Ivan „Grozny“ Compasso. Humanitariniai koridoriai – atsakas į valstybių abejingumą

Specialiai „Literatūrai ir menui“ iš Libano

2021-ųjų lapkričio gale, po dvejų metų pertraukos, vėl buvo atidarytas humanitarinis koridorius iš Libano į Europą. Vienuolikai sirų šeimų iš 150 000 pabėgėlių, šiandien gyvenančių Tel Abase, Akaro muchafazoje, apie 10 km nuo pasienio, šis koridorius – lyg naujo gyvenimo pažadas, galimybė palikti už nugaros 10 karo ir blaškymosi po pabėgėlių stovyklas, dažnai improvizuotas kaip Tel Abase, metų.

Humanitarinis koridorius atgaivintas „Operazione Colomba“ savanorių pastangomis. „Operazione Colomba“ („Operacija Balandis“) – humanitarinę pagalbą Sirijos pabėgėliams Libane teikianti popiežiaus Jono XXIII bendrija už taiką, kuriai talkina Šv. Egidijaus bendrija („Comunità di Sant’Egidio“). Abi šios organizacijos bendradarbiauja kurdamos humanitarinius koridorius, remiantis Italijos vyriausybės, minėtų bendrijų, Evangelikų bažnyčių federacijos ir Italijos valdiečių bendruomenės susitarimu. Bendrijų nariai savanoriauja pamainomis po kelis mėnesius, gyvena tarp pabėgėlių (taip pat palapinėse) ir organizuoja konkretų pagalbos tinklą svajojantiems apie gyvenimą be karo ir jo padarinių.

 

Sirė ruošia vaikams pietus, pabėgėlių stovykla Tel Abase El Gharbi, Libanas, 2021 m. lapkričio 2 d.
Sirė ruošia vaikams pietus, pabėgėlių stovykla Tel Abase El Gharbi, Libanas, 2021 m. lapkričio 2 d.

 

Savanorius koordinuoja italas Albertas Capannini, su juo ir susitinku Tel Abase: „2014-aisiais dirbome gretimame miestelyje. Paklausėme vietinių, ar galėtume pasistatyti palapinę ir įsikurti greta, bet šie mums atsakė neigiamai, motyvuodami tuo, jog tokiomis sąlygomis gyventi tiesiog neįmanoma. Tai privertė mus į viską pažvelgti kitomis akimis ir suprasti: pirmiausia būtina tuos žmones įtikinti, kad jų gyvenimas vertas tiek pat, kiek ir mūsų. Bet kaip konkrečiai tą padaryti? Nusprendėme likti ir apsigyventi tarp jų.“ Albertas papasakoja, kaip su kitais savanoriais atsidūrė Tel Abase. „Sirų pabėgėlių šeimoms čia dažnai grasinama, žadama padegti jų palapines. Kartą kelios šeimos kreipėsi į mus prašydamos, kad pasiliktume nakčiai, manė, kad mums čia esant vietiniai nedrįs padeginėti stovyklos. Kaip galėjome atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo?“

 

Sirų vaikai vienoje iš pabėgėlių stovyklų Tel Abase, Libane, 2021 spalio 30 d.
Sirų vaikai vienoje iš pabėgėlių stovyklų Tel Abase, Libane, 2021 spalio 30 d.

 

Albertas parodo skyles nuo šūvių – dieną prieš mums apsilankant buvo apšaudytas vienas iš pastatų ir palapinė, kurioje miegojo vaikai. Laimei, niekas nesužeistas. „Jiems pasisekė“, – sakau Albertui. „Arba nepasisekė, – paprieštarauja karčiai šypteldamas. – Du šūviai į palapinę, kuriuos, pasak policijos, paleido sprunkantys banditai.“ Klausiu, ar jis tiki šia versija. Albertas kategoriškas: „Ne, netikiu. Skamba labai jau keistai: kažkas sprukdamas iš nusikaltimo vietos apšaudo būtent pabėgėlių stovyklą. Bet oficiali versija kaip tik tokia.“

A. Capannini – penkiasdešimtmetis nuo Adrijos pakrantės, didžiąją gyvenimo dalį paskyrė įvairiems gelbėjimo projektams ir iniciatyvoms karo zonose. Jo savanorystė prasidėjo XX a. 10 dešimtmetyje buvusioje Jugoslavijoje ir nuo tada Albertas nesiliovė tai daręs. Vykstant kariniams konfliktams Balkanuose drauge su kitais žmogaus teisių aktyvistais ir intelektualais, tokiais kaip venecijietis žurnalistas Gianfranco Bettinas, organizavo humanitarinius koridorius į Italiją, anuomet leidusią Sarajevo bei kitų miestų gyventojams tiekti humanitarinę pagalbą ir išgelbėti kelis šimtus žmonių nuo etninio valymo, žudynių.

 

Humanitariniu koridoriumi į Romą atvykusi sirų šeima, oro uoste ją pasitinka italų savanoriai, 2021 lapkričio 9 d.
Humanitariniu koridoriumi į Romą atvykusi sirų šeima, oro uoste ją pasitinka italų savanoriai, 2021 lapkričio 9 d.

 

Tel Abase sutinkame dar vieną Balkanų karo zonose savanoriavusį italą. Mattia Civico kilęs iš Trento. Kurį laiką dirbo regiono tarybos nariu, bet galiausiai grįžo prie savo tikrojo, kaip pats sako, pašaukimo. Šiandien Mattia koordinuoja pabėgėlių šeimų atvykimą į Trentą, šiaurės Italiją, iš esmės į mažus regiono miestelius, kuriuose pavyksta rasti vietos apgyvendinti. Šiame procese dalyvauja tiek išvykimu besirūpinantys savanoriai Libane (dažnai išvykimo procesas užtrunka ne vieną mėnesį), tiek priėmimą Italijoje organizuojantys savanoriai, kurie rūpinasi būsto paieškomis ir biurokratija.

 

Sirė su vaikais prašo išmaldos Tel Abaso gatvėse, Libanas, 2021 m. lapkričio 3 d.
Sirė su vaikais prašo išmaldos Tel Abaso gatvėse, Libanas, 2021 m. lapkričio 3 d.

 

M. Civico į Tel Abasą atvyko išsivežti dviejų šeimų, jų situaciją stebi net šešerius metus. Mums drauge nuvažiavus jų pasiimti, jau išvykimo dieną jie ilgai kalbasi. Klausimų begalė, kaip ir abejonių. Kas laukia jų šeimų išsilaipinus Italijoje? Viena iš šeimų gyvena ne stovykloje, o mūriniame name. „Už nuomą jie susimoka darbu, – paaiškina Mattia. – Tik įsikėlę gyveno statybų aikštelėje, o dabar išsikraustydami palieka tikrus namus. Kitos sirų šeimos moka už galimybę gyventi garažuose.“

 

Prekariškos būklės pabėgėlių stovykla Tel Abase, Libane, 2021 spalio 30 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos
Prekariškos būklės pabėgėlių stovykla Tel Abase, Libane, 2021 spalio 30 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos

 

Jungtinės Tautos Libane kiekvienam pabėgėliui skiria po 300 Libano lirų, kurios realiai atsiduria būsto savininko kišenėje. Tas būstas neretai – palapinė ar kokia pašiūrė automobiliui, paversta gyventi neva tinkama vieta. Į aklavietę įvaryti sirai daugeliui neblogas verslas, nors Libano visuomenė į juos žiūri nedraugiškai. Kadaise kedrais garsėjusi šalis (šis medis, beje, išsaugotas tik šalies vėliavoje) dydžiu prilygsta Italijos Abrucų regionui. Gyventojų 4 mln. ir šiandien „yra priimta“ 1,5 mln. pabėgėlių, kurių didžioji dalis – palestiniečiai. Kai socialinė, politinė ir ekonominė krizė pasiekė piką, sugyvenimas tapo itin sudėtingas. Bet visada esama gebančių kito nelaimę paversti galimybe.

Kol keliaujame į Halbos miestą, A. Capannini pasakoja: „Šių žemių savininkams teko rinktis: toliau dirbti žemę ir auginti javus ar nuomoti pabėgėliams. Antras variantas jiems pasirodė pelningesnis.“ Libane atlyginimai nekyla jau gerą dešimtmetį ir valiutos kursas gali nukristi pernakt, o čia – lengvi pinigai. Gali užsidirbti daug ir nerizikuodamas. „Kai kalbame, kad likti Libane dieną ilgiau gali kainuoti gyvybę, sakome tiesą. Nemažai pabėgėlių serga, jiems reikia vaistų ir gydymo paslaugų, dalis apimti nevilties renkasi jūros kelią, nuskęsta, kažką pakerta be jokios priežasties iššauta kulka. Per šiuos metus į Europą humanitariniu koridoriumi išgabenome apie 3000 žmonių, visi jie buvo priglausti ir apgyvendinti privačiomis lėšomis, be jokių viešųjų fondų pagalbos. Tai mūsų atsakas į valstybių abejingumą. Priimti pabėgėlius nėra paprasta, bet leisti jiems mirti tyloje daug baisiau.“

2021 m. spalio 29–lapkričio 7 d.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Ivanas „Grozny“ Compasso – italų žurnalistas, rašytojas, dokumentinio kino kūrėjas. Rašo „La Repubblica“, „Il Manifesto“ dienraščiams, „Left“ ir kt. leidiniams, yra parengęs daugybę reportažų iš Sirijos, Turkijos, Irako, Brazilijos, Meksikos ir Argentinos.