Pavasarišką gruodžio 29-osios popietę Vilniaus Sudervės kapinėse amžino poilsio atgulė Istorijos mokslų daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų vyresnysis mokslo darbuotojas Vytautas Berenis.

Vytautas gimė 1963 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje. Dar vidurinėje mokykloje nebuvo abejingas kultūrai ir menui, dainavo garsiame berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas", tad ir tolesnę gyvenimo veiklą siejo su humanitariniais moks­lais –­ 1981–1986 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Jau studijų metais išsiskyrė stropumu –­ vadovavo studentų mokslinei draugijai, buvo apdovanotas studento pirmūno ženkleliu ir pažymėjimu. Jo diplominis darbas „Juozas Jaroševičius apie švietimą" rodė istoriko polinkį į XIX a. Lietuvos istoriją, gerą lenkų kalbos išmanymą, be kurio šio laikotarpio istorijos tyrinėjimai neįmanomi. Kai pagal tuomet neišvengiamą paskyrimą atidirbo privalomą laiką istorijos mokytoju Lentvario 2-ojoje vid. mokykloje, 1989 m. sausį buvo priimtas į Lietuvos istorijos institute kuriamą Kultūrologijos ir menotyros skyrių (nuo 1990 m. sausio – Kultūros ir meno institutas). 1994 m. Vilniaus universitete eksternu apgynęs daktaro disertaciją „Lietuvos bajorijos visuomeninės-kultūrinės veiklos pobūdis 1831–1863 m.", tapo Kultūros ir meno instituto Kultūros istorijos skyriaus vadovu. 1995 m. gavęs Lenkijos Janineum fondo stipendiją stažavosi Krokuvos universitete. 1996 m. Tarptautinis Woodrow Wilsono stipendijų centras Vašingtone skyrė V. Bereniui stipendiją stažuotei G. Washingtono universitete, o 1999 m. pabaigoje ir 2000 m. pradžioje –­ Smithsonian institute Vašingtone. Kultūros ir meno institutą 2002 m. reorganizavus į Kultūros, filosofijos ir meno institutą, buvo Lietuvos kultūrinio identiteto skyriaus, o nuo 2008 m. –­ Lietuvos kultūros istorijos vadovas. Nuo 2010 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto Lietuvos kultūros paveldo skyriaus vadovas. V. Berenis nesikratė ir profesinės-visuomeninės veiklos: nuo 1997 m. buvo Kultūros ir meno instituto atestacinės komisijos narys, 2002–2009 m. –­ Kultūros, filosofijos ir meno instituto moks­lo tarybos narys. Nuo 2010 m. LR Seimo inicijuoto projekto „Lietuvos valstybingumo istorinis paveldas elektroninėje erdvėje" ekspertų komisijos narys. 2010–2011 m. dėstė Lietuvos kultūros istorijos kursą M. Romerio universitete.

V. Berenio mokslinių tyrinėjimų sritis –­­­ kultūros istorijos problemos Rytų ir Vidurio Europoje, tautybių raida Lietuvoje ir Europoje, mentalitetų istorija, kultūros teorija ir istorija, Vilniaus miesto istorija, iškilios ar mažiau plačiajai visuomenei žinomos XIX a. Lietuvos asmenybės. Mokslininkas parašė ir publikavo dešimtis straipsnių mokslinėje ir kultūrinėje Lietuvos spaudoje, publikacijų pagrindu 2007 m. išleido autorinę knygą „Kultūros intarpai istorijoje", sudarė nemaža svarbių teminių mokslinių straipsnių rinkinių, 2008 m. surengė tarptautinę konferenciją „Istorinės realybės ir mitai nacionalinėse kultūrose", perskaitė daug pranešimų Lietuvos ir užsienio mokslinėse konferencijose, buvo žurnalo „Kultūros barai" redaktorių kolegijos narys.

Tačiau liko neužbaigtas pats svarbiausias V. Berenio mokslinis darbas – iškiliam lietuvių kultūros veikėjui Mikalojui Akelaičiui skirta monografija. Klastinga liga, keistai įsisukusi po nekalto rankos lūžio, nenorėjo trauktis, o per šv. Kalėdas ir visai įsismarkavo. Gruodžio 27 d. švelni amžinybės ranka užspaudė gabaus mokslininko, nenuilstamo visuomenininko, nuoširdaus ir patikimo žmogaus akis, sustabdė veržlų ir, kaip atrodė, niekada nesibaigsiantį mokslinių sumanymų, idėjų, įžvalgų srautą. Tačiau gyvenimo gija nenutrūksta. Vytauto Berenio knygos ir straipsniai ilgam išliks Lietuvos kultūros tyrėjų ir puoselėtojų bibliotekose, o šviesus jo paveikslas – visų jį pažinojusių, gerbusių, mylėjusių žmonių širdyse.

Stanislovas Juknevičius