× Sara Poisson

Jeanas-Christophe’as Mončys (g. 1954) – aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas. Gyvena Paryžiuje. Lietuvoje labiausiai žinomas kaip Prancūzijos sostinėje gyvenusio ir kūrusio lietuvių skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) sūnus ir leidinio „Mano Tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ autorius. Ir per pokalbį nejučia vis gręžiamės į tėvą.

 

 

Jeanas-Christophe’as Mončys. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.

 

Šiais laikais turėti mylintį tėvą, gebantį su vaikais palaikyti žmonišką santykį, yra didžiulė brangenybė. Po tėvų skyrybų, būdamas 12 metų, nusprendėte gyventi su juo, nors prisipažįstate, kad mylėjote ir mamą, abu buvo brangūs. Kas lėmė, kad likote su tėvu? Ar vėliau nebuvo abejonių, svyravimų?

Tėvų skyrybos – keletą metų trukęs, ilgas ir skausmingas procesas. Nors man girdint nesiginčydavo, jaučiau, kad kažkas vyko ne taip. 1968 m. jiems paskelbus skyrybas bent jau tapo aišku, galėjau susitaikyti su nauja situacija. Pasirinkimas gyventi su tėveliu nebuvo ilgai svarstytas, greičiau – spontaniškas, intuityvus. Dažnai veikdavau remdamasis labiau intuicija nei apmąstymais. 

Mano tėvas jaudino tyla, žvilgsnio galia, kartais atrodė gan griežtas. O iš tikrųjų buvo švelnumo vandenynas, ypač kai bendraudavo su 3 savo vaikais. Su juo jausdavausi saugus. Jo žvilgsnis – labai dėmesingas kitam, o didelės ir stiprios skulptoriaus rankos guosdavo ir ramindavo. Dažnai paimdavo mus už rankos, uždėdavo savąją ant pečių, glausdavo mus prie plačios krūtinės. Prisilietimas jam buvo labai svarbus – tiek prie medžiagos, tiek prie artimo žmogaus. Gal tai būdas išreikšti save be žodžių? 

Galbūt jis nuramindavo mane geriau nei mama, kuri po skyrybų apsigyveno su naujuoju draugu, pradėjo dirbti dekoratore. Gyveno kaimynystėje, netoli mano vidurinės mokyk­los. Matydavomės savaitgaliais, viskas buvo gerai.

Niekada nesigailėjau likęs su tėvu. Kartais jis kalbėdavo apie Lietuvą, ypač su draugais. Jaučiau, kad jam buvo skaudu, išgyveno neteisybę. Tačiau tik 9 dešimtmečio pabaigoje atviriau prabilo apie savo išvykimą, šeimą, pajutome, kad norėtų... 

 

Dviese gyvenote kompaktiškame 27 kv. m bute Monmartre. Kaip tai atrodė paauglio akimis? Kokia buvo rutina, kaip ruošdavote maistą, tvarkydavote buitį? 

Tai buvo laimingas bendras gyvenimas, trukęs 7 metus. Net ir labai mažame bute turėjome svetainę ir miegamąjį, nedidelę virtuvę, vonios kambarėlį. Šį butą tėvas įrengė savo rankomis, padarė jį tinkamą gyventi, užtruko beveik 6 mėnesius. Rado išeitį, kaip sutaupyti vietos, – aukštai palubėje įrengė daiktų laikymo spinteles, todėl erdvė atrodė didesnė. Net nesuvokdavau, kad ten taip ankšta. 

Gyvenome tyliai ir paprastai, nedaugžodžiaudavome, užtekdavo kelių žodžių. Laikėmės abipusės pagarbos, prisitaikydami prie erdvės ankštumo ir neišvengiamo artumo.

Jis buvo tas, kuris maitina. Jam tai buvo šventa pareiga, beveik kunigystė. Dėl patirtų karo ir pokario nepriteklių maistas buvo labai svarbus. Rinkdavosi, kas pigu, bet būtina – gamino įvairius patiekalus su lietuvišku dvelksmu – labai daug bulvių, kartais silkę. Eidavo į turgų de Saxe’o aveniu arba Quinet bulvare, visai šalia Monparnaso geležinkelio stoties. Turėjo savo arklienos mėsininką ir žarnų parduotuvę. Tais laikais arklieną valgydavome dažnai. Kai kuriuos žmones tai gąsdino. Valgydavome tartarą su česnaku, kiaušiniu, petražolėmis, kaparėliais, garstyčiomis. Ši mėsa mažiau riebi nei jautiena, sveikesnė. Jam taip pat patiko krabai, jūros gėrybės. Gaminti išmokau iš jo.

Valgėme, kai per radiją būdavo transliuojamos žinios – 13 ir 20 valandomis. Ne anksčiau ir ne vėliau. Visada turėjai pabaigti lėkštę – iš pagarbos maistui ir patiekalą ruošusiajam. Tai nebuvo įsakymas, tik ženklas, suprasdavau iš žvilgsnio. Kartais tekdavo prisiversti suvalgyti avies smegenis ar jaučio širdį. 

Skalbinių lyginimu dalindavomės. Aš lygindavau nosines – tuo metu nebuvo vienkartinių nosinių ar rankšluosčių. Šeštadieniais siurbdavome, tačiau švaros ir tvarkos maniakais nebuvome.

Kol tėvai gyveno kartu, namų priežiūra dalijosi, tėtis mielai rūpinosi virtuve. Mama iš tetos Mado išmoko tradicinės prancūzų virtuvės paslapčių. Ji mėgo ir mokėjo priimti svečius, išmanė prancūziško stalo meno taisykles ir puikiai palaikė pokalbius. O tėvas labiau mėgo kulinarinius eksperimentus, kartais trikdančius, neįprastus. Mieliau sugalvodavo ką nors pats, nei laikėsi receptų.

 

Visa tai vyko bene svarbiausiais jūsų, Jeanai-Christophe’ai, brendimo metais...

Su tėvu gyvenau, kol man suėjo 19 metų. Lankiau Montaigne’o vidurinę mokyklą, 15 minučių nuo namų, priešais Liuksemburgo sodus – tai buvo prabanga.

 Nuolatiniai svečiai mūsų bute buvo kunigas Jonas Petrošius (1921–2009) ir grafikas Žibuntas Mikšys (1923–2013). Tėvas Petrošius ateidavo kiekvieną trečiadienį, paruošė mane Pirmajai Komunijai. Kartą per savaitę atvažiuodavo ir Ž. Mikšys. Vakarieniaudavo su mumis, tėvas mielai kalbėdavo, atrodė, jam buvo malonu, kai svečiai atidžiai jo klausydavosi.

Mūsų butas buvo de Vaugirard’o gatvėje, Montparnasse’o kvartale, čia dirbo Modigliani, Chaimas Soutine’as, Alberto Giacometti ir daugelis kitų. Čia taip pat buvo Ossipo Zadkine’o studija, su juo jis mokėsi skulptūros atvykęs į Paryžių 1950 metais. Šiame vaizdingame ir gyvame rajone buvo įprasta sutikti žinomų asmenybių. Jeanas-Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir dažnai pietaudavo didelėje „La Coupole“ užkandinėje. Susikibę rankomis, mažais žingsneliais eidavo Montparnasse’o bulvaru, iš tolo atpažindavau siluetus. Jaudinanti patirtis. Niekada nedrįsau prie jų prieiti.

Mano tėvas turėjo daug draugų – prancūzų, tokių kaip jis, egzilio lietuvių, taip pat atvažiuojančių iš Amerikos, Kanados, Australijos ar kitur. Rečiau pasitaikydavo lietuvių, kurie atvykę oficialaus vizito kelioms valandoms pabėgdavo nuo savo delegacijos, pavyzdžiui, Antanas Sutkus. Mano tėvas davė jam prasto vyno kartoninėse dėžutėse, kad parvežtų Maskvos cenzūros pareigūnams. Vėliau Viktoras Liutkus buvo atvažiavęs susirinkti savo skulptūrų ir parvežė į Lietuvą. Draugai tiesiog eidavo pro šalį, paskambindavo į duris, o jei nerasdavo tėvo namie, grįždavo vėliau arba aplankydavo studijoje, 10 minučių pėsčiomis nuo buto. Tėvas dėl namų dydžio nekompleksavo ir visada turėjo ką padėti ant stalo. 

Kol tėvas tvarkė mūsų nedidelį butą, buvome apsistoję pas Antaną Liutkų su žmona Janina. J. Liutkus mane išmokė svarbių dalykų: žaisti kanastą (kortų žaidimas), gaminti picas, skalbti drabužius viešosiose skalbyklose. Jie kalbėjo lietuviškai, buvo dosnūs ir dėmesingi, šiek tiek panašūs į senelius. A. Liutkus kartais labai rimtai nusiteikęs pirkdavo iš manęs piešinius, kuriuos piešdavau vakare, kai piešdavo tėvas. Padėdavo priešais plytelę gero šokolado sakydamas: „Imu iš tavęs piešinių už tokią sumą.“ Visada susitardavome. 

 

Vis dėlto dailininku netapote, studijavote istoriją. Kokią įtaką šiam pasirinkimui turėjo A. Mončys?

Su tėvu kartais diskutuodavome, bet niekada nekonfliktavome. Klausydavomės pasaulinės ar neįprastos muzikos, pavyzdžiui, banginių giesmių. Jis piešė tyliai, tarsi atlikdamas meditacinį ritualą. Gal norėdamas jį imituoti, aš irgi piešdavau eskizus, žaisdavau formomis ir spalvomis. 

Su malonumu prisimenu vieną naktį. Buvau ką tik išlaikęs vidurinės mokyklos egzaminus. Savotiškas simbolinis perėjimas į suaugusiojo gyvenimą. Valgėme ir gėrėme klausydamiesi muzikos ir šnekučiuodamiesi. Supratau, kad tai truko visą naktį ir jau aušta, išgirdęs čiulbant paukščius. Nebuvome girti, tik labai laimingi. Aiškiai pamenu tą paprastos laimės jausmą būti kartu ir dalytis akimirka. Tuo metu dar nebuvau pilnametis, man tebuvo 19, pilnametystė tada Prancūzijoje buvo skaičiuojama nuo 21 metų.

Nei tėvas, nei mama neturėjo įtakos mano profesijos pasirinkimui. Nuo pat mažens svajojau apie teatrą. Su klasės draugu po abitūros egzamino svarstėme, ką rinktis – filosofiją, politologiją ar istoriją. Metėme monetą į orą ir laimėjo istorija. Atsiradome Sorbonoje. Po 5 metų baigiau magistro studijas parašęs darbą „Marais vendéen“ („Gyventi Vandėjos pelkėse“), vėliau išleistą atskiru leidiniu. Nesant archyvų šia tema, nusprendžiau pasikalbėti su žmonėmis, paklausinėti, ką prisimena vyresnieji. Keliavau apklausti žmonių, kuriems buvo daugiau kaip 80 ir net 100 metų! Jie pasakojo apie savo vigilijų tradicijas, vakarėlius, proginius susitikimus, papročius, kasdienį gyvenimą. Buvau labiau etnologas nei istorikas...

Tuo metu paklausiau Algirdo Juliaus Greimo, ką daryti, ar eiti toliau šiuo keliu. Socialinių mokslų studijos? Jis man atsakė: „Tu dirbi gerai, bet vyresnė karta ką tik užėmė visas įdomias pareigas, rizikuoji nusivilti ir laukti ilgai. Daryk tai, kas tau patinka.“ Nenorėjau būti nei archyvų tyrinėtoju, nei vidurinės mokyklos mokytoju. Aklavietė?

Netoli mano tėvo studijos, persikėlusios į universiteto miestelį, veikė teatro trupė „Praxis“, kuriai vadovavo graikas, prancūzų aktoriaus Antoine’o Vitezo (1930–1990) draugas. Mano tėvui jų darbas pasirodė įdomus ir jis pasiteiravo, ar nenorėčiau pamėginti. Taigi 4 val. per savaitę pradėjau mokytis teatro meno. Netrukus priėmiau pasiūlymą bendradarbiauti kūrybiniame projekte, C. Collodi „Pinokio“ adaptacijoje. Dalyvavau visuose kūrimo etapuose, atlikau keletą vaidmenų spektaklyje. Tai buvo intensyvus ir pagreitintas gyvenimo teatro trupėje mokymasis. Vėliau daugiau mokiau, nei pats vaidinau. Klounados menas, įvairios improvizacijos technikos, požiūris į tekstą, scenos kalba. Visa tai man puikiai tiko. Kartais tekdavo kurti spektaklį su 12 ar 20 suaugusių mokinių. Buvo ir labai suvaržytų, ir ekstravertų, ir visi pasinerdavo į bendrą nuotykį. Efemeriškas par excellence menas. Stabilios, stiprios, ilgaamžės skulptūros priešingybė. Mėnesiai darbo, kurio pėdsakų liko labai nedaug: nuotraukos ir keletas vidutiniškų vaizdo įrašų. Daug dirbau improvizuodamas, būdamas skulptorius ir skulptūra tuo pat metu... Tiesą sakant, laikau save amatininku. Man patinka priversti žmones pamiršti gyvenimo pilkumą.

Antanas labai didžiavosi mano pasirodymais, tačiau komentavo santūriai. Sakydavo: „Daryk, ką nori, bet pasistenk daryti gerai ir smagiai.“ Jei būčiau pasirinkęs elektriko ar santechniko profesiją – būtų man pritaręs, neniekino rankų darbo – atvirkščiai.

 

J.-Ch. Mončio namuose Paryžiuje. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.

 

Kartais atrodo, kad menininkai galynėjasi su savimi ir nori pranokti save pačius, o kai kurie labiau panašūs į vaikus, kurie džiaugiasi viskuo, ką sukuria... Koks buvo A. Mončys?

Nepaisant melancholijos, susijusios su egziliu, priverstinio atotrūkio nuo savasties, savo šaknų, kartais sunkaus gyvenimo Prancūzijoje, tėvas išsaugojo vaiko sielą. Vaikui visada įdomu atrasti, išmokti, peržengti savo ribas, žvelgti per unikalią prizmę, už nusistovėjusių normų ribų. Žaidė su materija, iš jos kūrė nežinomas visatas...

Nemanau, kad kentėjo lipdydamas, kurdamas. Jam tai buvo išsilaisvinimas. Sąmoningas veiksmas, kurį reikia padaryti. Jokio apgailestavimo, naikinimo, kiekvienas darbas – kelionės dalis. Baigęs vieną jau galvodavo apie kitą.

Jis nepasižymėjo polinkiu į misticizmą, bet buvo didelio dvasingumo žmogus. Jame gyveno senoji pagoniška Lietuva. Mitologija jį žavėjo. Dangus, medžiai, žemė... Vis dėlto jam atrodė, kad žmonių gyvenimas žemėje dažnai yra destruktyvus, jie daugiau griauna, nei kuria, gaišta laiką karuose, kuria neteisybes ir represijas. Mano tėvas garbino poeziją. 20 metų iliustravo Oskaro Milašiaus „Senosios Lietuvos pasakas“, vakarais prie jų vis sugrįždavo. Taip pat iliustravo eilėraščių knygas. Sakydavo „Be poezijos gyvenimas būtų nevertas gyventi“ ir „Jei gyvenimas taptų poezija“.

 

Kaip A. Mončys suvokė kokybę ir savo kūrybos gerumą? Ką jūsų tėvui reiškė būti geresniam už kitus, geriausiam, geresniam... už save patį? Ar būta nepasitenkinimo, perdarinėjimo, kai kurių sukurtų dalykų naikinimo?

Tėvas save laikė labiau amatininku nei menininku, įtariai žiūrėjo į brangiai apmokamus menininkus, kurie parsiduodavo, sutikdavo galerininkams daryti tos pačios skulptūros kopijas. Tėvas panašių pasiūlymų atsisakydavo, liko ištikimas sau. Jis buvo kaip tie viduramžių amatininkai-vienuoliai, kurie statė katedras niekada nematydami galutinio rezultato, juos vedė tikėjimas. Tėvas niekada neklausė: „Kaip tu tai įvertini?“ Jis nevertino, kūrinys buvo tarsi likimo rezultatas, ilgi stebėjimo mėnesiai, rankos, nepaisančios proto. Taip gimdavo kūrinys. Tai turėjo būti labai jaudinantis darbas, labai varginantis, netgi sekinantis.

Būti geriausiam? Jam tai nė kiek nerūpėjo. Žinoma, jis gyveno iš savo kūrybos, turėjo užsakymų, pavyzdžiui, žinomam šampano salonui reikėjo rankenų stiklinėms durims, stalo kojų ir pan. Tačiau parodas organizuodavo draugai, jo skulptūros studentai siūlydavo vietas. Pats nėjo į galerijas siūlytis. Nešvaistė tam laiko, mieliau atsidėjo darbui. Abi jo žmonos priekaištaudavo, kad jis nėra pakankamai ambicingas.

Beje, Antanas yra sakęs, kad gražiausias jo kūrinys buvo 3 vaikai – čia jis daugiausia pasiekęs, skulptūros srityje jam niekada nebūtų pasisekę geriau...

 

Būti sūnumi, kurio tėvas ypač stiprus žmogus, asmenybė, kartais reiškia nuolatinį lyginimąsi, konkurenciją. Ar pasitaikydavo situacijų (o gal pasitaiko ir dabar), kai pagalvodavote: „Štai mano tėvas būtų pasielgęs ar pasakytų taip ar anaip, ne taip kaip aš?..“ Kartais tėvo autoritetas veikia ilgus metus ar net visą gyvenimą...

Jis buvo stipri asmenybė, bet ne dominuojanti. Nieko neprimetė, gyveno harmoningai su savimi, nenorėdamas būti pranašesnis, nepavydėdamas. Jis toks: nuoširdus, sąžiningas – keliautume su juo ar ne, tęsia savo kelionę. Toks bekompromisis sąžiningumas žavėjo daugumą.

Antanas mokėjo klausytis, žiūrėti. Jo žvilgsnis suteikdavo žmonėms pasitikėjimo. Niekada nebuvo piktas, nesityčiojo. Nesistengė įskaudinti kito, pridaryti sunkumų. Tų, kurie jam nepatiko, vengė. 

 

A. Mončys – lietuvis, žemaitis, kilęs iš kaimo. Ar, būdamas vaikas, o ir vėliau, pažinęs daug įvairų žmonių, suvokėte, kad tėvas kitoks nei jūsų pažįstami žmonės, pavyzdžiui, prancūzai? 

Jis buvo unikalus, kitoks. Tačiau man tai buvo norma. Ar kartais kiti tėvai atrodė keistai? Požiūrio klausimas. Man buvo įprasta gyventi visą laiką būti apsuptam skulptūrų. Butas be skulptūros – nenormalu.

Žemaitis, egzilis, skulptorius... retenybė pokario Prancūzijoje, originalu ir patrauklu. Beje, yra ir netipiškų, išskirtinių, mielų prancūzų...

 

Tėvas pergyveno Antrąjį pasaulinį karą. Ar buvo iš tų, kurie aiškiai žinojo, kas yra priešas, o kas – ne? Kaip, jūsų manymu, jis vertintų dabartines pasaulio įtampas, išaugusius militarizavimosi mastus, Rusijos agresiją ir karo nusikaltimus?

Karus? Jam tai nuopuolis, siaubas. Jis buvo pacifistas. Karus smerkia ir tam tikruose darbuose, saugomuose Palangos muziejuje. „Paskutinis afganas“ – kurio galva gali nukristi ir grįžti į vietą, „Begalinė procesija“ – ilga medinė freska, kurioje išrikiuotos mirties galvos, tarsi žmogaus kvailumas būtų beribis, be atminties ir „Senasis maršalas“, visiškai juokingas, bet vis dar stovintis, palaikomas jo nusižeminimo medalių...

Jis pasmerkė galingųjų, valdžios ištroškusių žmonių nusikaltimus. Stalinas, didžiausias visų laikų nusikaltėlis, ir visi kiti. Pokario Prancūzijoje komunistų partija buvo galinga, daugelis intelektualų užsimerkė. Tylėjo apie tai, kas vyksta Rytuose. Mažo pabėgėlio skulptoriaus balsas neturėjo didelio svorio. Jis priešinosi savaip...

Prisimenu 1992 m. pučą Rusijoje prieš Borisą Jelciną. Ausinės ant ausų, tėvelis tada kartu su manimi Vandėjoje nepraleido nė vienos sekundės informacijos. O dabar būtų pasipiktinęs, susirūpinęs, įsitraukęs, bet nenustebintas nuolatos besikartojančių galios veiksmų, nuo kurių kenčia nekaltieji... Jam tai kaip nenumaldomas fatalizmas. Į žmonių ateitį žvelgė pesimistiškai...

Išgyvenome 1968-ųjų gegužės įvykius Prancūzijoje. Buvome labai arti barikadų. Bet nebijojome perversmo, revoliucijos. Dulkės nuo senojo pasaulio turėjo būti nuvalytos. Per daug nelygybės, neteisybės, rasizmo, įskaitant Alžyro karą, kuris piktino prancūzus, kurstė neapykantą. Pasauliniu mastu kilo stiprus protesto vėjas prieš apartheidą, karą Vietname, prieš diktatūras. Visa tai Antanui rūpėjo. Jautėsi artimas prispaustiesiems, gyvenimo sužeistiems žmonėms, silpniesiems... Našlės ir našlaičio gynėjas. Jis buvo virš partijų ir ideologijų. 

Vienas jo draugas jį pavadino anartistu – žodžiu, sudarytų iš žodžių „anarchistas“ ir „menininkas“... Anarchistas? Ne, visgi labai gerbė taisykles. Sąskai­tas apmokėdavo iš anksto. Tikrai ne tas, kuris gyvena už įstatymo ribų. Bet tikrai nebuvo konservatyvus: per daug originalus, per daug dėmesingas kitiems, labai atviras. Ne manichėjas – vengė viso balto, viso juodo. 

Kartu išgyvenome ir generolo Charles’io de Gaulle’io pasitraukimą, moterų teisių iškilimą, ekologijos gimimą. Pirmoje dviračių demonstracijoje prieš taršą Paryžiuje dalyvavau apie 1969 m. kartu su tūkstančiu dviratininkų. Tai buvo ir laisvos meilės, hipių judėjimo, ypač moterų išlaisvinimo, pradžia. Iš Lietuvos – mažai informacijos, situacija atrodė tarsi sustingusi, beviltiška, kupina abejingumo. Brežnevo era užsitęsė. Antanas apie tai kalbėdavosi su draugais: finansininkais, gydytojais, teisininkais, kartais gana pasiturinčiais žmonėmis, pirkėjais, kolekcininkais. 

 

Neretai susiduriame su nuomone, kad tikras menininkas negali būti geras tėvas, kad šeiminis gyvenimas nesuderinamas su kūryba. Ar tik ne buvimas anartistu iš dalies reiškė, kad jame gali derėti, kas, vertinant pagal pernelyg apibrėžtas kategorijas, neatrodytų suderinama? Kita vertus, kirba mintis, kad rėmimasis į šeimą jam iš dalies padėjo tarsi išgyventi tėvynę, buvo tarsi tėvynės jausmo modifikacija... Ką manote?

Šiuo klausimu turiu dvi patirtis. Tą, kurią vaikystėje, paskui paauglystėje, išgyvenau ir jaučiau. Kita patirtis – suaugus, naujuose jo namuose su broliu And­reasu ir mažąja seserimi Sabina. Ir visur – ta pati meilė, atsidavimas ir gebėjimas kurti.

Jau vaikystėje Lietuvoje jį supo tvirtos šeimos vertybės. Natūralu, kad perdavė tai, ką gavo, šitai netrukdė jo kūrybai. 

Tas pats pasakytina apie jo švelnią ir stiprią meilę tėvynei, savo kilmei, savo žemei. Tai natūralu, organiška ir nėra apskaičiuota laikysena.

 

Kaip manote, kurios jūsų savybės panašiausios į tėvo, o kurios jau visiškai kito žmogaus?

Laikui bėgant suprantu, kad su juo sieju tam tikras vertybes: atkaklumą, dėmesį maistui, toleranciją, ironiją žvilgsnyje...

Be jokios abejonės, esu labiau išsiblaškęs. Mano kilmė daugialypė, galbūt neaiškesnė, ne tokia tvirta. Jis pasirinko tylą ir kūrybinį veiksmą vienumoje. Aš pasirinkau kalbą, žmogiškąjį kontaktą ir kolektyvinę kūrybą.

Iš tėvo paveldėtas man visų brangiausias yra ironiškas, keistas žvilgsnis į žmones, pasaulį, gyvenimą, kartais į nepakeliamus dalykus. Meilė savo vaikams...

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai. 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos.