Jensas Jessenas Tomo Kummerio romano „Nina & Tom“ recenzijoje, pasirodžiusioje prieš Leipcigo knygų mugę laikraščio „Zeit“ priede „Literatur“, gyrė autoriaus atvirumą, ironiją, glaustą stilių. Apibendrindamas J. Jessenas teigė: „Šiai knygai visai nesvarbu, iš kokių sudedamųjų dalių – gyvenimo, literatūros – ji buvo susintetinta. Cheminis procesas pavyko.“ Kiti vertintojai romano dalis analizuoja atidžiau ir toli gražu nemano, kad gyvenimo ir literatūros sintezė kūrinyje vykusi. T. Kummeris dar kartą demaskuojamas.

 

Jensas Jessenas:

Nieko nestebina, kad žurnalistai rašo romanus. Žinome, kad tokie buvo H. Balzacas ir G. García Márquezas, o T. Fontane dirbo šį darbą didžiąją gyvenimo dalį. Su šveicaru Tomu Kummeriu, šiais metais visuomenei pristačiusiu naują, aštuntąją knygą – romanu vadinamą leidinį „Nina & Tom“, yra kiek kitaip. Prieš beveik du dešimtmečius kilęs skandalas išgarsino autorių: buvo atskleista, kad jis, dirbdamas žurnalistu, straipsnius nuolatos tiesiog išgalvodavo. Visi be išimties T. Kummerio poetiški interviu su Holivudo žvaigždėmis, prisidėję prie laikraščio „Tempo“ ir „Süddeutsche Zeitung“ priedo populiarumo, buvo išgalvoti ar perkurti iš senesnių šaltinių. Kai 2000 m. išsiaiškinta, jog straipsniai yra ne kas kita kaip literatūrinė išmonė, „Süddeutsche Zeitung“ atleido juos patikliai spausdinusius redaktorius. T. Kummeris savo ruožtu iškeitė fiktyvias žvaigždžių reporterio pareigas Los Andžele į jau tikrą teniso trenerio darbą.

Suprantama, tie, kas tikėjosi, kad iš garsenybių imamas interviu yra būtent toks, koks pasirodo laikraštyje, galėjo smarkiai pasipiktinti. Kiti juokėsi, o tie, kas, šiaip ar taip, šaipėsi iš iliustruotų žurnalų susintetintų tiesų, tiesiog mėgavosi sužinoję, kaip vyrukas tuos dalykus kurpė užsiimdamas rankdarbiais su laikraščių iškarpomis. Pats T. Kum­meris savo sukčiavimą vėliau komentavo kaip tam tikrą žiniasklaidos kritikos būdą. Galbūt šią mintį jis pasivogė iš savo teoriškai daug geriau pasikausčiusių kritikų. Aišku tik, kad šveicarui dar ir po demaskavimo vis pavykdavo prakišti suklastotų interviu. Redakcijos nuolat apsikvailindavo, tikėdamos, kad T. Kummeris jau turėjęs pasimokyti. Bet jis nepasimokė, o ir visai to nenorėjo, kaip prisipažino vėliau. Gal ir negalėjo, mat nesugebėjo nieko kito kaip nusirašyti ar permaišyti faktus. Tai galėjo atrodyti tarsi kažkas apgailėtina arba juokinga. Bet kuriuo atveju T. Kum­merio pavardė keldavo baimingą kutulį tiems, kas ketindavo jį spausdinti ar kritikuoti.

Šitas baimės kutulys išgaruoja, kai vienareikšmiškai pateikiama fikcija. Taigi ranka nesuvirpa imant jo knygą „Nina & Tom“, kuri pristatoma romanu. Čia niekas neturi atitikti tiesos, viskas gali būti išgalvota, net jei biografijos faktai išdėstyti kaip ant delno: pagrindinis veikėjas Tomas, pasakojantis apie mylimosios Ninos gyvenimą ir mirtį, demaskuojamas kaip žurnalistas ir šeimą išlaiko dirbdamas teniso treneriu Los Andžele. Kitaip buvo su T. Kum­merio autobiografija „Blow up“: ją skaitydamas vis spėliojai, kas galėtų būti tiesa, o kas – bandymas pasiteisinti. Dabar atvirai literatūrine forma perteikta gyvenimiška medžiaga, kur viskas priimtina ir nėra jokių pasiteisinimų. (...)

Tobias Kniebe:

(...) Reikšmingas T. Kummerio apsisprendimas – su visomis detalėmis, visu siaubu aprašyti mirtį žmogaus, kurį 30 metų mylėjo. Intencija apie tai papasakoti visiškai atvirai, nesukant galvos apie tabu laužymus, pieteto ribas, apsieinant be erotinio mylimosios aukštinimo, galėjo padėti sukurti fantastišką knygą. Kai kurios jos dalys išties yra puikios. Deja, T. Kummeriui pritrūko pasitikėjimo eiti tuo keliu iki galo. Pamažu aiškėja, kad jis yra savo įvaizdžio kalinys. Tikrai pataloginis atvejis autoriaus, kuris dėl praeity sukurtų šokiruojančių vaizdų sulaukė dėmesio ir pagarbinimų, o dabar amžinai pasmerktas vytis tą jausmą. (...) Skaitai jo prisiminimus ir neretai jie tiesiog vimdo: plokšti, sumeluoti, tušti ir kažkokie pavargę. Atrodo, dar kartą pateikiamos praeities pozos, kurių galiojimo laikas seniai pasibaigęs.

Ir kažin kuriuo momentu suvoki, kad kažkas čia ne taip: nemažai teksto paprasčiausiai yra iš antrų rankų. T. Kummeris ištisas scenas tiesiog iš kažkur nusirašo. Tirštai pasakojama apie Los Andželo paviršutiniškumą, ten vyraujantį moterų tipą ir staiga prabylama apie „posthumanoidines būtybes, išlaisvintas nuo bjaurumo neteisybės“ – visos tos iškilios kaktos, šilkinė oda, migdolinės akys, riestos nosytės. Skamba įspūdingai, bet bend­rame kontekste – kažkoks svetimkūnis. Ir ne T. Kummerio tai sukurta, o prancūzų autoriaus Frédérico Beigbeder. Beveik pažodžiui nurašyta iš romano „14,99 €“.

Galingai pasakojama apie Ninos ir Tomo tornado medžioklę Kanzase, ypač įspūdingai vaizduojamas saulėtekis. „Kai virš Kanzaso horizonto kraštelio suspindi geltona šviesa, saulė akimirksniu į visas puses pažeria brangakmenius ir ore švysteli raudoni deimantai.“ Neblogai, bet nelabai dera prie likusios scenos dalies. Dar pažodžiui nurašyta iš vokiškojo Richardo Fordo romano „Rock Springs“ vertimo.

Būtų galima tęsti, bet kam? Juk nėra nieko beprasmiškiau, nei dar kartą priekaištauti dėl plagiato vyrui, kuris jau daugybę kartų buvo kaltinamas dėl falsifikavimo ir nusirašinėjimo, o gražių sakinių vogimą suvokia lyg asmeninę montažo techniką. Vis dėlto išlieka klausimas: kodėl T. Kum­meris tai daro? Pavogti epizodai nepadaro jo geresniu, žodingesniu autoriumi.

Jaučiama, kad tie sakiniai ten kažkaip neįsikomponuoja, kad jie svetim­kūniai ir sugriauna subtilią pusiausvyrą, kurią T. Kummeris dažnai pasiekia. Gaila. Nes už visos prisiskolintos pompastikos galima atpažinti ir kai ką kita: dažnai stebėtinai sausą, įtikinamą ir visiškai autentišką autoriaus balsą, kuris pagaliau turėtų būti įteisintas. Be svetimųjų sukurtų sakinių, be amžinos baimės, kad vienas tu per silpnas, neįstengsi. Pasakojimui to balso būtų užtekę.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Süddeutsche Zeitung“, 2017-04-20