Nedaug veiksmų krepšinyje jungia tiek grožio ir sudėtingumo, kiek gerai atliktas metimas kabliu. Kai žaidėjas, perkeldamas kūno svorį ant vienos kojos, pasvyra link kamuolio laukiančio lanko, o kita ranka atsitveria nuo varžovo. Tada subtiliu riešo judesiu meta viena ranka ir palieka priešininką be jokios galimybės dengti, o kamuolys pergalingai pasiekia krepšį.

Tačiau jau niekas nebemeta kablio. Čia faktas. Statistika tiems, kuriems reikia skaičių, kad galėtų mėgautis šia sporto šaka. Kartu ir nostalgija, jeigu gyvenote devintajame dešimtmetyje. Galima sakyti, kad krepšinis nuo to laiko labai pasikeitė, nutolo nuo pirminio paveikslo – dabar labiau vertinami vidutinio nuotolio metimai ir tritaškiai, o vidurio puolėjai nebeatlieka ankstesnių mažo intensyvumo veiksmų. Visa tai tiesa, tačiau bet kuris, žaidęs krepšinį, taip pat žino, kad daug sunkiau įmesti kabliu elegantiškai (arbe ne) pašokant viena koja, nei bet kuriuo iš daugelio dėjimų iš viršaus ar tritaškių, kuriuos matome kasdien kiekvienose rungtynėse. O blogiausia tai, kad, jei kuris nors žaidėjas, užplūdus nostalgijai, atliktų vieną iš tų gražiųjų metimų kabliu, nedaug žiūrovų pakiltų iš savo vietų plodami už šį veiksmą taip, kaip ploja kitiems daug paprastesniems.

Tačiau, be jokios abejonės, buvo laikai, kai metimas kabliu nulemdavo varžybas ar net čempionatus. Tada kablys buvo didingas, elegantiškas ir itin publikos vertinamas manevras.

 

Kareemo Abdul-Jab­baro kablys. NBA nuotr.

 

* * *

Kablio istorija sujungia Lietuvą ir Kaliforniją, dvi skirtingas vietas, besiskiriančias beveik viskuo, išskyrus tai, kad abi mums davė vienas iš geriausių krepšinio komandų istorijoje. Pasakojama, kad kablį išrado lietuvis Pranas Talzūnas Europos krepšinio čempionate 1937 m. Taip pat kalbama, kad Goose’as Tatumas – „Harlem Globetrotters“¹ pionierius, patekęs į „Hall of Fame“², – buvo pirmasis, panaudojęs kablį Jungtinėse Valstijose per savo cirką primenančius pasirodymus penktojo dešimtmečio pradžioje. Kalbant apie profesio­nalų amerikietišką krepšinį, iš tiesų kablys gimė trumparegio milžino, vardu George’as Mikanas, rankose – 2,08 m, penki žiedai, gebėjimas pelnyti daugiau nei 50 proc. taškų. Jis žaidė „Lakers“ penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai franšizė dar tebebuvo Mineapolyje. G. Mikanas yra lietuvių emigrantės, apsigyvenusios Ilinojuje, sūnus, o jo įspūdinga laikysena buvo tokia ryški, kad jis virto pirmąja superžvaigžde NBA ir pirmuoju žaidėju, patekusiu į Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejų. Jo žymusis metimas kabliu yra išlietas iš bronzos prie įėjimo į Mineapolio areną „Target“.

Tačiau Los Andželo gatvėse kablys atrastas iš naujo. Billy McGillas tebuvo penkiolikos metų jaunuolis, dienų dienas žaidžiantis „karalių“ Denkerio aikštelėje. Visi jį pažinojo, niekas Los Andžele nesugebėjo jo iš ten išstumti. Iki tol, kol vieną 1955-ųjų rytą į parką įžengė trys studentų krepšinio lygos jaunuoliai, kurie po kelerių metų turės sukaupę trylika NBA čempionų žiedų: Wiltas Chamberlainas, Billas Russellas ir Guy Rodgersas. Jiems įžengus į Denkerio aikštelę, atrodė, kad laikas sustojo.

– Kas toliau? – ironiškai šypsodamasis paklausė Billas Russellas.

– Žaisim trys prieš tris iki penkiasdešimt taškų, – pasiūlė Wiltas Chamberlainas imdamas kamuolį.

– Gerai. Šitas vaikinas žais mano komandoj, – pasakė Russellas, rodydamas į nustebusį McGillą.

Dėl 2,16 m ūgio ir 2,34 m pločio tarp ištiestų rankų pro Chamberlainą nebuvo įmanoma prasiveržti. McGillui įkyrėjo būti dengiamam, norėdamas prasiveržti pro tą Olimpo Apoloną jis nusprendė priartėti prie pat krepšio: vieną akimirką sustojo, pašoko abiem kojomis ir atsidūręs low post³ atliko metimą kabliu, taip prasiverždamas pro Chamberlaino bloką ir pelnydamas du taškus. Russellas negalėjo tuo patikėti ir pasijuokė iš savo kolegos, Chamberlainas nusisuko į kitą pusę, šitaip jump hook, kablys „pašokus abiem kojomis“ – geriau subalansuotas ir lengviau įvykdomas, – buvo išrastas vienose įsimintiniausių kvartalo rungtynių.

Po dvylikos metų, 1967-aisiais, nutiko tai, kas visiems laikams pakeitė kablio istoriją, kaip ir visos NBA. Universitetų lygą reguliuojanti institucija – NCAA – uždraudė metant kamuolį daužyti krepšinio lentą. Niekas neatviravo, bet priežastis buvo devyniolikos metų jaunuolis, mušantis visus rekordus. Jo vardas – Lewisas Alcindoras, savo 218 cm ūgiu jis gąsdino tiek lanką, tiek varžovus. L. Alcindoras išmoko mesti kabliu vidurinėje, nes, kaip pats prisipažino, tai buvo vienintelis metimas, kuriuo galėjo išvengti „smūgio į veidą“ kiekvieną kartą įžengęs į aikštelę. Pavargęs nuo grumtynių ir smūgių, atsargusis Lewisas rinkosi mesti kabliu, kad išlaikytų atstumą nuo puolėjų. Taigi, uždraudus dėjimus iš viršaus, Alcindoras grįžo prie savo senojo kablio ir metų metus jį tobulino tiek, kad šis tapo gražiausiu, efektyviausiu ir nesustabdomu visų laikų metimu. Tada jis jau žaidė NBA, buvo atsivertęs į islamą ir pasivadinęs Kareemu Abdul-Jab­baru. 1974 m. Milvokio „Bucks“ radijo komentatorius Eddie Doucette’as pareiškė, kad per tą metimą kamuolys atrodė lyg besileidžiantis iš dangaus, tarsi kristų iš Olimpo, – taip istorijoje gimė skyhook⁴.

Antrasis labiausiai nuskambėjęs kablys NBA yra „Magic“ Johnsono baby hook⁵. Nebuvo nė vieno dalyko, kurio „Magic“ nebūtų galėjęs padaryti aikštelėje, – jis gebėjo žaisti penkiose pozicijose ir įtraukė skyhook į kitų savo gebėjimų sąrašą, kad devintąjį dešimtmetį karaliautų kartu su Abdul-Jabbaru.

Kaip ir nuspėjo pats Abdul-Jabbaras, skyhook dešimtajame dešimtmetyje išėjo iš mados. Greitai tapo anachronišku metimu, kurio niekas nebenorėjo atlikti. Shaquille’as O’Nealas viename interviu prisipažino: „Tėvas man visada kartojo, kad tobulinčiau skyhook. Kad su tuo metimu būčiau nesustabdomas. Bet mes buvome hiphopo kartos vaikinai ir nė negalvojome mesti tokiu būdu. Norėjome būti kitokie, kietesni.“

Tačiau kablys pašokus abiem kojom vis dar buvo fundamentalus judesys tiek dešimtajame dešimtmetyje – Arvydas Sabonis, Karlas Malone, Hakeemas Olajuwonas, Vlade Divacas ir pats Shaquille’as, – tiek pirmajame XXI a. dešimtmetyje, kai tapo geriausiu ginklu tokiems centrams kaip Dwightas Howardas, Andrew Bynumas, Shaquille’as O’Nealas, Yao Mingas ar Timas Duncanas. Kobe Bryantas, kitas nepakartojamo stiliaus krepšinio žaidėjas, leisdavo sau prabangą retsykiais priminti, kad kablys pašokus viena koja yra užmirštas menas.

Kablio istorijoje yra trys metimai, kurie išsiskiria grožiu ir svarbumu. Du iš jų nulėmė rungtynes, o trečias – čempionatą. Pirmasis įvyko 1974 m. pabaigoje, kai kamuolys nusileido iš dangaus paskutinėmis rungtynių sekundėmis. Jo autorius galėjo būti tik Kareemas Abdul-Jabbaras. Nors galiausiai tai nepadėjo laimėti čempionato, šis metimas iki šiol yra vienas įspūdingiausių finalinėse varžybose.

Antrasis kablys – to paties autoriaus ir tokio paties grožio – taip pat nusileido iš dangaus paskutinę sekundę ir laimėjo prieš „Clippers“ reguliariojo sezono pradžioje 1979 m.

Na, ir trečiasis – „Lakers“ pergalę atnešęs metimas, tarsi komanda su kabliu būtų užmezgusi romaną. Tai įvyko finale ir atvėrė kelią laimėti prieš Larry Birdo „Celtics“. Manau, kad tas žaidimas apibendrino visą devintąjį dešimtmetį ir jo reikšmę krepšiniui. Tai, jog kablys nulėmė čempionato baigtį, daug pasako apie šio metimo svarbą. Pasibaigus toms rungtynėms Larry Birdas su jam įprastu sarkazmu ištarė: „Kai žaidi prieš „Lakers“, žinai, kad prakiši rungtynes dėl skyhook. Bet nesitiki to, kad šitas metimas atskries iš „Magic“.“ Tas svarbiausias visų laikų kablys buvo baby hook, serijoje 3–1 padėjęs laimėti 1987-ųjų čempionatą.

 

* * *

Šitaip per kelionę po kablio istoriją pasiekiame dabartinius laikus, kai apsėdimas dėl tritaškių ir dėjimų iš viršaus pavertė NBA spektakliu, labai primenančiu imtynes.

Roland’as Barthes’as savo žymiosiose „Mitologijose“ apmąstė kai kuriuos prancūzų kasdienio gyvenimo mitus. Nuo paprasto antrekoto iki „Citröen Shark“ ar „Tour de France“ – Barthes’as atskleidė diskursą, kuris veikia kuriant šiuos dabartinius mitus. Viename straipsnių jis taip aprašė imtynių pasaulį:

Imtynių esmė yra sukurti išpūstą pasirodymą. Jose randame kai ką panašaus į senovės teatrus. [...] Imtynės – tai ne sportas, tai – spektaklis. [...] Jose publika prisitaiko prie teatrinio kovos pobūdžio tarsi žiūrovai priemiesčio kine. [...] Jiems visiškai nerūpi, ar kova suvaidinta, ar ne, ir jie teisūs: svarbiausia – ne kuo tikima, o kas matoma. [...] Žiūrovo nedomina pakilimas iki trium­fo; jis laukia akimirkos vaizdų, kuriuose skleidžiasi atitinkamos aistros. [...] Kitaip sakant, imtynės yra reginių visuma, iš kurių nė vienas nėra veikiamas kito. [...] Imtynės siūlo išpūstus veiksmus, išnaudojamus iki kulminacijos.

Dabar pakeiskime žodį „imtynės“ į NBA – gausime tai, ką reiškia šių varžybų reguliarusis sezonas.

Barthes’as tęsia savo tekstą kalbėdamas apie kūno sudėjimo svarbą kovojant imtynėse:

Imtynininko kūnas yra pagrindinis kovos raktas. Kovotojų kūno forma tokia ištobulinta, kad iš karto atskleidžia jų būsimą vaidmenį. [...] Todėl imtynininkų sudėjimas yra pagrindinis dėmuo, kuriame kaip sėkloje slypi visa kova. [...] Be esminio kūno vaidmens, kovotojas imtynėse dar pateikia epizodinius, bet visada tinkamus komentarus: leidžia perprasti kovą iš gestų, veiksmų ir mimikos. [...] Suprantama, kad tokiu atveju visiškai nesvarbu, ar aistra tikra, ar ne. Žiūrovai reikalauja aistros vaizdinio, o ne pačios aistros. [...] Forma užgožia turinį.

Vėl regime kai kurias užuominas apie tai, ką kasdien matome NBA reguliariajame sezone: publika reikalauja ne aistros, o vaizdinių serijos; ne aistros varžybose, o epizodinių pasirodymų – dėjimo iš viršaus, tritaškio, alley oop, – pakeičiančių tą aistrą. Krepšinio turinys ir esmė yra užgožti formos, o aistra – pozavimo.

 

* * *

Lukos Dončičiaus pasirodymas NBA sugriovė kai kuriuos mitus apie šį spektaklį. Atletiškas kūnas ir dėjimai iš viršaus jau nebeatrodė svarbiausi, nes Dončičius atsikratydavo priešininkų pasitelkdamas side-step, apgaulingus judesius, metimą nuo lentos, „eurožingsnį“ ar paprastą metimą iš arti. Kovotojo kūnas nebėra pagrindinis kovos elementas, juo tampa veiksmai.

Dončičius atkovoja kamuolį ir vienas bėga link varžovų krepšio. Žiūrovai – tąsyk jis žaidė savoje Dalaso arenoje – atsistoja ir ima ūžti laukdami neišvengiamo dėjimo. Bet Dončičius įsiveržia į zoną, žengia du žingsnius ir paprasčiausiai įmeta iš arti. Dalaso sirgaliai, net kiti krepšininkai ant suolelio pakėlė rankas rodydami nepritarimą ir savo nepasitenkinimą išreiškė ilgu „būūū“. Jautėsi nuvilti, nes Dončičius nepadarė to, ko visi laukė, – dėjimo iš viršaus ir paskui vaipymosi rodant raumenis, perdėtos vaidybos ir mimikos, skirtos publikai, šūkaujančiai savo žaidėjams teatralizuotame krepšinyje. Tokią pačią parodiją dažnai matome ir imtynėse, kai žiūrovai nušvilpia kovotoją, kuris nedaro to, ko iš jo tikimasi.

NBA pasaulis virto paviršutinišku pasauliu. Dabartinėje NBA viskas turi būti ryšku kaip Holivudo gaminiuose, prikimštuose automobilių lenktynių ir didelių sprogimų. Rungtynių naratyvas toks pats nuspėjamas kaip ir tų filmų. NBA tapo tokio žanro sportu, kai iš anksto žinome, kas įvyks. Krepšiniu, kuris skuba žiūrovui pasiūlyti jo laukiamų stereotipinių vaizdų.

Už tai, kas iš kablio liko įdomiausia, turime dėkoti Nikola Jokičiui ar Joeliui Embiidui. Kyle’as Kuzma irgi kartais išdrįsta per rungtynes atlikti puikų metimą, tarsi norėdamas priminti, kad kablys šoktelint viena koja vis dar yra tarsi eksponatas muziejuje.

1967 m. dėjimai iš viršaus buvo uždrausti, kad jie nedominuotų žaidžiant. Galbūt reikėtų juos vėl uždrausti? Įsivaizduojate, kiek atsirastų senų ir naujų manevrų, keičiančių metimą iš viršaus? Lewisui Alcindorui uždraudė dėti į krepšį, ir iš to draudimo gimė skyhook. Tritaškiai į NBA nebuvo įtraukti iki 1979 m.; nors Kareemas Abdul-Jabbaras dar dešimt metų galėjo juos mesti, bet per visą tą laiką pelnė tik vieną. Kitus savo 38 384 taškus jis surinko mesdamas iš low post. Dvitaškis po dvitaškio. Savo kabliu, nusileidusiu iš dangaus.

 

1      Krepšinio komanda, savo žaidime sujungianti atletiškumą, vaidybą ir humorą (čia ir toliau – vert. past.).

2      Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejus.

3      Aikštelės dalis, esanti arčiausiai krepšio.

4      „Dangaus kablys“ – metimo variacija, kai žaidėjas stovi toliau nuo krepšio ir meta iš aukštai.

5      Kablio metimas, kai metama ne iš labai aukštai.

 

Iš ispanų kalbos vertė Gerda Pilipaitytė

Spausdinama leidus www.jotdown.es