× Lina Laura Švedaitė

Su rašytoju Iddo Geffenu (g. 1992) kalbamės jam lankantis Klaipėdoje. Jo senelis Lietuvoje išgyveno Holokaustą. Esame panašaus amžiaus. Klausiu Iddo, kaip jis priima šią savo ir kolektyvinės istorijos dalį.

 

Iddo Geffenas. Urio Barkato nuotrauka

 

Kokios jūsų sąsajos su Lietuva?

Turiu du senelius, gimusius Lietuvoje. Vienas kilęs iš Simno. Per Holokaustą ten gyvenusios lietuvių šeimos padėjo jam išgyventi. O vėliau, visus tuos metus, kai mano senelis buvo ambasadorius ir apkeliavo daugybę šalių, į Lietuvą nesugrįžo nė karto – buvo per sudėtinga. Turiu pripažinti, būdamas vaikas, maniau, jog taip pat niekuomet nenukeliausiu į Lietuvą dėl sunkios šeimos istorijos. Abu jo tėvai ir broliai čia nužudyti, išgyveno tik du šeimos nariai – jis ir dar vienas brolis.

Po senelio mirties mano tėvas panoro suprasti mūsų šeimos istoriją, tad nusprendėme grįžti į miestą, kuriame senelis gimė. Aplankėme ir Kauną, Marijampolę. Emociškai stipri patirtis sutikti pagelbėjusių žmonių vaikus. Susipažinome su moterimi, kuri anuomet buvo maža mergaitė. Sutikęs ją mano tėvas pravirko, iki tol nebuvau matęs jo verkiančio. Nors visi tie blogi dalykai nutiko Lietuvoje, kelionėje sutikau daug seneliui padėjusių žmonių – pamačiau istoriją iš įvairių perspektyvų.

Ir lietuviams tai itin jautri tema.

Taip, prieš atvykstant čia, mano suvokimu, viskas buvo juoda ir balta, Lietuva – bloga vieta mano šeimai ir aš negaliu ten būti. Atvykęs supratau, kad, žinoma, šis reikalas – gerokai sudėtingesnis. Vėlgi egzistavo žydų šeimoms artimų žmonių, kurie elgėsi žiauriai. Bet lygiai taip pat buvo ir rizikavusių savo gyvybėmis. Šeimos, slėpusios mano senelį, nedarė to dėl pinigų, nesiekė jokios naudos – vedė žmogiškieji ar krikščioniškieji įsitikinimai. Jeigu juos būtų sučiupę... Net labai blogais laikais yra gerų žmonių.

Prieš dvi dienas nakvojau šeimoje, su kuria susipažinome pirmoje kelionėje. Jų močiutė padėjo mano seneliui. Gan juokinga – vakarieniavome ir gėrėme kompotą. Mes šeimoje taip pat geriame kompotą, iki tol nebuvau susimąstęs, iš kur pas mus atsirado šis gėrimas.

Kaip Izraelyje žmonės kalba apie Lietuvą?

Izraelyje Lietuva dažniausiai siejama su Holokaustu. Bet ir prieš Holokaustą šimtus metų ten gyveno žydai, bendruomenės. Taip pat Izraelyje sakoma, kad turime žinoti vietas, kur žydai gyveno, o ne kur mirė. Tad, sakyčiau, turėtume ir toliau atsižvelgti į gyvenimą, kuris ilgai vyko Lietuvoje, ne tik į Holokausto aukas.

Ką jums pasakodavo senelis, jeigu pasakodavo?

Yra daug žmonių, kurie, sugrįžę po Holokausto, apie patirtis nekalba, o senelis buvo atviras. Manau, taip yra todėl, kad net slapstydamasis visą laiką buvo šeimose ir išlaikė žmogiškus santykius. Ši patirtis kitokia nei tų, kurie metus praleido stovyklose ar vietose, kuriose nebuvo laikomi žmonėmis.

Mano senelis išleido savo dienoraštį, jame aprašyta smagi istorija, kaip būdamas vaikas pradėjo derėtis su jį slėpusios šeimos vaiku – bandė priversti jį atlikti savo matematikos namų darbus. Absurdiška realybė – aplinkui žuvo žmonės, o jis, visa tai matydamas, dienoraštyje rašė apie matematikos uždavinius. Tai greičiausiai ir palaikė jo sveiką protą.

O kaip jūs susitaikote su istorija?

Kai buvau mažas, labai domėjausi Holokaustu, norėjau žinoti kuo daugiau. Tai gan įprasta tarp Izraelio vaikų. Pamenu, nuėjau į biblioteką ir ten radau 9 ar 10 savo draugų, skaitančių apie Holokaustą. Keista pagalvoti – laisvalaikiu eina į biblioteką ir domisi tokiomis žiaurybėmis. Daug izraeliečių rašytojų rašė šia tema, dažniausiai iš vaikų arba Holokausto aukų perspektyvos.

Po vidurinės mokyklos buvo keleri metai, kai negalėjau susitaikyti su Holokaustu. Kelionė į Lietuvą buvo bandymas atrasti savo vietą šioje istorijoje, asmeninę sąsają.

O pats ar rašote apie Holokaustą?

Dar negaliu. Žaizda atvira. Mano žodžiai ir suvokimas apie pasaulį nėra pakankami, kad galėčiau kalbėti apie šias patirtis, per sudėtinga, o kai kurie baisūs dalykai paprasčiausiai neįžodinami. Tačiau esu parašęs apsakymą, kuriame ieškau alternatyvios istorijos tai, kuri nutiko mano seneliui.

Kaip jaučiatės šiandien būdamas Lietuvoje?

Šiandien čia sutikti žmonės kalba atviriau. Lietuviai tuo laikotarpiu taip pat patyrė kančią. Jaučiu, kad kai kuriems svarbu išreikšti, kad jie išgyveno savus sunkumus.

Mes, kaip bendruomenė, dar negalime susitaikyti su tuo, kad elgėmės neteisingai.

Dauguma žydų šeimų jaučia, kad blogiausi ne vokiečiai, o žmonės, kurie buvo arčiausiai ir dalyvavo žudynėse. Todėl ir mano senelis galėjo aplankyti Vokietiją, bet negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Tačiau tuo laikotarpiu kentėjo ne tik žydai.

Gijimas – ilgas ir sudėtingas procesas.

Taip, žydai iki šiol dėl savo patirties nešvaisto maisto ir tai perduoda iš kartos į kartą. Prisimenu, kartą mokyklos išvykoje valgėme vakarienę ir aš, pabaigęs valgyti, su savimi pasiėmiau gabalėlį duonos. Vienas draugas sureagavo: „Ką tu darai? Koks tu keistas!“ O kitas draugas, kurio senelis taip pat išgyveno Holokaustą, jam atsakė: „Apie ką tu kalbi? Visuomet privalu turėti duonos su savimi! Galbūt rytoj prasidės karas!“ Trauma formuoja tavo elgesį, net jei nesijauti traumuotas.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.