalių filmų savybė – naratyvas, į kurį sekso scenos yra įpinamos. Atkreipkime dėmesį į du iškalbingus pavyzdžius. Pirmąjį pornografinį filmą, kuris buvo rodomas kine ir kurį rimtai vertino kritikai, 1969 m. sukūrė Andy Warholas. „Mėlynasis filmas“ („Blue Movie“) trunka 1 val. 45 min. ir, kaip teigia pats menininkas, pasakoja apie „Vietnamo karą ir kaip mes galime su juo susitvarkyti“. Be abejo, dialogai apie karą čia maišomi su aistringo sekso epizodais. Tačiau esminiu to laikotarpio kūriniu tapo 1972 m. pasirodžiusi „Gili gerklė“ („Deep Throat“). Tai vienas pirmųjų itin populiarių pornografinių filmų, kurį prisipažino matę tokie žmonės kaip Martinas Scorsese, Brianas De Palma, Trumanas Capote, Jackas Nicholsonas ar Frankas Sinatra. „Gili gerklė“ prasideda kaip ir bet kuris įprastas Holivudo filmas, o pirmoji sekso scena parodoma tik 5-ąją minutę. Čia pasakojama apie seksualiai frustruotą moterį, negalinčią patirti orgazmo. Apsilankiusi pas psichiatrą, ji sužino, kad jos klitoris yra gerklėje, todėl vienintelis būdas patirti malonumą – oralinis seksas. Permiegojusi su daugeliu skirtingų vyrų filmo pabaigoje pagrindinė veikėja pagaliau sutinka tą vienintelį, su kuriuo nuo šiol ilgai ir laimingai gyvens.

„Gili gerklė“ įtvirtino naują pornografinio kino estetiką, kurioje visos sekso scenos paklūsta vienai bend­rai istorijai. Čia akivaizdi pasakojimo pradžia, kulminacija ir pabaiga, ir tokie filmai neatsitiktinai dažnai vadinami naratyviniu kinu. Patį naratyvą puikiai atskleidžia paskutinė „Gilios gerklės“ scena, kurioje išvystame pinigų kadrą (angl. money shot) – vyriškos sėklos išsiliejimą ir orgazmą. Pinigų kadru baigiasi kiek­vienas modernus pornografinis filmas ar konkreti jo scena, todėl jis tapo būtina pornografinio kino dalimi, kurią atpažįsta kiekvienas žiūrovas. Svarbu pastebėti, kad pinigų kadre vaizduojamas ne tik seksualinio akto užbaigimas, bet ir simbolinė pagrindinio veikėjo kelionė – išsiliejus vyriškai sėklai pagaliau pasiekiamas galutinis pasakojimo tikslas, t. y. patiriamas malonumas. Moderni pornografija nuo pirmykščių patinų filmų skiriasi būtent pasakojimo įsitvirtinimu. Be abejo, tai tik teoriniai samprotavimai, praktikoje grynai atrakcioninio ar naratyvinio kino neįmanoma atskirti. Filmuose dažniausiai naudojami abu vaizdinių variantai, todėl kiekvienoje geroje veiksmo juostoje be pasakojimo apie pagrindinį (anti)herojų privalo būti įspūdingos sprogimų, gaudynių ir mirties scenos. Identiška logika taikoma ir modernioje pornografijoje, kur tarp žiūrovų dėmesį kaustančių sekso epizodų būtinai įterpiamos pasakojimą plėtojančios scenos. Tiek estetiniais sprendimais, tiek naratyvo aktualizavimu nūdienos pornografiniai filmai labiau primena įprastus filmus, o ne ankstyvąjį kino atrakcioną.

 

Epilogas ir keli žodžiai prieš trečią dalį

7 dešimtmetyje pornografiniai filmai sulaukė ir aršios kritikos. Politikai, religijų atstovai, feministės ir įvairūs moralės sergėtojai teigia, kad pornografija tiesiogiai skatina fizinę ir seksualinę prievartą prieš moteris. Nors tiek smurtas, tiek prievartavimai egzistavo nuo žmonijos pradžios, taip iškeliamas cenzūros ir žiūrovo laisvės bei atsakomybės klausimas – kas atsakingas už stebimą reginį?

 

* Žodis „stag“ taip pat gali būti verčiamas kaip „elnias“. Daugelis šiame straipsnyje minimų angliškų terminų yra daugiaprasmiai, todėl visi vertimai yra sąlyginiai.

Draugai