1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.)plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?
Turbūt svarstytini du dalykai. Galima kalbėti apie čia ir dabar funkcionuojančių (be abejo, ir dominuojančių) naratyvų įvairovę arba jos nebuvimą. Ir tų naratyvų siūlomą semantinę-simbolinę dabartinių pasaulio reikalų aprėptį (na, aktualumą, jei norite).
Jei glaustai ir nekategoriškai – lietuviškame žodinės kūrybos kraštovaizdyje dominuojančiam naratyvui ne ypač rūpi, kas dabar už lango. Todėl, mano supratimu, pora variantų – tebesitęsiantis pokalbis su savimi apie save su vis dėlto keistai, net, sakyčiau, kliniškai ištikimai trukmę atlaikiusiu prisirišimu prie praėjusio amžiaus realijų (iki maždaug 9 dešimtmečio geriausiu atveju). Ir ši laikysena keistai darniai, nes visiškai ignoruoja dialektiką, įsipiešia į jau de facto išlošusį konsumeristinį gyvenimo stilių – solidariai su visais vartotojais kruopščiai ir nenuilstamai byloti apie save.
Galiu tik daryti prielaidą, kad panaši situacija kažkiek „eksportuota“ ir su literatūra susijusiems menams (kinui, teatrui). Nuo verbalinės semantikos ne tiek priklausomi (arba visai nepriklausomi), todėl kosmopolitizmui atviresni menai šia prasme mobilesni – pakanka palyginti Rašytojų sąjungos ir Dailininkų sąjungos interneto puslapius.
2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
Nesukrėtė. Viena vertus, jau gana ilgai esu prastas tų įvykių stebėtojas. Be to, turiu užtektinai pačiam sau svarių argumentų manyti, kad menas gyvuoja nesukrėtimų laikais. Sukrėtimai senokai yra levitavę kitur, pavyzdžiui, į technologijas.
3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
Kiek esu susidūręs (dažniau susidaužęs) su lietuviškais poetiniais naratyvais (tiksliau – kiek daugiau nei vienu naratyvu; tas vienas lyg ir vadinasi neoromantizmas, likusio 0,5 naratyvo konkrečiau apibrėžti nesugebėčiau), pats sau padariau išvadą, jog dejavimas yra privaloma, nes perspektyvi ir poetinio kalbėjimo, ir poeto laikysenos dalis. Jis suteikia galimybę pelnyti dividendų iš kuklių beveik išimtinai vien valstybės resursų.
Dėl streikų... Skamba kaip pokštas – jau minėjau, kad lietuviškų žodžio meistrų (bent jau mainstreamo) iš esmės nedomina, kas dabar už lango. Vis sunkiau atsikratyti įspūdžio, kad nerūpi pabrėžtinai, ir tai atrodo nuotaikingai. Teiginys „Mūsų nevertina...“ yra tapęs lietuviškos meno rinkodaros privalomu elementu, kokie nors nenormatyviniai judesiai (streikai) sistemai kenktų, gal net ją griautų. Žmogaus, ypač gyvenimą susitvarkiusio, prigimtis trokšta stabilumo, be to, rūpestis savimi reikalauja laiko. Kokie dar streikai...
Mėginant vertinti konceptualiau, manau, tai ir filosofinė tema – dėl žinomų, akivaizdžių priežasčių kalbėjimai dauginasi turbūt greičiau ir už geometrinę progresiją („selfie“ Lietuvių kalbos komisijos suteiktas lietuviškas atitikmuo „asmenukė“ jau renka apie 142 tūkst. nuorodų „Google“; o juk sąvoka palyginti šviežia ir tikrai lokali). Todėl esama pagrindo manyti, kad vis daugiau požymių nurodo į rimtas (asmeniškai manau, lemtingas) meno turinio slinktis. Tai turbūt vienas iš labai nedaugelio dalykų, kurie dar intriguoja tiek, kad kartais prireikia pastangų neprarasti savitvardos.
4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?
Kad kas nors panorėtų kažką paversti „kontroliuojamu ir patogiu“, tas kažkas turi ką nors reikšti, banaliai tariant, turėti svorį valstybėje, taigi ir visuomenėje. Diskusija (su sąlyga – atvira) apie tai, pavyzdžiui, tarp rašytojų beveik neabejotinai būtų ypač turininga, gal net su isterijos elementais. Asmeniškai manau, kad ji neįmanoma, todėl grėsmės tapti kontroliuojamam, patogiam nėra, nes viskas ir taip yra „kontroliuojama ir patogu“.
5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
Manau, kad bent lietuviškoje raštijoje procesai tiek struktūriniu, tiek proteguojamų siužetų ir/ar kalbėjimo stilių atžvilgiu vyksta labai lėtai. Kaita nebūtinai yra gėris, bet situacija, kai prieraišumo prie nebeegzistuojančios praeities (neoromantizmo) „serialas“ vis sukamas kaip tinkamiausiai atliepiantis tikrovei (kaip ir kodėl viskas vyksta), man atrodo visiškos „pievos“ (konjunktūrinis interesas neįskaičiuotinas). Gyvename veržliais ir ciniškais laikais – puikus pretekstas, pavyzdžiui, parabolei; ne tik galima, bet, manau, neišvengiama sugalvoti dar ką nors.
Kita vertus, grįžtant prie užsiminimo apie sukrėtimus, nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma intriga, kai klausimų arba nekyla, arba formuluojama maždaug taip: „kas kaltas, kad man/mane (...)?“ Bent literatūros be intrigos paprasčiausiai neįsivaizduoju.
Tai ne tiek konservatizmas, kiek savotiškas konservavimas situacijos, kurioje arba garsiai aimanuojama, arba pragmatiškai tyliai naudojamasi statusu, arba – dažniau – taikomos abiejų šių „privačios rinkodaros“ taktikų kombinacijos. Nieko nei naujo, nei ypatingo – greta kitų korupcijų intelektualinė irgi turi visas teises egzistuoti. Išskyrus gal vieną praktinę pasekmę – bent lietuvių literatūra dabar absoliučiai prognozuojama. Vilčių teikia nebent dalis jaunųjų, tiksliau jauniausių, kai kurie jų rado galimybę visomis prasmėmis pasibastyti, taigi išdrįsti turėti reikalų su nežinomybe, taip pat ir egzistencine. Be abejo, linkiu jiems kantrybės – dėl čia jau minėtos ypač vangios kaitos.
Teisingas ir tikslus būtų priekaištas rašančiajam – bepigu tik byloti, ko pats nesiimi jokių „judesių“. Nedetalizuojant – turiu pakankamai svarių sau priežasčių jaustis praeiviu čionykštėje meno karalystėje, todėl ir mano buvimas organizacijoje, kurios vardas Lietuvos rašytojų sąjunga, vis labiau fragmentiškas. Kitoks jis beveik niekada ir nebuvo, ir tai taip pat – jokia problema.