Komiksai tapo galinga tikrovės aiškinimo priemone, kaip matyti iš Nine Antico, Catherine Meurisse ir Joanno Sfaro darbų. Tai akivaizdu ir sausio 25–28 dienomis vykusiame Angulemo komiksų festivalyje. „Le Monde des livres“ yra šio festivalio partneris.

 

Loico Salfati nuotrauka

 

Kuo toliau, tuo daugiau nepailstančių tiesos ieškotojų kartą per metus susirenka Anguleme, mieste, kuris festivalio laikotarpiu – penkioms dienoms – tampa savotiška įžvalgių žmonių sostine. Kad ir kokios temos imtųsi – šiandienos aktualijų (ekologija, feminizmas, socialinis teisingumas...) ar istorinių klausimų (Prancūzijos revoliucija, Šoa, Alžyro karas...), – jie ragina mus gyventi plačiai atmerkus akis.

„Visuomet reikia sakyti tai, ką matai, – tvirtino rašytojas Charles’is Péguy. – O užvis svarbiau, ir daug sunkiau, yra matyti tai, ką matai.“ Nuo pat savo meno šakos ištakų komiksų kūrėjai rodė, kad jiems netrūksta drąsos vadovautis šiais žodžiais. Pastaraisiais metais tai jiems atrodo itin svarbu. Gyvename tokiais laikais, kai vaizdai, kuriuos regime, kelia vis daugiau abejonių. O piešinys šiuo atveju tampa prieglobsčiu tiesai, kuri įgyja subjektyvų matmenį. „Arto Spiegelmano ir Joe Sacco vaikai atsigręžia į atminties tyrinėjimus arba reportažą, – patvirtina Benoît Peetersas, scenaristas ir šios srities specialistas. – Jų dėka tikrais įvykiais paremti komiksai įgyja bruožų, kurie ilgą laiką buvo priskiriami fotografijai ir kinui, – jie gali patvirtinti, paliudyti, atspindėti tikrovę.“
Įrodymas: tokie liudytojai ėmė trikdyti, nes įžvelgė per daug, nes parodo tai, ką šitiek aplinkinių nuslepia. Dalis jų gyvena stebimi, kitiems gresia pavojus – tai atspindi naujas Joanno Sfaro piešinys tituliniam „Le Monde des livres“ puslapiui. Catherine Meurisse gerai žino, ką tai reiškia, juk 2015 m. sausio 7 d. vos per plauką išvengė kruvino teroristų išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Netekusi kolegų, C. Meurisse prarado bet kokį norą dirbti, galvoje sukosi vienintelis sakinys: „Buvo nužudyti žmonės, kurie piešia.“ Prireikė vienerių metų, kad ji atsigautų po patirtų išgyvenimų ir išleistų naują nuostabų albumą, pavadinimu „La Légèreté“ („Lengvumas“, leidykla „Dargaud“). „Audra atslūgo, bet jos akis toliau stebi mus, teisia, saisto, ką jau čia – toliau gadina mums gyvenimą“, – albumo įžangoje rašo Philippe’as Lançonas, sunkiai sužeistas per islamistų išpuolį. „Kai kūriau šią knygą, atrodė, kad turiu milžiniškas akis, – šiandien teigia C. Meurisse. – Gal audros akis ir trukdė man mąstyti, bet ne matyti. Šį albumą sukūriau tam, kad matyčiau daugiau ir aiškiau negu ji.“

Albume „La Légèreté“ („Lengvumas“) šią žvilgsnių dvikovą atspindi piešinys, kuriame autorė, atsisėdusi ant akmens, stebi toli oranžiniame danguje skrendantį pterodaktilį. Pasaulio pradžia ar istorijos pabaiga? „Tuo metu šis vaizdinys atrodė nesuprantamas nei man, nei skaitytojams. Juo geriau. Piešinys turi sekti kūno impulsais, atspindėti jo subjektyvumą, išlaukti, užuot melavus“, – priduria menininkė, pretenduojanti į Didįjį Angulemo festivalio prizą. Autorės teigimu, įkvėpimo semiamasi iš Claire Bretécher, Sempé ir Cabu.

C. Meurisse spaudos iliustratore dirba jau dvylika metų. Ilgą laiką ji piešė tai, ką galingieji siekė nuslėpti. Savo kronikoje „Scènes de la vie hormonale“ („Scenos iš hormonų valdomo gyvenimo“, visą jų rinkinį publikavo leidykla „Dargaud“, 2016) ji vaizdavo tai, „ko daug vyrų nenori matyti, bet moterys seniausiai žino“... Po sausio 7 d. išpuolio jai teko pakeisti formą, registrą. Bet siekis liko tas pats: atverti kitam akis, bet neužvaldyti. „Geras piešinys man yra tas, kuriame slypi didžiulės ambicijos ir tam tikras kuklumas. Manimi pasitikima todėl, kad nesu tobula. Liudiju tai, ką mačiau, pasaulis, kuriame gyvename, manęs neapmaus. Tačiau nesiruošiu sukramtyti informacijos ir įdėti skaitytojui į burną. Pakanka, kad paskolinu jam savo akinius“, – apibendrina autorė.

 

Loico Salfati nuotrauka

 

Budri sąžinė

Nenuilstama kantrybė ir subjektyvumas – štai kuo turi pasižymėti realybei su visais jos prieštaravimais ištikimas piešinys. Tai svarbu tokiems menininkams kaip C. Meurisse. Jie nebenori tiesmukai kalbėti apie smurtą ir renkasi užuolankas – alegorijas ir autofikciją. Tai ne mažiau svarbu ir tokiems budrios sąžinės kūrėjams kaip Joannas Sfaras, kuris imasi tai praeities apžvalgų, tai dabarties istorijų. Jo piešiniai – tarsi priminimas: „Prieš prasižiodamas, įsižiūrėk.“ Net komentuodamas aktualius įvykius socialiniuose tink­luose, čia ir dabar, tarkime, karą Ukrainoje ar Gazos Ruože, J. Sfaras, kaip ir C. Meurisse, mano, kad prieš kiekvieną akistatą reikia ilgai pakontempliuoti: „Išvykęs į prastai pažįstamas vietas, atsisėdu, išsitraukiu savo albumą ir pradedu piešti, – pasakoja ką tik iš Izraelio ir Gazos Ruožo pasienio grįžęs žurnalistas. – Pakanka prisėsti, tiesiog pasėdėti, ir viskas pasikečia. Veltui stengiuosi piešti greitai – vis tiek esu daug lėtesnis nei fotoaparatas ar vaizdo kamera. Piešinio sukūrimo nepaspartinsi.“

Akys laksto, bet piešinys gimsta lėtai – tai padeda užčiuopti bendresnį vaizdą. J. Sfaro piešinių albumuose dažnai pamatysi šimtą kartų televizoriaus ekrane regėtus vaizdus: karo sceną, aistringus debatus... Pakanka perkelti šiuos vaizdus į piešimo albumą, kad jų prasmė pakistų, jie vėl atgytų, o skaitytojas galėtų į juos pažvelgti naujai. „Tai aš vėlgi vertinu kaip pasipriešinimą pasyvumui. Esame nuolat bombarduojami vaizdais iš ekranų. Tiek nuotraukos, tiek filmuoti kadrai yra brutalūs ir gali parblokšti tave ant žemės; piešinys tuo tarpu yra demokratiškesnis – skaitydamas komiksą pats sprendi, kaip greitai tai darysi, gali užlenkti vieną ar kitą puslapio kampelį, nesi visai beginklis“, – džiaugiasi serijos „Chat du rabbin“ („Rabino katinas“, leidykla „Dargaud“, leidžiama nuo 2002 m.) autorius, kuris įkvėpimo sėmėsi iš tokių vyresnės kartos kūrėjų, kaip Hergé, Hugo Prattas ir Cabu, su kuriuo jam neseniai teko laimė dirbti kartu.

Savo karikatūromis ir reportažais Cabu (1938–2015) perteikdavo tai, ką matė. Jis niekada nepretendavo į objektyvumą. Sekdamas jo pėdomis, Joannas Sfaras, kaip ir Catherine Meurisse, pabrėžia šio, jo akimis, lemiamo klausimo svarbą: „Žurnalistai, kurie vieną po kitos kuria faktų tikrinimo svetaines, mane neramina ne ką mažiau nei D. Trumpas ir jo netikros naujienos... Posttiesa yra tikras košmaras, lygiai kaip ir objektyvi tiesa. Kūrėjas renkasi, ką piešti ir ko – ne, ir būtent dėl to, kad piešia tik dalį, gali geriau įsižiūrėti. Tačiau jis aiškiai parodo savo pasirinkimą ir niekad nebando paneigti pasirinkto požiūrio taško.“

Būtent kadravimo menas kadaise sudomino kitą komiksų kūrėją iš Prancūzijos, Nine Antico, kai ši apsisprendė imtis piešti. Dar vaikystėje ją domino tai, kas komikso puslapyje lieka „už kadro“. Ji svajojo patekti į piešinio vidų ir patyrinėti tai, ko nemato skaitytojas. Vėliau jaunoji roko mėgėja pamažu atrado savąjį ritmą. Ji ištobulino elipsės techniką, kur žaidžia teksto ir piešinio santykiu, tekstūromis ir paryškinimais, kol galop pats tekstas virsta piešiniu. Dialektiką tarp to, kas pasakoma, ir to, ką reikia nuslėpti, Nine Antico pasitelkia mūsų tamsioms mintims, žiauriausiems impulsams tyrinėti, tai yra tam, kad „pasiektų Blogį“. Tai – pagrindinė jos tema: „Žiaurumo dažniausiai nerodau, man to nereikia, – apibendrina autorė, kurios darbai bus pristatomi didelėje parodoje Angulemo festivalio metu. – Pasitelkiu tuštumą, stoką, mėgstu palikti laisvės interpretacijai, nenoriu piršti savo požiūrio. Montažo žaismė yra neatsiejama komiksų dalis.“

Čia kiekvienas niuansas byloja apie įžvalgumą, apsisprendimą pažvelgti tiesai į akis. Naujausias Nine Antico albumas „Madones et putains“ („Madonos ir paleistuvės“, leidykla „Aire libre“, 2023), skirtas trijų XVII a. Sicilijos kankinių gyvenimams, žmogiškuosius troškimus perteikia su visu jų dviprasmiškumu. Kiekviename puslapyje N. Antico ieško Blogio ir parodo jį mums visais pavidalais, prasiskverbdama iki pat laisvės pašaknų, iki giliausių mūsų vaizduotės kampelių. „Mūsų kūno dviprasmiškumas ir santykis, kurį galime su juo užmegzti, vaidmenys, kurie mums gali būti paskirti, ir kartu tai, kas šiuose vaidmenyse gali jaudinti, kito žmogaus žvilgsnio toksiškumas ir malonumas, kurį jis gali mums suteikti... Štai kas mane žavi“, – atskleidžia autorė, kuri savo mokytojais vadina introspektyvių JAV komiksų kūrėjus, tokius kaip Danielis Clowesas ir Robertas Crumbas.

 

Loico Salfati nuotraukos

 

Tam tikra gesto etika

Nepaisant skirtingų įkvėpimo šaltinių, N. Antico su C. Meurisse ir J. Sfaru sieja tikėjimas tuo, kad piešinys yra tinkama priemonė apšviesti protui jo neįlektrinant. Ji pritaria, kad piešimas susijęs su tam tikra gesto etika: išjausto, kantraus, kūniško gesto. „Kiekvienas piešinys gimsta iš mūsų rankų, mūsų materijos, be to, kiekvienas jų yra subjektyvus. Čia slypi kai kas amatininkiško. Štai kad ir dabar, kai man paskambinote, vieną puslapį piešiau keturias valandas, pieštukas švelniai slydo popieriumi... Negaliu skubėti, turiu išlaikyti ramų protą. Štai kur slypi piešinio sąžiningumas.

Beje, negaliu imti ir staiga rėžti kažko – man baisu kalbėti tada, kai neturiu ką pasakyti. Komiksai yra tinkama priemonė, kuri leidžia man atsitraukti, įvertinti įvykius iš tam tikro atstumo.“
Šią poziciją, kaip ir kitas panašias, galima būtų vadinti reakcinga. Tačiau ji bent jau padeda N. Antico nukreipti savo žvilgsnį kitur, ypač tokiu metu, kai dauguma žiūri viena kryptimi – pagausėjęs tikrovės įvykiais paremtų komiksų (tiek istorinių, tiek žurnalistinių) skaičius gali nulemti tai, kad šis žanras taps nuvalkiotas, gal net nuskurs. Ši rizika iš dalies susijusi su komercine tokių komiksų sėkme – jie gerai perkami, tad leidėjai užsako jų vis daugiau, pačiomis įvairiausiomis temomis. „Vienas iš pavojų yra tas, kad komiksų kalba pasitelkiama kaip priemonė kovingam tikslui arba edukaciniam diskursui, – įspėja Benoît Peetersas. – Tenka pripažinti, kad kai kurie tikrais įvykiais paremti komiksai kuo toliau, tuo labiau panėšėja į iliustruotas apžvalgas... Jeano-Marco Jancoviciaus ir Christophe’o Blaino „Le Monde sans fin“ („Pasaulis be pabaigos“, leidykla „Dargaud“, 2021) sulaukė didžiulio pasisekimo, nes Ch. Blainas labai smagiai piešia. Tačiau toje pačioje sistemoje gimsta ir daug niekam tikusių, perdėm didaktinių šalutinių produktų. Yra kažkas, nuo ko galėtume greitai pavargti...“

C. Meurisse, įvairių vertinimo komisijų narė, taip pat pripažįsta, kad pavargo nuo panašių, paskubomis parengtų albumų, kurie nelabai kuo tesiskiria ir naikina šio žanro savitumą, veržlumą. „Savo pieštuose reportažuose Cabu besdavo pirštu į tai, kas negražu, nevykę, išminkydavo purviną mūsų gyvenimo molį, kad sukurtų tai, kas išlaisvina, jam nepatiko sąstingis. Šiandien prie tikrais įvykiais paremtų komiksų priskiriame ir tuos, kurie neturi nė krislo taip reikalingo šėlsmo, laisvės tyrinėti tikrovę nepramintais, vingiuotais, netikėtais keliais. Leidėjai irgi turėtų pasistengti, kad šis kūrybos šaltinis neišdžiūtų“, – įspėja autorė.

„Komiksai nėra skirti supaprastinti“

Paradoksalu, bet dabartinis tikrais įvykiais paremtų komiksų populiarumas galėtų paskatinti sugrįžti prie senųjų mokomųjų plakatų, kokie kadaise naudoti istorijos ar chemijos pamokose ir gausiai iliustruotuose vadovėliuose. Šie leidiniai buvo žavingi, tiesa, kartais pristigdavo drąsos įvardyti daiktus tikraisiais vardais. Jei komiksai vėl taptų vieno ar kito institucionalizuoto žinojimo vergais, eiline priemone, kurios funkcija – maloniai „perteikti“ mokslinį ar kažkokiai idėjai ginti skirtą diskursą, jie netektų savo jautrios jėgos ir išaiškinimo galios.

„Nė trupučio netikiu mokslo populiarinimo komiksais, – piktinasi J. Sfaras. – Man nė kiek neįdomu iliustruotai perteikti vieno ar kito specialisto darbus! Mano supratimu, komiksai nėra skirti supaprastinti, jie turėtų padėti pamatyti platesnį, sudėtingesnį vaizdą su daugiau atspalvių. Tikiu komiksų kūrėjais, kurie dega noru daugiau sužinoti viena ar kita tema ir į savo tyrinėjimus įtraukia skaitytoją. Štai kada komiksai tampa nauju humanitariniu mokslu! Tačiau tam visgi reikia kažkokios dramaturginės ar literatūrinės užuomazgos. To, ką vakar turėjo Josepho Kesselio reportažai pirmuoju asmeniu; to, ką šiandien turi Emmanuelis Guibert’as, nepakartojamas „Le Photographe“ fotoreporterių portretų autorius (leidykla „Aire libre“, 2003–2006) ar „reportažo princas“ Mathieu Sapinas.“ Kai piešinio jausmingumą papildo autoriaus jautrumas, komiksai leidžia mums pamatyti tai, ką reikia. Netikrų naujienų ir aršios propagandos laikais komiksai nušviečia tikrovę kitokia, žmogiškesne, teisingesne šviesa.

 

Publikuota 2024 m. sausio 17 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Veronika Vasiljeva