Skaidra Trilupaitytė. Atviros visuomenės link: nuo kultūros išvalstybinimo iki pasipriešinimo kultūros

Dar ne taip seniai rimtose diskusijose samprotavimai apie socialinio saugumo vertybes buvo traktuojami kaip sovietinė atgyvena. Išsyk po nepriklausomybės atgavimo desovietizacija kultūroje netgi tapatinta su valstybinės kultūros politikos atsisakymu, įvairių deklaracijų puslapiuose šauktasi naujovių ir reformų. Pokyčiai visų pirma reiškė vertybinius virsmus – viešojoje erdvėje suklestėjus laisvos rinkos kūrimo retorikai, žodžiai „laisvė“ ir „rinka“ tapo savotišku priešnuodžiu praeities stagnacijai. Naujos institucijos keitė senas; pats šiuolaikinio meninio gyvenimo veržlumas tarsi natūraliai oponavo pelėsiais dvelkiančiai senajai tvarkai. Senosios kūrybinės sąjungos diskreditavosi, ypač dėl skandalingų materialinio turto dalybų (dailininkų atvejis), o profsąjungų tradiciškai ginamos darbuotojo teisės, rodos, turėjo mažai ką bendra su naujomis globalaus pasaulio galimybėmis.

2009 m. protesto mitingas prie Seimo „Sudie, kultūra“. gyčio norvilo nutraukimas

Asmeninė atsakomybė turėjo pakeisti nomenklatūrinių organizacijų kadais užtikrintas privilegijas. Individuali rizika traktuota ne tik kaip efektyvesnės veiklos sąlyga, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojo arba talentingo menininko laisvės kaina. Ilgainiui išpopuliarėjusi vadybinė literatūra taip pat aukštino idealųjį kūrybinio darbo modelį. Čia besąlygiškai prioretizuotos nuolatinės kaitos bei įvairovės sąlygos, jomis veikiantys hipotetiniai entrepreneriai privalėjo savarankiškai ieškoti naujų verslo nišų, o ne valdiškų subsidijų ir paramos. Todėl ir progresyviųjų kultūros politikos strategų pasisakymuose atsižvelgta į ekonominio liberalizmo darbotvarkes (jas viešojoje erdvėje nuolat siūlė tokie viešosios politikos autoritetai kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas).

Žinoma, visa tai nereiškė, jog kasdieniame gyvenime šiuolaikinio meno ar verslo kūrėjai (kaip ir konservatyvieji tradicionalistai) nesiekė saugumo ar kad idealieji naujos viešosios vadybos ir kūrybinės ekonomikos modeliai suvešėjo realiomis posovietinių įstatymų sąlygomis. Kultūros ir ideologijos klausimai, kurie kažkada buvo redukuojami į buvusios („nelaisvos“) ir naujos („laisvos“) sistemų dichotomiją, ilgainiui taip pat pasirodė esantys komplikuotesni, nei atrodė pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Ganėtinai akivaizdu tapo ir tai, jog profesionalusis menas Lietuvoje be finansinės valstybės paramos (beveik) neturi šansų išgyventi. O europinės integracijos modeliai skatino kultūrininkus labiau remtis vakarietiškų gerovės valstybių (tradiciškai remiančių kultūrą ir meną) pavyzdžiais, o ne LLRI kadais skiepytu radikalios laisvos rinkos žodynu. Europos kultūrai ir menui nėra svetimi ir socialiniai reikalavimai, kaip ir prieš finansinės ar politinės valdžios savivalę nukreipta kritika. Čia kur kas labiau nei posovietinėje Lietuvoje brangintos profsąjungų išsikovotos teisės, puoselėjančios pagarbą visiems darbuotojams, o ne vien išskirtinės sėkmės paženklintiems talentams. Kai kurie pas­tarojo dešimtmečio Prancūzijos teatro streikų situacijas analizavę teoretikai socialinius reikalavimus kūrybinio darbo rinkoje neatsitiktinai vertino ne kaip šokiruojantį „nesusipratimą“, bet kaip teisėtus ir sveikintinus protestuotojų veiksmus, rodančius socialinės ir meninės kritikos susiliejimą. Lietuviškoje žiniasklaidoje buvo trumpai paminėti ir 2014 m. protestai Milane, prie operos teatro „La Scala“ – riaušės ir neramumai sezono atidarymo vakarą čia įsižiebė protestuojant prieš taupymo politiką ir prieš darbo rinkos reformą; išgirdome ir daugiau pranešimų apie organizuotus užsienio šalių menininkų protestus ar pavienius akibrokštus, nukreiptus prieš vyriausybių sumažintą kultūros finansavimą.

Lietuvoje minėtasis rinkos ir vers­lumo aukštinimas lėmė, kad tokie probleminiai dalykai kaip menininkų mokami mokesčiai, sutartys, valstybės rentos, pen­sijos, kompensacinės išmokos kai kurių profesijų kūrybiniams darbuotojams, dar nesulaukusiems pensinio amžiaus, tačiau dėl objektyvių fiziologinių pokyčių nebegalintiems dirbti kūrybinio darbo, vietinėje akademinėje literatūroje liko neapmąstyti ir ilgiems metams nustumti į publicistinio dėmesio paraštes. Žinoma, kintanti tarptautinė situacija, ypač naujojo tūkstantmečio pradžioje, gerokai pakoregavo po Šaltojo karo hegemonines pozicijas politikoje įgijusio neoliberalizmo nuostatas.

Ekonomikos ir finansinių krizių (bei jų pagimdytos „netikrumo būklės“) pa­dariniai visame pasaulyje paskatino aktyviau kvestionuoti tariamą laisvos rinkos pranašumą kultūroje ir kitas neo­liberalizmo vertybes, o dėl socialinių tinklų netgi įgalino ekonominės nelygybės kritiką globaliu mastu. Šiandien profesionalūs menininkai kartais nesibodi ginti labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių, ir ne vien savo šalyje. (Po)krizinės politikos kontekste girdėjome pasisakymų ne tik prieš autokratiją ar cenzūrą, bet ir už socialiai teisingesnį pasaulį.

Įspūdingi meniniai protestai, 2014 m. pavasarį vykę pagrindiniame Guggenheimo muziejaus pastate Niujorko Penktojoje aveniu (įvairios akcijos prasidėjo dar 2013 m. spalį) liudijo, kad pilietiškai aktyvūs kūrėjai reaguoja į pasibaisėtinas imigrantų darbo sąlygas globalaus muziejaus padalinio statybose nevakarietiškoje pasaulio dalyje. JAE regionas sulaukė ypatingo dėmesio, kai keliasdešimt menininkų, kuratorių ir kultūros veikėjų susibūrė į „Persijos įlankos menininkų koaliciją“ (Gulf Labor Artist Coalition) siekdami ginti Guggenheimo ir kitų muziejų padalinių statybose Abu Dabio Saadiyat saloje vergiškai dirbančiųjų teises*.

Menininkų protestų matėme ir naujojo tūkstantmečio Lietuvoje (užtektų prisiminti veiksmus prie uždaryto „Lietuvos“ kino teatro, prasidėjusius 2005 m., įsisteigus pro-testo laboratorijai), tačiau kalbėti apie radikalesnę akistatą su naująja globalios krizės politika, deja, negalime. Kova dėl viešosios miesto erdvės išsaugojimo, kaip ir įvairios pilietinio ir kultūrinio nepasitenkinimo apraiškos, pas mus tėra epizodiška. Žinia, kultūros žmonės ne sykį garsiai piktinosi sumenkusiu savo srities finansavimu, ir šiuo atveju socialiniai reikalavimai iš tiesų sutapdavo su kūrybinių sąjungų (ar vyresnės kartos) rūpesčiais. Bet klaidinga būtų manyti, kad tokio pobūdžio susirūpinimą eskaluoja vien sovietmečio stagnacijos įsikibę veikėjai, nes įvairūs administravimo absurdai per krizę užgriuvo ir naujas nevyriausybines organizacijas. Po to, kai LR Seimas 2008 m. pabaigoje ėmėsi radikaliai pertvarkyti mokesčių politiką, išryškėjo naujos problemos dėl meno paslaugų apmokestinimo ir viešųjų pirkimų įstatymo kracho, panaikintų lengvatų leidybai, 2008 m. patvirtintos, bet vėliau atmestos „Kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009–2011 m. programos“. Žiniasklaidos atstovai – tipiškas kūrybinio darbuotojo prekariato pavyzdys – nuogąstavo dėl autorinių sutarčių „įsodrinimo“ ir t. t. Naktinės mokesčių reformos nutarimus smerkė kultūros ir meno atstovų 2009 m. gegužės 5 d. prie Seimo rūmų rengta akcija „Sudie, kultūra?“

Viešu nepasitenkinimu buvo reaguojama ir į globalias, ir į lokalias politikos realijas (Lietuvos ekonomikos pablogėjimą dėl pasaulio ekonominės bei finansų krizės ir šalies valdžios priimtus nepopuliarius sprendimus). Savo ruožtu griežtą požiūrį į biudžeto išlaidas propaguojančių skirtingų šalių vadovai baiminosi ne vien ekonomikos nuosmukio. Keičiantis tarptautiniam klimatui aštrėjo geopolitinė situacija (ypač dėl Rusijos veiksmų), o visa tai savaip koregavo ir protesto kultūras, bent jau mūsų regione. Pvz., Lietuvoje po garsiųjų 2009 m. sausio 16-osios įvykių Vilniuje, saugantis neramumų, buvo pradėta formaliai varžyti vėlesnių taikių (ir teisėtų) susirinkimų laisvė. Viešojoje erdvėje kasmet pasigirsdavo pareigūnų ir politikų svarstymų apie galimai „užslėptus“ įvairių protestuotojų motyvus, vis mažiau pasitikėta profsąjungomis. Nauji tarptautinės nesantaikos židiniai skatino nuogąstavimą dėl priešiškų šalių interesų kiršinant skirtingas socialines grupes ar kurstant politinę įtampą. Tačiau ir dėl pačių profsąjungų silpnumo bei platesnės mobilizacijos stokos protesto kultūra pas mus, kaip sakyta, nelygintina su tuo, kas vyksta „tradicinių“ Vakarų šalyse (Occupy judėjimo analogijos ar kai kur paplitusios „nepaklusnumo mokyklos“). Lietuvoje alternatyvios, į radikalesnes „kritines praktikas“ orientuotos menininkų ir viešųjų autoritetų iniciatyvos nėra populiarios. Priešingai nei Vakaruose, čia niekas neprotestuoja netgi prieš itin kontroversišką Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (vadinamoji TTIP) sutartį.

Tai, jog į profsąjungas ir socialinį nepasitenkinimą Lietuvoje žvelgiama su vis didesniu nepasitikėjimu, rodo visai neseni įvykiai. 2015 m. rugsėjo 10 d., Seime svarstant naujojo Darbo kodekso klausimą, šalia esančioje aikštėje Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ organizavo protesto akciją „Baudžiavai darbe – NE! Darbuotojų garantijų mažinimui – NE!“, nukreiptą prieš siūlomą naują socialinį modelį (darbo kodekso pataisas reikalauta koreguoti atsižvelgiant į socialinių partnerių reikalavimus). Žiniasklaidoje aptariant dar tik būsimą įvykį, už nacionalinį saugumą atsakingi politikai vėl svarstė, kad galimi neramumai per mitingą labai pasitarnautų Kremliaus propagandai. Ne pirmą sykį viešai baimintasi, kad gali pasikartoti 2009-ųjų „sausio įvykiai“, nurodyti ir galimų provokacijų rengėjai.

Gana skirtingų dalyvių grupes su­būręs protestas praėjo taikiai, tačiau nemažai dviprasmybių kilo dėl renginio metu transliuotų daugybės pranešimų (čia dalyvavo ir aukštojo mokslo situacija nepatenkinti studentai, švietimo sistemos darbuotojai ir kt.). Jungtinė akcija, kurioje būriavosi ir savo interesus skelbė (tarp kitų) politinio matomumo siekiančios grupės, tapo savotišku „hibridiniu“ protestu. Deja, populiarūs Lietuvos kolumnistai, paprastai nedviprasmiškai pritariantys visuomenės liberalėjimo procesams, šiuo atveju taip pat išsyk paniekinamai atsiliepė apie įvykį ir jo organizatorius, pastaruosius pajuokdami kaip slunkius arba klounus (ir pernelyg nė nesigilindami į skirtingų protestuotojų motyvus). Visi, reikalaujantys darbo kodekso garantijų, buvo vadinami ne gerovės valstybės, bet vergovės besi­šaukiančiais veltėdžiais – tokie epitetai puošė ir žinių portalų antraštes.

Kai kuriose viešosios politikos srityse vis desperatiškiau pramaišiui skambant kone mistiniams „reformos“ bei „strateginių sprendimų stokos“ leitmotyvams, kartais atrodo, jog visa ši retorika iš tiesų žymi ne daugiau nei užsitęsusią nuovargio būseną. Savotiškas neurozes išduoda ir inertiška politikų baimė, kad protestuoti prieš teisėtai išrinktą valdžią tegali žmonės, paskatinti nedraugiškai nusiteikusios valstybės. Juolab besityčiojantys iš tariamų „atsilikėlių“ liberalai nepadeda savo visuomenei suvokti demokratinio teisėtumo galimybių.

Mindaugas Milašius-Montė. „Mollusca“

Šiemet vasario 15 d. Vilniaus centre į protesto mitingą su emigracijai paruoštais lagaminais rinkosi esama situacija nepatenkinti mokytojai, reikalaujantys didesnių (krizės metu nukarpytų) algų. Nė nesigilinant į pedagogų reikalavimus nesunku būtų ciniškai tarstelėti, kad kiekvienas turėtų išmokti neverkš­lendamas pasirūpinti savimi. Priešingai nei šou žiūrovams ir peną žurnalistams pasiūlantis gatvės protestas, emigracija iš tiesų gali būti traktuojama kaip maksimaliai nekolektyvinis, tylus ir logiškas (lūzerio) apsisprendimas.

Kita vertus, jau ir Lietuvoje norėtųsi išgirsti ne verdiktą „sovietiniam kolektyvizmui“ skelbiantį populiaraus laikraščio skiltininką ar administratorių, postringaujantį apie „subalansuotą kompleksinį požiūrį“ į problemą, bet aktyvius kultūrinės viešosios erdvės autoritetus ir jaunos kartos kritinius menininkus. Atsisakius tradicinės dramblio kaulo bokšto pozicijos, kur kas produktyviau galima būtų plėtoti kolektyvinio pasipriešinimo, o ne „tylaus susitarimo“ teritorijas. Juk nepaisant optimistinius užmojus iliustruojančių iš viršaus kurpiamų žinių visuomenės strategijų ar kalbų apie šviesesnę ateitį „trijų milijonų kūrėjų visuomenėje“ krizės konsensusas – griežtumo ir taupymo politika, šis naujasis common sense – realiai mums visiems žada vis mažiau.

Viešojo sektoriaus „biudžeto karpymo“ nuostatą, ko gero, iškalbingiausiai iliustruoja įprastu politinių kovų poligonu tapęs švietimo ir mokslo finansavimas. Todėl pozityviai nuteikia, jog kai kurie žinomi Lietuvos kūrėjai pritaria nuo vasario 22 d. pradėtam neterminuotam pedagogų streikui (anot poeto Antano A. Jonyno, mokytojų darbą valstybė vertina neteisingai, anot filosofo Leonido Donskio, valdžios požiūryje į mokytojų atlyginimus ir švietimą yra kažkas fundamentaliai neteisingo). Reikšminga, jog tokiuose pasisakymuose ryškėja būtent socialinio (ne)teisingumo samprata.

Nors kiekvienos profesijos atvejis darbo rinkoje yra specifinis, svarbesni šiandien atrodo ne techniniai atskirų sričių administravimo klausimai, kuriuos sau naudinga linkme nuolat mėgina kreipti įvairių institucijų lobistai, bet galimybės mobilizuotis ne vien dėl savų skaudulių. Realūs pokyčiai gimsta ne tik išėjus į gatves ir pritariant pedagogų, bibliotekininkų ar kitų darbuotojų reikalavimams, bet ir klibinant įpras­tas ideologizuotas tezes bei kalbines praktikas. Viena tokių tezių – į kairę dešinę „sveiko proto“ atstovų kartojamas pinigų trūkumo argumentas, kuris (geriau pagalvojus) dažnai yra nieko vertas. Konstitucinis teismas ne taip seniai pamalonino teisėjus ir politikus, kuriems įpareigojo pakelti dėl krizės sumažintus atlyginimus. Kartu ir visuomenei buvo duotas ženklas, jog, nepaisant krizės (o gal kaip tik jos dėka?), įteisinamos tam tikrų, beje, pasiturinčių grupių, „savaime suprantamos“ privilegijos ir geresnis gyvenimas.

Šie cinizmo daigai politikoje mums netiesiogiai primena ir išvalstybintos kultūros šalikeles ar bent jau tas viešojo sektoriaus sritis, kurios „natūraliai“ traktuojamos kaip savaime mažiau vertos dėmesio; ypač dėl to, kad žiniasklaidoje buvo tapatinamos su „nepagrįstais“ nepatenkintųjų lūkesčiais. Sprendimai, pamaloninantys lygesnius tarp lygių, klišėmis virtusios nuostatos apie posovietinių darbuotojų „neefektyvumą“ ar „nelanksčių“ profsąjungų „atsilikimą“ iš tiesų jau kelia kažko fundamentaliai neteisingo pojūtį. O tai galėtų provokuoti atviros bei laisvos visuomenės šauklius solidarumui ne su valdančiaisiais, kurpiančiais gudrias „kitaip neįmanoma“ nuostatas, bet su nustumtaisiais į šalį; juk naujomis netikrumo sąlygomis galima būtų kartu kurti naujus pasipriešinimo įteisintam „normalumui“ būdus.

* Protesto iniciatyvos apžvelgiamos 2015 m. pabaigoje pasirodžiusioje Andrew Rosso sudarytoje knygoje „Persijos įlanka: Aukštoji kultūra/juodas darbas“ (The Gulf: High Culture/Hard Labor).