Ieva Gudaitytė. Minios balsas ir pokyčio ritmas: protestų garsai ir jų auditorijos

Politinės aistros retai būna tylios: nuo demokratijos forumų iki populistinių lozungų skanduočių, nuo dainuojančių revoliucijų iki radijo propagandos, nuo triukšmingų diskusijų prie Kūčių vakarienės stalo iki balsų, išeinančių į gatves. Būti garsiems reiškia būti išgirstiems – ne tik tų, kurie priima sprendimus ar priešinasi idėjoms, bet ir vieniems kitų. Kada skambantis minios kūnas susivienija ir pradeda ritmiškai judėti bendro tikslo link, o balsas tampa jo instrumentu? Ką reiškia klausytis protesto ir ką – tapti protesto skambesio dalimi?

 

Euforiškas apsikabinimas po eitynių „Kaunas Pride“ 2021 m.
Euforiškas apsikabinimas po eitynių „Kaunas Pride“ 2021 m.

„Daugelis žmonių socialinę žiniasklaidą naudoja kaip vieną pagrindinių naujienų šaltinių, o tai populiariems naujienų puslapiams leidžia manipuliuoti jautriomis temomis bei antraštėmis, dažnu atveju priešinant įvairias žmonių grupes. Taip pat ir protestų fotografija gali lengvai formuoti nuomonę apie protestuotojus, oponuojančias grupes, policiją ar valdžią. Rankoje laikydama kamerą jaučiu atsakomybę už tai, kokį pranešimą ištransliuos mano fotografijos ir suprantu, kad mano žvilgsnis gali formuoti nuomonę, žeisti. Todėl stengiuosi būti jautri ir supratinga, eidama proteste su žmonėmis kuriu santykį, objektyvu bandau užfiksuoti galią, kuri atsiranda susivienijus. Svarbu suprasti, kada ne tik fiksuoti, bet ir kada nuleisti kamerą.“ (Severina Venckutė)

 

Politikoje balso metafora yra vienas kertinių, tačiau bekūnių simbolių, anot antropologės Lauros Kunreuther, praradusių nuorodas į „materialumą, įkūnytų balsų tekstūrą ar kitus tikrus garsus, kuriančius aktyvią demokratiją“. Liberalioje demokratijoje balsas nurodo kiekvieno suaugusio piliečio teisę į nuomonę, pilietiškumą, įsitraukimą priimti kolektyvinius sprendimus, taip pat reprezentaciją – kai atstovė ar atstovas tampa „tautos“ arba – atvirkščiai – marginalizuotųjų, neišgirstųjų balsu. Tokio simbolizmo analizė būtina tam, kad suprastume, kas ir kaip veikia mūsų politinę vaizduotę ir leidžia atsirasti naujoms politinėms paradigmoms ar mitams.

 


Kelios minutės prieš eitynių pradžią „Kaunas Pride“ 2021 m.

 

Balsas yra tapatus asmeniui; tiksliau, sociokultūrinis kontekstas – dažniausiai tapatus kalbai (pavyzdžiui, neseniai Johnas Baughas ir kiti lingvistai įrodė, kad atpažinti rasę iš balso atsižvelgiant į biologinius aspektus neįmanoma, t. y. kalbėjimo maniera stereotipiškai asocijuojama su tam tikra žmonių grupe). Balsas perteikia emociją – pyktį ar džiaugsmą, galbūt liūdesį – arba ją riboja: istoriškai į feminisčių, ypač juodaodžių moterų, išsakomą turinį kreipta mažiau dėmesio nei į jų „pernelyg emocionalius“ ar „pakeltus“ (kadaise net „isteriškus“) balsus. Įdomus pavyzdys yra nepalietės menininkės Ashminos Ranjit protesto darbai, kuriuose ji FM bangomis transliavo raudančius balsus (tarp jų ir karo aukų), taip pabrėždama balso žmogiškumą. Ar protesto kontekste galime balsą girdėti kaip garsą, be jo įkūnytų prasmių? Šis klausimas toli neveda – nuo kultūrinių konotacijų atsiriboti neįmanoma ir nebūtina. Vis dėlto šiame tekste noriu telktis ties „tikrais“ arba tiesioginiais garsais: fiziniais protesto balsais ir ritmais, veikiančiais kūnus ir jų judėjimą kitaip nei metafora.

 

Muzikantai eitynių „Kaunas Pride“ kolonos pradžioje 2021 m.
Muzikantai eitynių „Kaunas Pride“ kolonos pradžioje 2021 m.

 

Garsas egzistuoja erdvėje, laike ir kūne – individualiame ir kolektyviniame. Asmeninei nuomonei virstant vieša, balsui tampant choru, o žingsniams – minios rit­mu, žmonėms formuojasi socialumas ir politiškumas. Apie tai, ko gero, aiškiausiai „Masėje ir valdžioje“ rašė Elias Canetti. Nors platesnė autoriaus analizė anatomiška, ieškanti fundamentalių ir instinktyvių priežasčių, paaiškinančių žmogaus poreikį burtis į vieno tikslo siekiančias grupes, išgyventi krūvoje, kalbėdamas apie minios ritmų ištakas, jis pabrėžia žengimo drauge svarbą ir įterpia rūpesčio elementą: „...visuomet žmogus girdėdavo kitų žmonių žingsnius; be abejo, jam labiau rūpėjo kitų, o ne savi žingsniai.“ Kol kas žmogus yra vienintelis žinomas ritmiškas gyvūnas, t. y. gebantis kurti, reguliuoti ritmą ir naudoti jį komunikacijai – girdėti save tarp kitų ir bandyti (nesąmoningai) pritapti. Vienas paprasčiausių spontaniško sinchroniškumo pavyzdžių yra auditorijos plojimai po koncerto (pažvelgus iš šono – absurdiškas fenomenas), kai sausakimša salė iš chaoso sukuria kelių sekundžių unisoną ir vėl išsiskiria. Jei atlikėjams ritmais reiškiame pagarbą ir rūpestį, kuo rūpinamės vieningai išeidami į gatves?

 

BLM („Black Lives Matter“) eitynių siluetai, 2020 m.
BLM („Black Lives Matter“) eitynių siluetai, 2020 m.

 

Prieš pusmetį kalbintos lenkės aktyvistės ir kūrėjos Edyta Jarząb ir Zofia Janina Borysiewicz į šį klausimą atsakė – „vienos kitomis“. Tada kalbėjomės apie garsą Lenkijoje vykusių protestų kontekste – ypatingą dėmesį skyrėme reprodukcinių teisių streikams. Anot jų, vienas iš esminių protestų tikslų buvo pasiekti ne tik valdančiąją partiją ar religinius fundamentalistus, bet ir kitas moteris – priminti joms, kiek daug yra palaikančių ir nebijančių dalintis panašia patirtimi, nuaidėti iki jaunų, pažeidžiamų moterų ir merginų visoje šalyje, sudrumsti jų tylą, vedančią į vienišumą, izoliaciją ir nežinią. Zofia pabrėžia ir pagalbą sau, nes net ir triukšmo bei masinių susibūrimų nemėgstančiai buvimas šioje minioje padėjo kovoti su bejėgiškumu ir nerimu. Iš tiesų kai kurie kultūros sociologai įžvelgia protestų, kaip kolektyvinio gedulo, terapinę naudą, šiuo atveju lenkių tiesiogiai įvardytą. Garsas saugo: užtikrina individualų anonimiškumą ir kolektyvinį viešumą, intymią istoriją įpindamas į tylėti nebegalintį pasaulinį moterų chorą.

 

BLM eitynės 2020 m.
BLM eitynės 2020 m.

 

Palaikau aktyvų pilietiškumą ir protestuojančias už žmogaus teises. Mano patirtys tiek Lietuvos, tiek užsienio protestuose atliepia pašnekovių išreikštą džiaugsmą, rūpestį ir įgalintą idealizmą. Tačiau garsas gali būti ir yra naudojamas kaip kontrolės ar net masinio kankinimo įrankis; įrankis, skirtas manipuliuoti tiek agresyvia ir pikta, tiek naivia ir informaciją romantizuoti linkusia minia. Norisi iškelti ir mums aktualų klausimą: ar iš eisenos skambesio galime atskirti, kada praktikuojama demokratinė teisė, o kada dėl išorinių interesų provokuojama visuomenė?

 

BLM eitynės 2020 m.
BLM eitynės 2020 m.

 

Lenkijos, kurios aktyvistėms, atrodo, dar reikės palaikymo, protestų garsus Edyta surinko ir pristatė stilizuotame įraše, pavadinusi jį „Garso atviruku iš 2020-ųjų“ („Pocztówka Dźwiękowa“). Nors metai šiuo klausimu, kaip ji sako, buvo tragiški, Edyta norėjo sukurti kažką džiaugsmingo, į pasaulį ir ateitį išsiųsti viltingą ir pozityvų prisiminimą. Nežinau, ar tai girdėti jos kūrinyje, tačiau per protestus įrašyti aplinkos garsai galėtų pasufleruoti atsakymą į šį klausimą. Garso dokumentika, kaip meninis ir kaip žurnalistinis ar tiriamasis formatas, lyginant su tekstu, atskleidžia kitas perspektyvas ir galbūt, kalbant apie kolektyviai patiriamą emociją, pasiūlo naujų įžvalgų. Nors archyvas ir ribotas, globalius politinio aktyvizmo atgarsius galima patyrinėti virtualiame projekte „Miestai ir atmintis“ („Cities and Memory“), skirtame pasauliniams garso žemėlapiams, tarp jų ir „Protestams ir politikai“. Sukaupti garsai – selektyvūs, protestai sąlyginai melodingi, o puslapio apatiniame kampe matoma Italo Calvino „Nematomų miestų“ citata nuteikia poetiškai: „...kaip atplaukia atminties banga, miestas, lyg kempinė, ją sugeria ir išsiplečia.“

 

Protestuotojos kumštis prie JAV ambasados Vilniuje 2020 m. Severinos Venckutės (NARA, www.nara.lt) nuotraukos
Protestuotojos kumštis prie JAV ambasados Vilniuje 2020 m. Severinos Venckutės (NARA, www.nara.lt) nuotraukos

 

Panašius antropomorfiškus teiginius galima išgirsti apie Paryžių, kurio gatvės prisimena revoliuciją, o grindiniu reguliariai kaukši nepatenkinti žingsniai. Miestas, tankus (bent jau praeityje) įvairių socio­ekonominių kontekstų ir žmonių konglomeratas, yra neišvengiamai tinkama vieta politiniams judėjimams. Jį galima išgirsti ir kaip akustinę erdvę, sceną, kurioje balkonai, aikštės ir sienos įrėmina protestuojančią minią ir tampa jos instrumentu. Tiek 2013 m. protestuotojams prieš autoritarinę Recepo Tayyipo Erdoğano valdžią pradėjus barškinti metaliniais indais Stambulo Gezi parke, tiek balaklavas dėvinčioms rusų pankrokerėms „Pussy Riot“ užsilipus ant Maskvos soboro solėjos protestas yra performatyvus reiškinys, jo vizualinė bei garsinė simbolika kuria pasirodymo visumą. Kur dar, jei ne metropoliuose, galima rasti tokią istoriškai prasmingą scenografiją ir tiek daug klausytojų?

Ši protesto, kaip pasirodymo, net ir spontaniško, choreografija ištrina ribą tarp garso ir muzikos, nes tiek eisena, tiek jos metu atliekama daina reikalauja savitos kompozicijos. Svarbu užsiminti ir apie istorinę muzikos svarbą buriant žmones ir siekiant tikslo: nuo antimilitaristinių baladžių prieš Vietnamo karą iki Viktoro Cojaus dainų dabartiniame Minske, nuo mūsų pačių „Roko maršų“ iki „Black Lives Matter“ eisenose sukurtų repo kūrinių. Šokis, mados elementai, tekstas ir kitos meno formos padeda kelti nepatogius klausimus, pristatyti svarbias temas ir sudaro neišsemiamas galimybes jungti privačią erdvę su viešąja, o kasdienybę su istoriniais įvykiais. Mūsų veiksmai įgarsina mūsų nuomones ir veda link skaudžiai aktualios tautologijos – „viskas yra politiška“.

Politiška ir tyla, kurios simbolinė reikšmė lieka sudėtingu ir atviru klausimu. Nors statistiškai taikūs protestai turi dvigubai didesnę tikimybę būti sėkmingi, tylos laisvė yra ir privilegija. Kultūros antropologė Ochoa Gautier, aptardama „tylos biopolitiką“, sako, kad šiuolaikinio asmens gebėjimas tyliai ir ramiai dalyvauti pokalbyje veda prie racionalaus abipusio supratimo ir dėl to yra vertinamas; kita vertus, „triukšmingų ir neracionalių“ balsų tildymas atskiria nepolitiškus žmones, greičiausiai nebegalinčius laukti, kol bus pakviesti prie derybų stalo. Galbūt todėl dauguma demokratiją ir žmogaus teises ginančių šiuolaikinių protestų žaidžia su garsu ir naudoja naujus, kūrybiškus įrankius. Pavyzdžiui, garsios avangardo kompozitorės Pauline Oliveros kūrinys „Užimk orą“ („Occupy Air“) sukurtas pasaulyje nuaidėjusiam ir šiuolaikinę demokratiją pergalvoti skatinusiam kairiųjų judėjimui „Occupy“ („Užimk“). Tai instrukcija garso protestui, kurios viena iš pagrindinių eilučių ragina minioje sukurti (garso) bangas. Oro okupacija vibracijomis, atrodo, tinkamai įprasmina protestą, kaip įvykį, išjudinantį erdvę, kūnus ir status quo.

Garsu protestas įtraukia visus, o jo skambesys priklauso nuo protestuojančių gebėjimo klausytis. Kaip moko P. Oliveros, nors politika retai geba būti tyli, veikiančioje demokratijoje svarbu girdėti tiek vieniems kitų žingsnius, tiek tylą.