Kalbinė ir kultūrinė įvairovė yra natūrali ir spontaniška, o homogenizacija – tai valstybinis projektas, dažnai pasireiškiantis prievarta ir smurtu. „Faktas, kad pasaulyje egzistuoja apie du šimtus valstybių, neatspindi tikrovės: tūkstančių tautų, kurios suspaustos tuose dviejuose šimtuose valstybių“, – sako rašytoja, lingvistė ir klimato aktyvistė Yásnaya Elena Aguilar Gil, priklausanti miksų tautai, gimusi Ajutloje, Meksikos Oachakos regione. Ji tyrinėja lingvistinę įvairovę ir gina kalbines teises Lotynų Amerikoje. Autorė yra Barselonos šiuolaikinio meno centro rezidentė, šį rudenį ji veda konferencijas, rengia pokalbius apie tautas ir kalbas be valstybės, žvelgdama iš antikolonialistinės perspektyvos.

 

Andrew Butler nuotrauka iš „Unsplash“.

 

A. Gil vystomas mažumų kalbų diskursas itin aktualus Katalonijoje. Leidykla „Raig Verd“ neseniai išleido pirmą į katalonų kalbą išverstą šios autorės kūrinį „Mes, be valstybės“, kuriame ji rašo apie šalis, tautas ir kalbas, neturinčias valstybės, ir ne kartą mini Katalonijos atvejį. Autorė taip pat kalba apie kolonijinį išnaudojimą ir ginčija pasaulio skirstymą į nacionalines valstybes, siūlydama politinės tvarkos alternatyvas pagal vietinių tautų raidos tradicijas.

„Kalbos nemiršta, jos nužudomos“, – sako A. Gil. Šiuo metu pasaulyje gyvuoja 7000 kalbų, tačiau pasibaigus amžiui jų sumažės perpus. Nors daniškai ar norvegiškai kalba mažiau žmonių nei kataloniškai, šioms kalboms negresia išnykti. Taip yra todėl, pabrėžia A. Gil, kad jos yra valstybinės. O valstybės, kaip rašoma minėtoje knygoje, „yra sukūrusios homogenizacines praktikas ir naratyvus, neigiančius kitų tautų egzistavimą, – tautų su savo kalba, teritorija ir praeitimi“. A. Gil teigia, kad lyginti valstybę su tauta nėra teisinga, nes tautos nebūtinai privalo būti valstybės. Toks valstybinis nacionalizmas veda prie to, kad valstybės kaip vienos tautos apibrėžimas atrodo kaip visiškai natūralus dalykas, nors iš tikrųjų tai yra dirbtinis darinys.

A. Gil kalba apie priverstinį suispaninimą; apie tai, kaip valstybė toleruoja „vietinių tautų egzistavimą tik tuomet, kai kalbama apie jų kultūrines tradicijas“, tačiau neleidžia joms dalyvauti politinėje erdvėje; apie prieštaravimus, kuriuos, pavyzdžiui, kelia miksų himno ir vėliavos egzistavimas, nes, nors už jų slypi kitoks simbolizmas, „jie yra tų pačių valstybės simbolinių mechanizmų kopija“.

Būtent dėl to autorė prašo „nebemylėti Meksikos, nes valstybių mylėti nereikia“ ir siūlo „mus be Meksikos“, tai yra „mus be valstybės, be Meksikos valstybės, bet ir nekuriant kitų valstybių“: ji gina kitokias visuomenės veikimo ir organizacijos formas, kurios nėra susijusios su nacionalinės valstybės samprata. Knygoje A. Gil pateikia konkrečius švietimo, sveikatos ir teisėtvarkos pasiūlymus. Ji sustiprina savo teoriją pridurdama, kad tokiomis aplinkybėmis kaip, pavyzdžiui, gamtinės katastrofos, bendruomenės jėga pralenkia valstybės galią. Knygos epiloge Júlia Ojeda tai iliustruoja 2024 m. Valensijos potvynio katastrofos pavyzdžiu, kai visuomenė susitelkė kur kas greičiau nei paralyžiuota ir nekompetentinga valstybė. 

Bet kokiu atveju, „įvairovė yra natūralus reiškinys“ – juk javai neišvengiamai auga pasėliuose. Monokultūra yra dirbtinis produktas, ją galima išauginti tik su galingų herbicidų pagalba. Vadinasi, kaip sako A. Gil, „mums nereikia puoselėti pliuralizmo – javai auga savaime; mums reikia sunaikinti herbicidus, kurie jį daro neįmanomą“.

A. Gil galvosena mums artima dėl katalonų kalbos klausimo. Galime pasinaudoti jos požiūriu, mokytis iš kitų pasaulėvaizdžių ir būdų gyventi planetoje. Bet kokiu atveju, užsimezgęs ryšys bus abipusis, nes rašytoja sakė esanti pasiryžusi surinkti visus duomenis apie mūsų kalbos gynimo procesus, – pavyzdžiui, tokius kaip kalbinė aplinka mokyklose, – kad galėtų mūsų patirtį parsivežti namo. Savo ruožtu A. Gil reiškia padėką Barselonos šiuolaikinio meno centrui už suteiktą erdvę diskusijai šia tema, kadangi, pasak aktyvistės, daugėjant radikalių dešiniųjų diskursų yra labai svarbu ginti dialogą ir įvairovę.

 

Iš katalonų kalbos vertė Kristina Nastopkaitė 

Publikuota „Núvol“, 2025 m. rugsėjo 25 d.