Gytis Norvilas. Aš dezertyras, mama

Kamufliažas, dešinės rodomasis ir didysis pageltę nuo kontrabandinių cigarečių, pabrėžtinai rūsti veido išraiška, rankų gyslos išsišovusios it upės, plukdančios ledo lyčių juostelėjusius lavonus, teisuolio žvilgsnis it egzorcisto. Ore sklando susireikšminimas, gal net didybės manija, dėmesio ir pripažinimo troškulys. Pastarąjį, žinia, reikia užsitarnauti arba išsireikalauti spaudimu, smurtu ar pan.

Su šiuo paukščiu akis į akį susidūriau dar gariūnmečiu, kokiais 1993-iaisiais. Gariūnmetis, kuris dabar daugelį itin masina, kaip epocha buvo ženkliška, žavi ir apskritai stebuklų metas. Gatvė, viešosios erdvės buvo tapusios teatru. Sovietiniai karininkai greitai virto Lietuvos patriotais, pionierių vadovės – karštomis tikybos mokytojomis, kai kurie kunigai už paslaugas, dvasingumo adoravimą imdavo tik dolcais... Stebuklų laukas.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

...Visiems paaugliams, kaip potencialiems šauktiniams į Lietuvos kariuomenę, teko eiti į medicininę patikrą. Keista procedūra, visi jos laukdavo su nerimu. Išrūšiuodavo – tinkamas, netinkamas. Visi nerimastingai kaip nuotykio laukdavom chirurgo techninės apžiūros, per kurią tikrindavo vyriškumą, pamaigydavo sėklides, jau galvą keliantį šautuvėlį. Nebrendėliams kilo natūralus klausimas: o ką analogiškai daro merginoms? Visi buvome įsitikinę, jog (atsiprašau už grubumą ir netaktą) bruka liniuotę... Keistas pasaulis, keisti žmonės, keisti jų papročiai. Tokie tie paauglių mato vienetai. Buvau netinkamas: kažkodėl pripiršo plokščiapadystę, nors su sportu draugavau – ir intensyviai, verbavo net į Panevėžio sporto internatą, sekėsi šokti į aukštį, o trumparegystė buvo duotybė jau nuo gilios vaikystės. Gavau iš mamos. Praktiškai gimiau su akiniais. Netinkamas, vadinas, netinkamas, nors kariuomenei gimtojoje Jonavoje, į kurią „deficitai“ nuolat tiesiogiai tiekti dar iš sovietinio karinio Ruk­los miestelio, buvome pasiruošę iš esmės, ruošėmės priešo ginklais: važiavome vaikigaliai į karinės technikos sąvartynus, išmanėme visus modelius ir specifiką, žinojome, kokie taikikliai ir kokiu kampu kelti desantinių tankečių vamzdį. Ką jau kalbėti apie dviračiais į namų rūsius parsitemptus magnio lydinio tankečių ratus, kuriuos gręždavom grąžtais, idant išgautume magnio, jo reikėjo savadarbiams sprogmenims, džiuginusiems per Naujuosius metus...

Nutiko taip, jog iki galo patikros neperėjau, į karinį komisariatą dokumentų nepristačiau, tad natūraliai buvau apšauktas dezertyru, apkaltintas tėvynės išdavimu ir grėsė rimta bauda, net buvo paskirtas karo prievolininkų teismo posėdis. Ėjau į jį aš, dezertyras, išdavęs tėvynę Lietuvą, kartu su motina. Mama pasipuošusi brangintu ryškiai raudonu paltu su poliarinės lapės apykakle, mama kvepia mama ir kvepalais, greičiausiai „Krasnaja Moskva“, nors ta Maskva niekad mums nekvepėjo...

Ankstyvas pavasaris. Prieš mus kabinete sėdi tas kamufliažu vilkintis paukštis su antpečiais, militaris vulgaris, patriotizmas jam net pro ausis lenda, nuo patriotizmo net dantys burnoje netelpa, jau grasina labai rimtais ginklais – pinigine bauda, pinigai tais metais, o ir kitais ant medžių labai neaugo... Niekad neaugo. Matyt, ne tuos sodinome.

O atsitiko tai, kas atsitiko, – netikėtai kilo audra, motina akimirksniu išsliuogė iš raudono palto su poliarinės lapės apykakle ir tėškė antpečiuotajam jį ant stalo: „Nešiok, imk, jei nori, už baudą!“ Ir jau gręžėsi su manimi eiti lauk pro duris... Tuo momentu, regis, sukibirkščiavo net tos baltos poliarinės lapės tuščia akis. Tas vaizdas iki šiol stovi akyse. Kaip paveikslas, ikona. Nors tapytojas iš manęs labai prastas, bet kada nors vis tiek tai nutapysiu. Mamą kariniame komisariate raudonu paltu, poliarinės lapės apykakle... Mama greičiausiai nebus panaši į save (juk aš ekspresionistas), bet raudonos, baltos, kibirkščių galima bus šliūkštelėti kaip reikiant... Jaučiausi it Romainas Gary, dar berniukas, graužiantis tą nelemtą nevilties batą... Susigėdęs prieš visą pasaulį. Prasmegęs skradžiai, bet jau beveik laimingas. Toks mano aušros pažadas. Dezertyriškos nemigos naktys tapo šviesesnės. O prieš tai pasaulis man jau buvo pasibaigęs. Mama jį man davė ir vis grąžina, kai jau šis taikosi išsprūsti. Aš dezertyras, mama...