Vilma Losytė. Prievarta prieš moteris – vien antikos paveldas ir Indijos reikalas?

Kiekviena vedybinė sąjunga primena sabinų moterų pagrobimą.
Marco Antonio Altieri. „Li nuptiali“

 

Ar vyrai geriau valdo šalį negu moterys? Ar įgyti išsilavinimą svarbiau vyrui negu moteriai? Į tokius ir panašius klausimus 9 iš 10 žmonių atsako teigiamai*. Jungtinių Tautų Organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, 28 proc. viso pasaulio gyventojų mano, kad moterį mušti yra normalu.

Sakysite, tokie tyrimai nieko nereiškia? Faktų jiems pagrįsti, regis, toli ieškoti nereikia: visai neseniai dėl jaunos merginos išprievartavimo viename Vilniaus naktinių barų garsiai nuskambėjo policijos pareigūno komentaras – pati kalta. Logika paprasta: jeigu moteris segi sijoną, vyras turi teisę ją prievartauti. O gal dar paprasčiau: vyras gali prievartauti, nes jis – vyras, todėl jam galima, o auka pati kalta, nes ji – moteris. Galime toliau apsimetinėti, kad toks mąstymas egzistuoja tik Indijoje, kur kas 40 min. išprievartaujama moteris, vis dėlto mūsų visuomenė nėra išimtis – Europoje toks įsitikinimas vis dar stipriai įsišaknijęs. Buvome apstulbę, kai žinomos moterys pradėjo garsiai kalbėti apie seksualinę prievartą darbe bei kasdienėje aplinkoje. Ir visi stebėjomės svarstydami, ar tai tikrai tiesa? Ar gali taip būti?

 

Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.
Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.

 

Dažnai užmirštame, kad dar neseniai moteris, norėdama dirbti, turėjo gauti vyro leidimą arba vyras galėjo prievartauti žmoną, nes tai nelaikyta nusikaltimu. Tik nuo 1997 m. už žmonos prievartavimą pradėta bausti Vokietijoje, o kai kurios šalys iki šiol nepripažįsta, jog poroje gali egzistuoti prievartavimas. Vyrams mažėja galimybių išreikšti savo dominavimą, tačiau jie toliau ieško būdų, kaip išreikšti galią prieš kitos lyties atstoves. Žmonės stebisi, iš kur kyla prievarta, bet juk ji visada egzistavo, buvo normali ir kasdieniška, kad net nepastebima... Mūsų visuomenė iškilusi ant pamatų, kai prievarta prieš moterį buvo banali kasdienybė.

Jeigu pradėsiu kalbėti apie antiką, rizikuoju būti apmėtyta akmenimis, kadangi niekam neaktualu ir neįdomu, kas vyko prieš daugiau nei 2 tūkst. metų. Vis dėlto priminsiu, kad antikoje moteris buvo amžina paauglė, už ją sprendimus priimdavo tėvas, vėliau vyras ar sūnus. Merginai jaunikį išrinkdavo tėvas, taip sudarydamas sutartį tarp dviejų šeimų (paprotys dar egzistuoja kai kuriuose šalyse ir šiandien). Kartais nuotakos buvo pasirenkamos jėga: vieną žinomiausių antikos jaunųjų – Eleną – pagrobus Pariui kilo Trojos karas. Deivė Persefonė, Demetros ir Dzeuso dukra, skinanti gėles draugių nimfų apsuptyje, buvo pagrobta požemių valdovo Hado. Romėnai, vadovaujami Romulo, pagrobė kaimyninės genties sabinų žmonas, taip įkurdami amžinąjį miestą. Finikiečių princesės Europos, pagrobtos jaučiu pasivertusio dievų valdovo Dzeuso, vardas suteiktas mūsų žemynui. Dėl jaunų Spartos merginų išprievartavimo Artemidės šventykloje kilo karas tarp spartiečių ir meseniečių. Sąrašą būtų galima tęsti...

Šie mitiniai ir realūs merginų pagrobimai įkvėpė ne tik antikos, bet ir vėlesnių laikų menininkus. Didieji renesanso dailininkai atvaizdavo įvairius antikinius prievartavimo epizodus – Europos, Persefonės, sabinų moterų pagrobimai tapo meno šedevrais. Įdomiausia, kad paveiksluose prievartos temos vaizduotos be prievartos. Ji užtušuota ir paslėpta po šydu, tarsi pateisinant, kad mergina negalėjo priešintis, privalėjo paklusti vyro norams.

 

Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.
Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.

 

Paminėsiu keletą daugeliui tikriausiai žinomų renesanso meno šedevrų. „Europos pagrobimas“ (1560–1562), atvaizduotas Ticiano, Venecijos dailės mokyklos atstovo, Ispanijos karaliaus Filipo II prašymu, paveikslą vėliau kopijavo Rubensas: mergina vaizduojama ekstazės poza, apsikabinusi jaučio ragus, o prievartą šioje scenoje sunku įžiūrėti. Skulptoriaus, manierizmo srovės atstovo Giambolognos skulptūra „Sabinių pagrobimas“ (1579–1583), pastatyta pagrindinėje Florencijos aikštėje, Lanzi lodžijoje, manoma, demonstravo Medičių šeimos galią. Lorenzo Bernini pasauliui dovanojo skulptūrą, kurioje vaizduojamas dievas Hadas, grobiantis deivę Persefonę (1621–1622). L. Bernini’o biografas Domenico skulptūrą apibūdino kaip nuostabų švelnumo ir prievartos kontrastą. Tokio pobūdžio vaizdus rašytoja ir feministė Susan Bownmiller knygoje „Against Our Will: Men, Women, and Rape“ („Prieš mūsų valią. Vyrai, moterys ir prievarta“, 1975) vadina herojiškais išprievartavimais, kurie sulaukė didelio meno istorikų dėmesio, vertinimo ir išaukštinimo. Negalima ginčytis dėl šių darbų meninės vertės, tačiau taip pat reikia nepamiršti, kad visi jie skirti vaizduoti prievartai, nukreiptai prieš moterį.

Antikinių pagrobimų ir prievartavimų tema plačiai paplito XV–XVI a. Italijoje. Paveikslus specialiai užsakydavo kilmingų Toskanos šeimų sūnų vedybų proga. Kodėl? Manoma, tai buvusi tam tikra pamoka nuotakai, mat paveiksluose buvo galima įžvelgti, ko tikėtasi iš žmonos: skaistybės, paklusnumo vyrui, pasiaukojimo ir moters, kaip taikos nešėjos, vaidmens šeimoje.

 

Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.
Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.

 

1500 m. pasirodė Marco Antonio Altierió veikalas „Li nuptiali“ („Apie vedybas“), kuriame rašoma, jog kiekviena vedybinė sąjunga primena sabinų moterų pagrobimą, o agresija sudaro kiekvienos sąjungos, net ir vedybų, pagrindą. Meno istorikė Diane Wolfhal knygoje „Images of Rape: The „Heroic“ Tradition and its Alternatives“ („Prievartos vaizdavimas: „herojiška“ tradicija ir jos alternatyvos“, 1999) teigia, kad nuo 1500 m. paveikslai, vaizduojantys herojiškus prievartavimus, veikė kaip erotika vyriškos lyties atstovams, meno mėgėjams. Tiesą pasakius, išprievartavimas buvo vaizduojamas kaip suviliojimas, o moters baimė seksualiai stimuliuodavo prievartautoją. Tokie vaizdiniai ne tik sužadindavo aistrą, bet ir suteikdavo visagalybės jausmą. Galiausiai seksas buvo asocijuojamas su prievarta – ar šiandien daug kas pasikeitė?

Pagrobtosios nuotakos šiandien tebegyvena ne tik tapybos klasikoje, bet ir šalia mūsų, Centrinės Azijos, Kaukazo regiono ir Afrikos valstybėse, kur toks paprotys vis dar egzistuoja. Etiopijoje vyras, padedamas draugų, merginą gali pagrobti, įkalinti ir prievartauti, kol toji ims lauktis kūdikio. Vyras turi teisę reikalauti šios moters į žmonas, kadangi yra jos vaiko tėvas. UNICEF duomenimis, 2016 m. 10–13 proc. santuokų Etiopijoje sudarytos po nuotakos pagrobimo. Kirgizijoje nuotakos pagrobimas laikomas nusikaltimu, už kurį gresia treji metai kalėjimo, tačiau retas už tai nubaudžiamas. Dažnai vaikino tėvai, norėdami išvengti vestuvių išlaidų, ragina pagrobti nuotaką. Pagrobta mergina įprastai neprievartaujama, tiesiog įtikinėjama tekėti už pagrobėjo. Sovietiniu laikotarpiu tokia praktika buvo uždrausta, tačiau pastaraisiais metais ji grįžta. Jaunos merginos, priverstos tekėti už pagrobėjo, po vedybų kartais pasirenka mirtį.

 

Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.
Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.

 

Dar visai neseniai panašus paprotys gyvavo pietų Italijoje ir Sicilijoje. Fuitina – tai dviejų įsimylėjusių žmonių pabėgimas, kuris praktiškai pasireikšdavo jaunos merginos pagrobimu ir išprievartavimu, po kurio vykdavo matrimonio reparatore, tai yra išteisinamos vedybos: prievartautojas, vedęs auką, neturėdavo atsakyti už atliktą nusikaltimą. 1965 m. paprotys atsidūrė visos šalies dėmesio centre: septyniolikmetė Franca Viola, pagrobta ir išprievartauta vietinio Sicilijos nusikaltėlio, o vėliau grąžinta į šeimą, atsisakė tekėti už prievartautojo. Toks neįprastas išprievartautai aukai elgesys sudrebino visą šalį, kadangi mergina, praradusi nekaltybę prieš vestuves, buvo laikoma begėdiška moterimi, donna svergognata. Nepabijojusi tokio titulo F. Viola pasipriešino to meto papročiui, kol galiausiai nusikaltėlis buvo nuteistas, o merginos istorija įkvėpė Damiano Damiani’o filmą „Pati gražiausia žmona“ (1970). 1981 m. įstatymas, išteisinantis prievartautoją, jeigu šis veda auką, Italijoje uždraustas. 2012 m. pasirodė italų rašytojos Beatrice Monroy knyga „Niente ci fu“ („Ten nieko nebuvo“), skirta F. Violos maištui prieš patriarchalines Sicilijos tradicijas, vis dar egzistuojančias šiuolaikinėje valstybėje.

 

Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.
Rūta Kačkutė „Moterys mene“, siuvinėjimas kryželiu, 2020.

 

Pati nustojau tikėti pasaulio pažanga, kai vos prieš kelis mėnesius Turkijoje svarstyta įvesti įstatymą, pagal kurį, išprievartavus jaunesnę nei aštuoniolikos metų auką ir ją vedus, prievartautojui nereikėtų atsakyti už nusikaltimą. Vienu žingsniu į priekį ir trimis atgal toli tikrai nenužengsime.

 

* feature.undp.org/bias-and-backlash/fr.html?utm_source=web&utm_medium=homepage&utm_campaign=biasandbacklash

Draugai