Kai imi galvoti, svarstyti apie kaimo mokyklą, kažkodėl iš karto į galvą ateina Petro Rimšos skulptūra, pavadinta paprastai ir aiškiai – „Lietuvos mokykla. 1864–1904“: mama, sėdinti prie verpimo ratelio ir mokanti savo vaiką uždrausto lietuviško rašto. Šita skulptoriaus pavaizduota scenelė gan sentimentali ir paprasta, tačiau, manau, ne vienam sovietmečio moksleiviui įstrigusi į sąmonę, kadangi tuomet tiesiogiai siejo mokyklą ir tautiškumą. Kaip žinia, „vienijančios ir jungiančios“ partijos valia ir noras tuomet buvo sieti visai ką kita, tikrai ne lietuvį ir Lietuvą. Vis dėlto būtent pedagogai, o ypač lituanistai, dažnai tapdavo žmonėmis, paskatindavusiais vaikus domėtis savo tautos ir, tuomet okupuotos, tėvynės istorija, jos literatūra, suvokti save kaip laisvei angažuotą asmenybę. Šitas tūkstančių moksleivių rašiniuose tūkstančius kartų minėtas, nagrinėtas, aprašytas Petro Rimšos darbas puikiai derėjo su daugelio vidine siekiamybe, o ypač vaikams aiškiai ir vaizdžiai kūrė simbolinį, taip pat ir sovietinės Lietuvos mokyklos (ypač kaimo) siluetą. Motinos-mokytojos, simboline prasme – mokytojos-Lietuvos, vaizdinys vėliau, jau paaugusius andainykščius moksleivius skatino ir patiems rinktis pedagogo kelią, kad ir sunkiomis okupacijos bei visuotinio smegenų plovimo sąlygomis, tačiau bandyti saugoti atmintį, šviesti, prusinti ir tikėtis, kad laisvė išauš. Ne visada tai buvo aiškiai suvoktas ir pačiam sau artikuliuotas žingsnis, gal dažnai pasąmonėje glūdėjęs imperatyvas, tačiau jauni žmonės ėjo į mokytojus, matė ir jautė savo misijos svarbą. Kai Sąjūdžio pradžioje buvo suformuluotas kvietimas eiti į kaimo mokyklas ir ten skleisti laisvės idėjas – atsiliepė daugybė jaunų, talentingų žmonių. Tautiškai orientuoti jaunuoliai, kartais patys būdami miestiečiai, prašėsi į atokiausius Lietuvos kampelius, tarp jų ir į tas vietoves, kur lietuvių kalbos padėtis buvo apgailėtina. Nežinau, kaip jaučiasi dabar tie Sąjūdžio dienų jaunuoliai, pasiryžę aukoti savo talentą ir meilę kaimo vaikams šviesti, tačiau manau, kad didelio džiaugsmo jų širdyse neturėtų būti. Bent jau aš, jeigu būčiau pasirinkęs tokį kelią, dabar jausčiausi išduotas.
„Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys sako, kad po poros metų mokyklų turėtų būti apie 300 mažiau nei šiemet, o mokytojų skaičius turėtų sumažėti maždaug 5 tūkstančiais“ – tai citata iš internetinio 15min.lt tinklalapio. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suvoktum – naikinamos kaimo mokyklos.
Žinau tai ir ne tik iš interneto, nes turiu artimų žmonių, dirbančių mokyklose, o mano mokykla Videniškiuose taip pat yra ant uždarymo slenksčio.
Kaip visada tokiu atveju į viešą erdvę papilama daugybė argumentų ir svarių nuomonių, kodėl tai reikia daryti. Dažniausias argumentas – pinigų kiekis, kurį tos kaimo mokyklos „suryja“, ypač dėl to, kad demografinė padėtis Lietuvos kaimuose prastėja, visi emigruoja į užsienius et cetera.
Kokia veidmainystė ir vištakumas!
Tie 5 tūkstančiai pedagogų, prarasiančių darbą, turbūt atneš valstybei pelnus? O išpusčius, pavertus nekultūringa dykuma kaimus, tikriausiai į Lietuvos provinciją ims veržte veržtis, grįždami namo, į užsienius išvykę lietuviai? Tikrai ne, tą supranta net besmegenis: ką išnaikinsi, paskui nebeatstatysi arba tam teks paaukoti žymiai daugiau lėšų bei pastangų. Veidmainiškai samprotaujama apie daugiafunkcius kultūros centrus, kurie kaimuose turėtų perimti visuomenės prusinimo darbą iš mokyklų, tačiau tai niekaip nesusiję – koks nors mezgėjų ratelis ar šachmatininkų klubas neatstos ir nepakeis mokyklos. Galų gale aukštąjį pedagoginį išsilavinimą gavusį, gyvenimą moksleiviams (tuo pačiu ir Lietuvos ateičiai bei laisvei) paskyrusį žmogų versti pakeisti profilį ir tapti saviveiklos būrelių vadovu yra įžeidimas. Tai yra pedagogo, mokytojo profesijos nuvertinimas, susmukdymas, įmynimas į žemę. O juk vis buvo kalbama, kad pedagogas turi būti pavyzdys, kad mokytojo profesija turėtų būti prestižinė, kad turime žiūrėti ne trumpalaikės naudos, bet strateginių, į ateitį nukreiptų tikslų. Kokie tikslai? Kokia ateitis? Naikinkim mokyklas, nes jos „ryja“ pinigus?
Ar neturėtų būti priešingai? Juk vis girdisi ir per TV, ir per radiją, ir spaudoje, kad sugrįš emigrantai, kad važiuos namo ir t. t., o dar dejuojama ir aimanuojama apie išsivažinėjančią Lietuvą, apie tautos nykimą. Ko visa tai verta, jeigu patys pjauname šaką, ant kurios sėdime? Kur grįš tas emigrantas, į kultūrinę dykumą? Tam, kad paskui vaiką leistų kažkur į tolimą miesto mokyklą? Ar jisai yra koks savižudis? Gal beprotis? Juk Britanijoj mokykla bus čia pat. Tik tada, kai vaikai jau lankys britų mokyklas, tikėtis, kad sulauksime išeivių namuose, yra beviltiška.
Nemanau, kad emigracija yra blogis. Kai žmogus renkasi, kur jam gyventi, yra svarbūs daugybė veiksnių: akiračio praplėtimas, pasaulio pamatymas, kitų kultūrų pažinimas, ekonominė, materialinė gerovė. Ir kiekvienas yra laisvas rinktis savo gyvenimui tą vietą, kuri tinka ir patinka, tačiau valstybė, kuri suinteresuota susigrąžinti savo piliečius, privalo būti pasiruošus, kad taip atsitiks. Ji turi šaukte šaukti – štai kokios mūsų mokyklos, štai kokios puikios sąlygos vaikams mokytis, štai kokie išdidūs ir kompetentingi pedagogai, kokia skatinanti aplinka – važiuokite ir auginkite, mokykite vaikus, jūsų laukia mokyklos kiekvienam kaime, kiekvienam miestely.
Ne, dabar Lietuva šaukte šaukia – negalim išmokslinti savo vaikų, neturim pinigų, esam ubagai, sąlygos pas mus siaubingos, reikia uždaryti mokyklas, pedagogai, eikite gatvių šluoti, paverskim kaimą kultūrine dykuma... Ir šalia to, vis dėlto niurzga – ei, jūs, blogieji emigrantai, išdavikai, pasirinkę gardaus valgio šaukštą, sugrįžkit, sugrįžkit, sugrįžkit, prisiminkit lietuviai esą.
Tikrai malonus kvietimas.
Tik taip kviečiant ne ką prisikviesi. Priešingai – tie 5 tūkstančiai minėtų viceministro pedagogų patys, ko gero, papildys paliekančių tėvynę gretas. Juk jiems taip pat reikia ir duonos, ir sviesto, ir netgi kartais – knygą nusipirkti.