„Teikdami pirmenybę anglų kalbai puoselėjame ne tarptautiškumą, o vienos kalbos ir vieno mąstymo būdo įsigalėjimą“, – rašo lingvistas ir kelių negrožinių knygų autorius Janne Saarikivi. Išsilavinimo filosofija suomių kalba ir periferijų tyrinėjimai padėtų geriau suprasti mus supančią tikrovę.

Suomiakalbiai galvoja suomiškai, tačiau neretai procesas vyksta atsainiai, slapta ir gėdijantis. Mokydamiesi universitete, meno akademijoje, netgi rašydami knygas esame skatinami siekti tarptautinės karjeros.

Šia esė pagrindžiu, kodėl svarbu mąstyti būtent gimtąja kalba. Svarstau, kaip galėtų pasikeisti dvasinė Suomijos kultūra, jei pagrindine kryptimi pasirinktume ne „tarptautiškumą“, o lokalumą ir suomiškumą.

Mintis – utopinė, tačiau kartu tai yra kvietimas kelti revoliuciją. Daug kalbame apie tai, kaip išspręsti „baisias pasaulines problemas“: klimato kaitą, demografinę krizę, bioįvairovės nykimą. Tačiau iš dalies tas sprendimas būtų nukreipti žvilgsnį nuo to, kas globalu, į tai, kas lokalu. Drauge nebeliktų būtinybės „spręsti globalias problemas“. Rastųsi lokalios problemos ir lokalūs sprendimo būdai. Rastųsi daugialypis, kiekvienoje vietoje vis kitaip reikšmingas pasaulis. Kartu jis – lėtas, sunkiai suvokiamas, prieštaringas. Galbūt toks pasaulis – ir ekologiškai tvarus.

Per daug vartojame, per dažnai ir per toli keliaujame. Per daug ir žalingai dirbame. Dešimtmečius viena politinė partija po kitos ragino: auginkime Suomiją. Iš tiesų ir Suomiją, ir apskritai visą pasaulį reikia mažinti, slopinti, sutraukti. Pasaulis susideda iš lokalumų – mažų reiškinių ir kalbų. Tačiau iš pradžių ten reikia nukeliauti. Gyvename laikais, kai artimos kelionės užtrunka ilgiausiai, pavyzdžiui, suomiui – į suomių kalbą.

 

Akmuo Kanavuoryje. Tiios Monto nuotr. iš „Wikimedia Commons“

 

Žmonės suteikia mintims vietą ir ribas. Galvoti apie skausmą – tai beveik ir yra pats skausmas. Jo negali būti, jei nėra kūno, patyrusio skausmą.

Mąstymas yra daugiatekstūris. Mintyse sukasi vaizdai ir garsai, prisiminimai apie kvapus ir prisilietimus, jų šešėliai. Vakare užmerkus vokus prieš akis ima formuotis spalvotos dėmės. Jos virsta į keistas būtybes, pusiau žmones, pusiau kitus žinduolius, tada juos pakeičia ramūs vaikystės kiemo vaizdai. Arba galvoje kala koks nors muzikinis motyvas. Pavyzdžiui, „Teta Monika“ ar klasikinis maršas „Alte Kameraden“, nors nei vieno, nei kito negirdėjau visą amžinybę. Jie išnyra kažkur iš sąmonės užkaborių, iš manęs paties, ir vis dėlto ne: juk ne aš tas daineles sukūriau.

Žmoguje gyvi regos, klausos ir jutiminiai prisiminimai, apie juos galvojame, arba jie tiesiog srūva mumis, verčia mus galvoti. Kiek iš tiesų esame mąstantis aš, ego? Galbūt mintys ir tapatybė tėra sąmonės sraute besirandančios materijos blyksniai – sraute, iš kurio išnirę akimirką plūduriuojame, kad išnyktume, persikūnytume į kitą būtybę?

Vienaip ar kitaip, mąstymo procese visada dalyvauja bendruomenė: tėvai, vaikystės draugai, mokytojai, skaityti rašytojai, nežinomi žodžių kalviai. Per juos į mūsų mintis nugula šimtmečių mąstymo tradicijos. Mąstymo kalbiškumas filosofijos istorijoje gerokai perdėtas. Silogizmai, sakinio logika arba Ludwigo Wittgensteino lėkštybės, neva kalbos ribotumas apriboja pasaulį, nedaug pasako apie mintis. Vis tiek kalba svarbi mintims, jų formulavimui ir perdavimui, mąstančių kūnų komunikacijai.

Geriausias būdas padėti kitiems suprasti, ką jaučiu, yra kalbėti ir rašyti. Minčių maišalynę būtina perleisti per kalbos filtrą, jei noriu užmegzti ryšį su kitais ir savimi. Iš patirties atsisijoja jausmas, iš jausmo – mintis, iš minties – tekstas. Tačiau, priešingai nei patirtis, kalba nėra mano. Kalba – tai bendruomenės nuosavybė, istorijos kūrinys. Ir gerai, mat žmogus – bandos gyvūnas. Iš individualios kalbos niekam jokios naudos.

Šis tekstas apima mano minčių atspindžius kalboje. Skaitytojui jie kelia kūniškus pojūčius, prisiminimus, kuria vaizdinius. Kitas žmogus, perskaitęs tekstą, jaučia jau visai kitką. Tai, ką skaitytojai patiria, galbūt galima pavadinti teksto reikšme. Nebent teksto reikšmė – kur kas platesnė: tiek esamų, tiek dar neišsakytų, bet iš esmės jau susiformavusių jausmų, minčių, asociacijų ir konotacijų raizginys.

Sunkiai apibrėžiama, plati reikšmių koordinačių sistema užčiuopiama net paprasčiausioje frazėje. Imkime, pavyzdžiui, žodį akmuo. Kokia jo reikšmė? Žodį lengva išversti: angliškai stone, rusiškai kamen, arabiškai hadžar. Tačiau peržiūrėjęs gūglo paveikslėlius pastebiu, kad suomiški akmenys – gruoblėti ir pilki. Dauguma – vadinamieji eratiniai rieduliai. Angliški stone – aštresni ir mažesni, o arabiški hadžar – maži, apvalūs ir įvairiaspalviai.

Žodžio akmuo vertimai – tai nuorodos į įvairias fizines tikroves. Kiekvienas jų skirtingai dalija pasaulį į akmenis ir kitus daiktus. Pavyzdžiui, rusiškas kamen yra akmuo, bet taip pat uola arba kalnas; suomiškas akmuo to nereiškia. Kamen taip pat reiškia vietą – toks senas Uralo kalnų pavadinimas. Negana to, akmenų paveikslėlių paieška rodo, kad suomiškas akmuo, kivi, taip pat yra ir vaisius. Suomių kalba sukuria atsitiktinį ryšį tarp geologijos ir vaisių, tačiau, pavyzdžiui, anglų kalboje to nėra.

Kiek patyrinėjus net nuobodžiausią žodį tampa aišku, kad iš pažiūros tie patys dalykai skirtingose kalbose reiškia vis ką nors kita. Reikšmės neįmanoma atskirti nuo konteksto. Kalba suriša kūniškus vienos vietos žmones į reikšmių grandinę ir bendruomenę, gyvuojančią karta po kartos. Reikšmė kinta, kai keičiasi tai, kaip suprantame žodžius ir posakius, taip pat – kai vienus kalbą priimančius kūnus pakeičia kiti.

XIX a. rašiusio Aleksio Kivio arba XVI a. Mikaelio Agricolos tekstai mane jaudina, linksmina ir stebina. Kadaise gyvenę suomiai sugeba paliesti net po mirties, prabėgus šimtmečiams.

Įvardiję dalykus juos sukuriame ar bent jau apibrėžiame realybėje. Kartu atsiranda bendruomenė, kuri tvirtina žodžius. Dar ne taip seniai nebuvo tokių dalykų kaip fiskalinio tvarumo atotrūkis, probleminė imigracija ar sąveikinis požiūris, bet dabar jie egzistuoja. Kalbėjimas apie juos turi įtakos mūsų ateičiai. Vartodami tokias sąvokas žmonės atskleidžia savo pasaulėžiūrą.

Spręsdami suomiškai įvardytas problemas, kurių anksčiau nė nebuvo, kartu gyvename puoselėdami iliuziją, kad mintys ir idėjos žaibo greičiu keliauja iš vieno žemyno į kitą. Visame pasaulyje mąstymo procesas kreipiamas viena vaga. Ministerijos, idėjų kalvės ir idėjų policija reikalauja, kad, viena vertus, mąstytume inovatyviai, kita vertus – „tarptautiškai“. Kitaip tariant, kad mintys taptų panašios į tas, kurios susiformavo anglų kalba.

Horizonte šviečiasi, kad situacija keisis. Stiprėjanti nacionalistinė dešinė nerimauja dėl tautinės valstybės ateities – galėtum sakyti, ne be reikalo. Ji primygtinai reikalauja stiprinti nacionalinių kalbų ir vietinių tradicijų padėtį. Tačiau kairiesiems taip pat reikėtų susirūpinti kultūrine įvairove, – kad kiekviename pusiasalyje, kiekviename kampelyje išsaugotume mąstymo įvairovę.

Kaip tik todėl reikia iš naujo apibrėžti tarptautinę universitetų, mokslo ir meno įstaigų, kultūros institucijų ir literatūros užduotį. Šiuo metu reikalaujama saistytis su angliška simbolių, reikšmių ir vertybių sistema. Tai nėra tarptautiškumas, tik vienos kalbos galia valdyti reikšmes ir kūnus. Tai – angliškų hitų ritmu judantys jaunimo kūnai, ašaros, kino teatre byrančios pamojus stebuklinga Holivudo lazdele. Tai vagos, atsiveriančios Šiaurės Amerikoje paskelbus kokį nors tyrimą.

Šią pasaulio tvarką būtina suardyti, o vietoj jos sukurti ir puoselėti reikšmių sistemų įvairovę, kultūrų margumą ir priešingybes. Išmokti tai vertinti, kaip žmonija žingsnelis po žingsnelio mokosi biosferos ir kitų į mus panašių būtybių įvairovės.

Pamatus ekologinei krizei paklojo kultūrinė krizė – didžiųjų kalbų ir jų paskatintų agresyvių genčių išplitimas visuose žemynuose. Jis išnaikino miškus, stepes ir tundras, vietinius tvarius žemdirbystės būdus ir natūralias ganyklas. Kartu išnaikino tūkstančius kalbų ir nesuskaičiuojamą galybę minčių, kurias tomis kalbomis būtų galima mąstyti.

Laikas dekolonizacijai. Užuot stengęsi supanašėti, turime kurti išskirtinumą, mąstymą, grįstą lokalumu ir daugiakalbiškumu. Iš visų jėgų puoselėti periferijai būdingus reiškinius. Suomijos universitete svarbu formuluoti suomiškas mintis, tyrinėti Suomiją. Oulu universitete reikia tyrinėti Oulu apylinkes, Kuopijo universitete – Rytų Suomiją, ir taip toliau. Pasaulio tvarką, pagal kurią tokios periferijos kaip Suomija apsimeta esančios pasauliniais inovacijų centrais, o mokslo įstaigos – prestižiniais tarptautiniais universitetais, reikia apversti aukštyn kojom. Šios įstaigos kaip tik turėtų gilintis į jas supančią tikrovę.

Svarstau, ar kur nors jau gyveno filosofas, susiejęs savo filosofiją su suomių kalba ir jos sąvokomis, kaip Immanuelis Kantas ar Martinas Heideggeris susiejo savąją su vokiečių kalba, o Jeanas Baudrillard’as ir Jacques’as Derrida – su prancūzų. Suomis, kurio išmąstyto teksto kalba ir reikšmė būtų vientisas, nepaprastai sunkiai išverčiamas organizmas.

Suomių kalbos savybės leistų jai tapti savitos filosofijos kalba. Modaliniai žodžiai, kuriems nėra atitikmenų germanų, romanų ar slavų kalbose, arba subtilūs veiksmažodžio vedinių skirtumai, leidžiantys nusakyti įvairų požiūrį į įvykius. Panta rhei, kaip sakė Herakleitas: viskas juda. Bet jei Herakleitas būtų buvęs suomis, gal būtų pasakęs, kad viskas „juduliuoja“, „juduoja“, „judinasi“. Kaip tada būtų vysčiusius pasaulio filosofija?

Estijoje jau mėginta kurti filosofiją estų kalba. Pavyzdžiui, 2013 m. pasirodžiusi Valduro Mikitos knyga „Ling­vistikos miškas“ yra didis įvykis, bet vargu ar ji pasieks daug skaitytojų už Estijos ribų. V. Mikitos tyrimų objektas – introvertas, miške grybaujantis Baltijos finas, kurio pasaulio suvokimas yra sintetinis, paremtas judesiu, kvapais ir pojūčiais. Pasak jo, dalydami pasaulį į centrus ir periferijas kuriame kultūros imuninę sistemą. Didžiuma pasaulio kultūrinio paveldo lieka nematoma, nes jis paremtas mažomis kalbomis ir su jomis susijusia kūniška kultūra.

Esmė – ne užsidaryti periferijoje, o kurti periferijų ir centrų dialogą. Suomių kalboje apie tai primena daugybė žodžių, sukurtų apibūdinti tam tikrus tarptautinius reiškinius, bet kartu virtusių ir kažin kuo kitu.

Suomijoje ėmus kalbėti apie krikščionybę, atsirado kitose kalbose neegzistuojančios sąvokos, pavyzdžiui, vanhurskaus, – kitose Europos kalbose (lotynų justitia arba anglų righteousness) šis žodis verčiamas kaip teisumas, teisuoliškumas. Kita vertus, suomiškas vanhurskaus (reiškiantis ir tam tikrą davatkiškumą – vert. past.) – na, mums jis tiesiog kelia kitokias asociacijas. Į Suomiją atkeliavus europietiškai mokslo tradicijai, pradėjome vartoti tokius žodžius kaip apšvieta ir išsilavinimas. Ypač pastarasis įgavo reikšmių, kurias kitose kalbose dažnai sunku įvardyti viena sąvoka.

Tarkime, švedų kalba gūglo vertėjas siūlo atitikmenį utbilding, tačiau suomiškai tai – išsimokslinimas. Žmogus gali būti išsilavinęs be mokslų, ir atvirkščiai: itin išsimokslinęs gali būti visai neišsilavinęs, necivilizuotas. Suomiškas žodis sivistys, etimologiškai susijęs su sievä arba siveä – „dailus“ ir „tyras“, – turi tiek estetinį, tiek moralinį atspalvį. Nebent žodis išvestas iš to paties kamieno kaip ir siivota – „tvarkytis [namus]“.

Viešose diskusijose Suomijoje nuolat kalbame apie „išsilavinimo visuomenę“ ir „išsilavinimo valstybę“ nesuprasdami, kad nei vienas, nei kitas neegzistuoja už suomių kalbos ribų. Taigi suomiakalbė filosofija, kai tik ji pradės vystytis, bus išsilavinimo filosofija – atsirandanti iš informatyvaus ir moralaus mokymosi, skatinanti bendruomenės naudą.

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

Publikuota Suomijos literatūriniame ir kultūriniame periodiniame leidinyje „Särö“, Nr. 52–53