2017 m. liepą po ilgo įkalinimo mirė kinų poetas ir žmogaus teisių gynėjas Liu Xiaobo. Liko neišpildytas jo noras kepenų vėžį gydytis Vokietijoje. Poeto pelenai išberti jūroje liepos 15 d.

Tuomet paskutinį kartą matyta jo žmona Liu Xia ‒ poetė, tapytoja ir fotografė. Plikai skusta galva, su tamsiais akiniais, įsisupusi į juodą platų apsiaustą, ji stovi laivo denyje kažkur Kinijos jūroje. Paskutinė jaudinančios santuokos scena. Savo baigiamojoje teismo kalboje L. Xiaobo išsakė nepranokstamą meilės žmonai prisipažinimą: „Net jei mane sumals į dulkes, apglėbsiu tave savo pelenais.“ Gulėdamas mirties patale parašė jai atsisveikinimo eilėraštį: „Meile, tvirta kaip ledas, meile, tolima kaip tamsa.“

Laidotuvių jūroje nuotraukas kinų saugumo tarnybos išplatino greičiausiai siekdamos įrodyti, kad prideramai atsikratyta tarptautinį pripažinimą pelniusiu Nobelio taikos premijos laureatu. Tos pačios tarnybos vėl į nežinią nugramzdino mirusiojo žmoną. 56 metų menininkė, septynerius metus namų arešto sąlygomis gyvenusi savo vieno kambario bute Pekine, po laidotuvių laikoma nežinomoje vietoje. Vienintelis jos nusižengimas – meilė mirusiam valstybės priešui. „Noriu į gabalus sudraskyti save, gyvenančią šį groteskišką gyvenimą“, ‒ rašė širdies liga serganti poetė Berlyne gyvenančiam rašytojui Liao Yiwu.

Devintųjų peticijos „Chartija 08“, dėl kurios L. Xiaobo buvo suimtas, metinių proga L. Yiwu išplatino kreipimąsi, kuriuo reikalauja paleisti mirusio draugo žmoną. „Tu esi ten, vienišoj žvaigždėj“, ‒ rašo jis ir prideda nuotraukų iš menininkės sukurto fotociklo „Vieniši žvaigždynai“. Jose – nebylioje visatos begalybėje paslaptingai švytinčios planetos.

Ypač jaudinantis naujausias tremtinės gyvybės ženklas – L. Yiwu pateikė kopiją pageltusio lapo, išplėšto iš mokyklinio liniuoto sąsiuvinio, su ranka užrašytu menininkės eilėraščiu, skirtu Nobelio literatūros premijos laureatei Hertai Müller:

Susiriečiu į kamuolį
jei kas nors pabeldžia į duris
mano sprandas sustingsta
bet negaliu pabėgti
kalbuosi su savim
einu iš proto
per daug vieniša
aš neturiu teisės kalbėti
garsiai kalbėti
gyvenu kaip augalas
guliu čia kaip lavonas.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2017-12-19, Nr. 53