Šiais laikais įprasta teigti, kad nerimaudami dėl karo grėsmės „neturime laiko“ gilintis, rūpintis žmogaus teisėmis, demokratija, nes svarbiausia tampa nacionalinis saugumas.

 

Teodoras Adorno, vaizduojamas Justuso Beckerio ir Oğuzo Şeno freskoje Frankfurte. Vysotsky nuotr. („Wikimedia“)

 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui iškilo klausimas – kaip civilizuotu vadinamo pasaulio centre tapo įmanoma tokio masto katastrofa? Pirmasis pasaulinis karas buvo senųjų imperinių galių konfliktas, jo metu atsiskleidusi naujos karo pramonės naikinamoji galia buvo netikėta ir sukrėtė žmoniją. Tačiau Antrajam pasauliniam karui šios lengvinančios aplinkybės negalioja: jėgos kultą, rasizmą ir antisemitizmą propaguojančios ideologijos varoma partija buvo demokratiškai išrinkta Vokietijoje, o prie jos vykdyto masinio įvairių grupių naikinimo ir žydų genocido prisidėjo didelė dalis vokiečių ir kitų Europos gyventojų. Iškilo nauja nerimą kelianti problema – kaip racionalumu grįsta industrinė visuomenė gali lengvai pasiduoti iracionalaus charizmatiško lyderio įtakai? Kas padaro žmogų imlų autoritarinėms ideologijoms?

Amerikiečių psichologo Stanley Milgramo eksperimentai, spausdinti jo knygoje „Paklusnumas autoritetui“ (1974), parodė, kad net ypač žiauriems autoriteto nurodymams atitinkamomis sąlygomis paklustų didesnė populiacijos dalis. Hipotezę, kad žiaurus, žmogiškumui prieštaraujantis elgesys yra būdingas ne išskirtinėms pakrikusioms asmenybėms, o, priešingai, tam tikrais atvejais gali būti perimtas bet kurio „eilinio žmogaus“, anksčiau yra suformulavusi Hannah Arendt savo knygoje „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“ (1964).

Abiem minėtiems tekstams stiprią įtaką padarė šiais laikais mažiau žinomas Teodoro Adorno kartu su Kalifornijos universiteto Berklyje psichologijos mokslininkų komanda vykdytas tyrimas, aprašytas knygoje „Autoritarinė asmenybė“ (1950). T. Adorno su bendradarbiais atliko kiekybinius ir kokybinius psichologinius tyrimus ir, remdamiesi jais bei Sigmundo Freudo psichoanalizės teorija, suformulavo autoritarinės asmenybės koncepciją: tai bruožų, polinkių ir psichologinės dinamikos visuma, būdinga žmogui, kuris yra linkęs persiimti autoritarine ideologija. Šiame tekste pasiremsiu T. Adorno ir jo kolegų įžvalgomis trumpai aptardamas dabartinę Lietuvos ir pasaulio situaciją.

Šiandien, ko gero, neverta ginčytis dėl autoritarizmo temos aktualumo. Didžiausią pasaulyje karinę galią valdo ekscentriškas, logikos ir žmogaus teisių nepaisantis verslininkas, Vokietijoje neofašistinė partija ką tik surinko penktadalį rinkėjų balsų, daugiau nei trejus metus tęsiasi Vladimiro Putino karinė agresiją prieš Ukrainos valstybę, o pastaruosius pusantrų metų visam pasauliui stebint tiesioginę transliaciją Izraelio vyriausybė (Tarptautinio baudžiamojo teismo ir daugybės žmogaus teisių organizacijų teigimu) vykdo genocidą Gazos Ruože. Nė vienas iš šių siaubingų dalykų nebūtų įmanomas be tam tikros dalies atitinkamų valstybių gyventojų palaikymo ar bent sprendimo nesipriešinti.

Šie įvykiai mūsų šalies kol kas tiesiogiai neliečia – jaučiame tik jų pasekmes, grėsmes. Bet Lietuvoje galime matyti vykstant subtilesnius su autoritarizmu susijusius procesus. T. Adorno ir jo kolegos kaip pagrindinį autoritarinės asmenybės bruožą išskiria „rigidišką pritarimą konvencinėms vidurinės klasės vertybėms“. Žinoma, konkretus šių vertybių turinys laikui bėgant gali kisti, tačiau nepakitusi lieka forma: pagarba autoritetui, nepakantumas ir įtarumas „žemesnių“ klasių atžvilgiu, siekis tapatintis su „padoriąja visuomene“, jos manierų ir bruožų fetišizavimas, pasiryžimas bausti tuos, kurie šių kriterijų neatitinka. Šitai puikiai atliepia mūsų krašte įsitvirtinusią vadinamąją „dviejų Lietuvų“ takoskyrą, kuri ypač išryškėjo per kovido pandemiją. Netrukus prasidėjusi Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą šią perskyrą tik sustiprino: „žemesni“ visuomenės sluoksniai, tautinės ir kitos mažumos, bet kokios vyraujančią politiką kritikuojančios aktyvistų grupės tapo įtariamaisiais, kurie nusipelno nepasitikėjimo, o neretai ir paniekos ar bausmės.

Taip prieiname prie kito mums reikšmingo autoritarinės asmenybės bruožo – polinkio į projekciją, kai išstumti, sąmonei nepriimtini, bet visgi viduje egzistuojantys jausmai „suprojektuojami“ į išorę, t. y. priskiriami kam nors kitam. Pavyzdžiui, viduramžiais represuotas vyro libido suprojektuojamas į jo geismo objektą – moterį. Taip gimsta įsivaizduojama raganos figūra, kuri, pasitelkusi antgamtines jėgas, suvilioja „niekuo dėtą“ vyrą. Istoriškai masinės projekcijos aukomis yra tapę žydai, juodaodžiai, homoseksualūs asmenys ir įvairios kitos visuomenės grupės.

Šiandien mūsų vietiniame kontekste projekcija, regis, visų pirma krypsta į prie sienos miškuose mirštančius migrantus ir Lietuvoje gyvenančius arba nuo karo bėgančius rusų tautybės asmenis. Žinoma, tai ne libido varos, o agresijos projekcija: iš nesaugumo pojūčio kylantis pyktis suprojektuojamas į kitataučius. Nuo skurdo ir karo išsigelbėti bandantys migrantai paverčiami „hibridiniais ginklais“, rusų tautybės žmonės automatiškai virsta priešais, o visa priespaudos, propagandos ir prievartos sąlygomis gyvenanti šimto keturiasdešimties milijonų populiacija – mažytėmis pakvaišusio autokrato V. Putino kopijomis.

Autoritarinis asmenybės tipas pasižymi vienokiu ar kitokiu vidiniu nestabilumu, negebėjimu priimti ar net atpažinti gilesnių savo jausmų. Dėl to kyla poreikis stabilią struktūrą rasti išorėje – taip atsiranda galios kultas, „tvirtos rankos“ ilgesys. Pastaraisiais metais Lietuvoje kritika „pernelyg minkštai“ Europos užsienio politikai, kaip ir fantazijos sutriuškinti mums priešišką valstybę, tapo nepajudinama norma. Šalia tiktų paminėti ir naujai išrinktą antros pagal dydį politinės partijos pirmininką – buvusį neo­nacistinės partijos narį ir esamą tvirtos rankos politikos šalininką.

Žinoma, tiek šią, tiek visas minėtas autoritarinės asmenybės bruožų ir šiuolaikinio Lietuvos viešojo diskurso tendencijų paraleles būtina niuansuoti – karinė grėsmė išties egzistuoja, dėl jos kylantis nerimas yra suprantamas, į ją atsakant reikia imtis veiksmų. Tačiau, net ir nemėginant vertinti šių veiksmų ar reakcijų tinkamumo, svarbu pastebėti tokias tendencijas ir apsvarstyti jų įtaką visuomenės demokratiškumui, jos gebėjimui mąstyti kritiškai ir blaiviai.

Į autoritarizmą linkusios asmenybės konceptas yra grįstas froidiška psichoanalize. Pasak autorių, tai savotiškas „vidinio autoriteto“, t. y. superego, arba, paprastai sakant, sąžinės vystymosi sutrikimas. Dėl perteklinės bausmės baimės subjektas negeba integruoti ambivalentiškų (meilės ir agresijos) jausmų pirminei autoriteto figūrai, pavyzdžiui, tėvui, o šitai veda į savaiminį paklusnumą autoritetui apskritai. Tačiau išstumta agresijos vara turi rasti būdą ištrūkti, dėl to ji nukreipiama arba suprojektuojama į palankius išorinius taikinius.

Kita vertus, šitaip neleidžiama susiformuoti autentiškai moralinei savimonei, „vidiniam autoritetui“. Kadangi subjektas nedrįsta įsisąmoninti savo agresyvių jausmų autoriteto figūrai, kurie įgalintų autentiško „vidinio autoriteto“ vystymąsi, jis nuolankiai priima jam primetamas konvencines vertybes, kurios leidžia socialiai prisitaikyti, teikia saugumą. Šias vertybes ginčyti, kritiškai analizuoti ir autentiškai gretinti su savo patirtimi reikštų pasipriešinimą autoritetui, tad tokia galimybė autoritarinei asmenybei sunkiai prieinama.

Ši tendencija bent iš dalies atliepia ir Lietuvoje įsigalėjusį požiūrį į geopolitiką. Lietuva sėkmingai integravosi į Vakarų bloką, tačiau siekiant tokios integracijos iš esmės perimtas didžiausios mums palankios karinės galios – Jungtinių Amerikos Valstijų – naratyvas apie pasaulio tvarką ir globalius santykius. Taip Lietuvos viešajame diskurse atsiranda savita įtampa: viena vertus, deklaruojama parama „vakarietiškoms vertybėms“. Kita vertus, Vakarai iš esmės suprantami geografine ir karinio aljanso prasme – kaip mums prielankus karinis ir politinis blokas, kurio apsaugą gyvybiškai būtina užsitikrinti, – o ne konceptualia, vertybine prasme kaip tam tikrų bendražmogiškų principų bei idėjų šaltinis. Kitaip tariant, prisitaikymas siekiant saugumo užima autentiškos politinės ir moralinės savimonės vietą.

Pastaraisiais metais šitai labiausiai išryškėjo dviem atvejais. Pirma, kalbant apie Izraelio veiksmus Gazoje (dauguma pasaulinės reikšmės žmogaus teisių organizacijų sutaria, kad tai yra genocidas). Nors Tarptautinis baudžiamasis teismas yra pareiškęs Izraeliui įtarimus dėl genocido ir etninio valymo, išdavęs arešto orderius „Hamas“ ir Izraelio vadovybėms, Lietuvoje apie šią pragarišką situaciją kalba tik aktyvistai. Parlamentinės politikos lygiu į tarptautinę teisę apeliuojama Rusijos agresijos atveju, tačiau toji teisė visiškai pamirštama, kai kalba pasisuka sąjungininkams nepatogia tema.

Antra, vyrauja primityvus geopolitikos supratimas, kuriame Gėris, iš esmės reprezentuojamas JAV karinės galios, priešinasi Blogiui – Rusijai, Kinijai ir su jomis bendradarbiaujančioms valstybėms. Žinoma, akivaizdu, kad V. Putino Rusija yra nedemokratinė ir grėsminga valstybė, o jos vykdoma politika prieštarauja žmogiškumui ir tarptautinei teisei. Tačiau apsiribodami elementaria Blogio ir Gėrio skirtimi, atsisakydami gilintis prarandame galimybę ne tik suprasti šiandieninius ar istorinius geopolitikos procesus, bet ir apskritai įgyti politinį sąmoningumą. Tiek Vakaruose, tiek Rytuose politinę situaciją lemia ne „civilizacinė tapatybė“, o jėgų balansas tarp skirtingų arba netgi prieštaringų idėjų ir interesų.

Rusų disidento, istoriko ir politikos teoretiko Iljos Budraitskio ir ukrainiečių sociologo Volodymyro Ishchenko analizėse teigiama, kad protofašistinis V. Putino režimas pasižymi ekstremalaus neoliberalizmo bruožais, o regresyvią Rusijos ir dalies jos įtakos sferoje likusių posovietinių visuomenių transformaciją lėmė socialinių garantijų sunaikinimo ir autoritarinės politikos derinys. Sociologinė ir ekonominė žiūra leidžia geriau suvokti šalia mūsų vykstančio siaubo priežastis, lyginti tai su mūsų pačių patirtimi, politiniais procesais ir bent jau iš dalies užkerta kelią Lietuvoje pastaraisiais metais norma tapusiai ksenofobijai. O nesenas ir gėdingas JAV geopolitinės pozicijos pasikeitimas suteikia mums progą permąstyti iki tol turėtą naivų pasaulėvaizdį.

Autoritarinės asmenybės bruožai ar juos atliepiančios viešojo diskurso tendencijos nereiškia autoritarizmo. Tačiau jie išduoda polinkį persiimti vienokia ar kitokia autoritarine ideologija, autonomiškos moralinės savimonės ir gebėjimo dalyvauti demokratiniuose procesuose stoką. Šiais laikais įprasta teigti, kad nerimaudami dėl karo grėsmės mes „neturime laiko“ gilintis, rūpintis žmogaus teisėmis, demokratija ir t. t., nes svarbiausia tampa nacionalinis saugumas. Visgi galbūt teisingas ir priešingas teiginys, kad būtent šiuo metu ypač svarbu gebėti kritiškai ir nuoširdžiai žvelgti į mūsų visuomenėje vykstančius procesus. Juk Ukrainos valstybę niokojantis ir pačios Rusijos gyventojus engiantis V. Putino režimas yra būtent autoritarinis, ir jis nebūtų įmanomas, jei rusai gebėtų atsispirti primityviai jo ideologijai.