Jonas Mekas. „Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie Istorijos pabaigą“

Masono Grosso menų mokyklos Rutgerso universitete absolventams 1998 m. gegužės 21 d. pasakyta kalba

 

Šiandien čia susirinkome proga, kurią puikiai nusako oficialus jos pavadinimas – diplomų įteikimo, arba Pradžios šventė. Naujo etapo Pradžios diena. Išmintingi, kas šią dieną taip pavadino. Susitelkimas ties Pabaiga lengvai gali jus nuvesti į artimiausią barą, o naujos Pradžios, kad ir kur vestų, visuomet džiugios.

Tiesa, turiu priminti, kad skiriatės nuo kitų absolventų.

Esate karta, jaunų absolventų grupelė, pradedanti naują etapą, kai visi aplinkui kalba apie Pabaigą!

 

Jonas Mekas. „Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie Istorijos pabaigą“
J. Mekas 1995 m. birželio 27 dieną Niujorke. Stasio Povilaičio nuotrauka iš LM archyvo

 

Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie Tūkstant­mečio pabaigą.

Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie Istorijos pabaigą.

Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie ozono sluoksnio pabaigą.

Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie Majų kalendoriaus pabaigą.

Kas dar baigiasi? Nyksta varlės, salamandros, baigiasi serialo „Zainfeldas“ sniegelis.

Ir Susana Sontag sako, kad ką tik įvyko Kino pabaiga. O meno kritikai sako, kad viskas jau sukurta, daugiau nebėra ko. Menų greit nebeliks. Todėl atsisveikink su svajone būti menininku – jei tokią svajonę kada nors turėjai. Geriau prisijunk prie Bilo Gateso komandos.

 

Et, kiek negatyvumo šiame beviltiškame požiūryje į gyvenimą žemėje. Kokia egomanija!

 

Mieli draugai, netikėkite žlugimo pranašais! JŪS esate ateitis. Jūs nulemsite, kokia ji bus. Lygiai taip pat Indonezijos studentai dabar sprendžia Indonezijos ateitį. Palaikau Indonezijos studentus!

Bet pakalbėkime apie jus. Ir apie ateitį.

Žinoma, anapus jūsų ir mūsų visų plyti milžiniški istorijos ir praeities klodai. Tačiau mes žinome, kad iš lėto, nepastebimai keičiame istoriją ir laiką kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę kiekvienu, net pačiu menkiausiu savo veiksmu, žodžiu, mintimi, kiekvienu savo galvose kuriamu vaizdu.

Nieko naujo nepasakiau. Tik kartoju, ką jau sakė ir Davidas Bohmas, ir [Alfredas] Tomatis, ir Jean Houston, ir visos religijos bei visi poetai, ir Billy Holliday, kurios daina skamba per radiją, kai rašau šiuos žodžius.

Taip, visi mes – dideli vaizdų projektoriai.

Savo galvose, savo širdyse nuolat kuriame vaizdus.

O tada paleidžiame juos, projektuojame amžininkų galvose ir širdyse.

Tai, kas atsiranda po saule, veikia visa aplinkui.

 

Jonas Mekas. „Pradedate naują etapą, kai visi kalba apie Istorijos pabaigą“
J. Meko kalbos faksimilė

 

Taip yra, todėl žinodami, kad viskas susiję ir kaip įspūdingai, kaip glaudžiai mes esame susieti, žinodamas, kad pats esu ir kamera, ir projektorius, o mano broliai ir seserys, ir visas pasaulis, visa žmonija yra milžiniškas ekranas, didžiulis vaizdų receptorius, iš visų jėgų stengiuosi nekurti ir nesiųsti vaizdų, kurie galėtų nuvesti žmoniją blogio link, nes suprantu, jog manieji vaizdai yra dalelė mūsų bendro sapno apie savąją ateitį ir apie Motinos žemės ateitį, o galbūt ir apie kosmosą – kiekvieno žmogaus idealą. Arba – cituoju Rilkę – Dievo idealą.

 

Rašydamas savo tekstą kontempliuoju šį jausmą, šį suvokimą, šį nerimą. Kontempliuoju būdamas Informacijos greitkelio viduryje, stebėdamas kompiuterinių technologijų įsigalėjimą ir filmus, kainuojančius 100 milijonų dolerių, ir vis didėjantį ir didėjantį, vis brangstantį ir brangstantį muziejų bei galerijų pasaulį.

Šiais Didybės laikais, efektų laikais, 100 milijonų dolerių kainuojančių filmų gamybos laikais noriu atstovauti mažoms, nematomoms žmogaus dvasios apraiškoms – jos tokios subtilios, tokios mažos ir trapios, kad pranyksta atsidūrusios kino prožektorių šviesoje.

Noriu šlovinti mažąsias meno formas, lyrines formas: eilėraštį, akvarelę, etiudą, eskizą ir arabeską, ir trioletus, ir bagateles, ir daineles – –.

Laikais, kai visi vaikosi sėkmės ir nori būti perkami, sveikinu tuos, kurie patiria socialines ir kasdienes nesėkmes, nes renkasi tai, kas nematoma, asmeniška, – dalykus, už kuriuos negausi pinigų nei duonos, kurie netaps šiandieninės istorijos, meno istorijos ar kokios kitos istorijos dalimi – –.

 

Taip, aš pasitraukiu... Pasitraukiu į tikrą asmeniškumą, kuriame viskas prasideda ir baigiasi. Pasaulinio kaimo ir Informacijos greitkelio laikais žmonija trokšta iš tiesų asmeniškų, ramių vietų ant tylių upelių krantų, kur zvimbia laimingi vabalėliai ir gėlės, ak, gėlės, kur gali sėdėti sau vienas be planų ir minčių, kur sėdi sau vienas ir jautiesi lyg Rojuje.

 

O esu čia. Stoviu Informacijos greitkelio viduryje ir kvatoju – – –

Cha cha cha!

 

nes drugelis, tupintis ant gėlytės kažkur Kinijoje, ką tik suplasnojo sparnais, ir aš žinau, kad dėl šio plastelėjimo istorijos tėkmė visiškai pasikeis – – –

nepasibaigs, bet pasikeis! – –

tikroji, nematoma istorija.

 

Regiu Piero della Francescą, jis tapo angeliškus veidus, kuria taurios žmonijos projekciją Šimtamečiui karui įpusėjus, smulkina savo gimtojo miestelio akmenukus, gamina dažus, naminius dažus, savo asmenines spalvas... kuria Rojaus skeveldras – kiti galės jų siekti, į jas žiūrėti, link jų veržtis... svajoti...

 

...Rojaus skeveldra ant Piero della Francescos angelo veido svarbesnė už visos kompiuterių industrijos technikos ūžesį...

 

...debesis, slenkantis virš Josepho Cornellio angelo sparno galiuko ramiai, labai ramiai... tai yra svarbu...

 

– –

Pabaigoje noriu papasakoti anekdotą. Iš tiesų tai tikra istorija. Perskaičiau ją gal 1955 m. „Atlantic Monthly“ publikuotoje esė – autorės vardo neatsimenu, bet ji buvo meno istorikė, mokslininkė, rašanti knygą apie Zen piešinius. Knygoje ji aptarė viską, išskyrus vieną labai svarbų Zen piešinį, esantį kažkur Kinijoje – jį minėjo visi reikšmingi Zen šaltiniai, bet mokslininkė kūrinio nebuvo mačiusi. Ji jautė, kad negalės užbaigti savo knygos, kol piešinio nepamatys.

Taigi nuvyko į mažą Kinijoje esantį vienuolyną, kuriame neva buvo piešinys. Prisistatė, paaiškino atvykimo priežastį ir paprašė vienuolių parodyti piešinį. Tačiau vienuoliai ją nuvedė į mielą kambariuką ir liepė pirma pailsėti, o tada ateiti kartu su jais pavakarieniauti.

Piešinį pamatyti nekantravusiai mokslininkei neliko nieko kita, tik pailsėti, pasivaikščioti ir prisijungti prie vakarieniaujančių vienuolių, papasakojusių jai apie piešinio kilmės vietą ir kraštą, kuriame įsikūręs vienuolynas.

Dabar, galvoja ji, jie man parodys įžymųjį paveiksliuką.

 

Tačiau – – vienuoliai palinkėjo mokslininkei labos nakties ir išsiskirstė miegoti.

Panašiai praėjo ir kita diena. Vienuoliai aprodė miestelį, papasakojo vietos istoriją ir šį tą apie piešinį sukūrusį dailininką. Praslinko savaitė.

Moteris ėmė įtarti, kad vienuolyne paveikslo nėra, o vargšai vienuoliai nuoširdžiu rūpesčiu iš paskutiniųjų stengiasi tai kompensuoti. Ji pradėjo planuoti išvykimą.

Dar kartą su vienuoliais išėjo pasivaikščioti. Šįkart neaušindami burnų, jie nuvedė ją į mažą kambarėlį ir paliko. Ant sienos, tiesiai priešais mokslininkės akis, kabojo piešinys, kurio pasižiūrėti atvyko.

Stovėdama ir grožėdamasi kūriniu, ji mąstė, kad pasakojimai nemelavo – piešinys tikrai buvo nuostabus ir ekstatiškas.

Be to, ji suvokė: jei būtų įžengusi į šį kambarį su kelionės dulkėmis ant batų ir neramia galva, nebūtų sugebėjusi deramai įvertinti piešinio. Nebūtų pažinusi nei meno, nei istorijos. Kelias į to, kas paslėpta kasdienėms akims, meniškumą ir istoriją vedė per iniciaciją, kurią atlikti kantriai padėjo nuolankūs vienuoliai.

 

Savo kalbą baigsiu palinkėjimu: Masono Grosso menų mokyklos Rutgerse absolventai, jau dabar esantys arba ateityje tapsiantys meno darbininkais, studentais ir tyrėjais, tarnaukite kaip tie vienuoliai, supažindinkite neinicijuotuosius su nematomomis Rojaus skeveldromis – su menu.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

 

Redakcija dėkoja Sebastianui Mekui už leidimą išversti ir publikuoti Jono Meko kalbą

 

Meko kalbos faksimilė ČIA