„Lietuviai labai mėgdavo pilti piliakalnius ir pripylė jų gyvą begalę, ir kiekvienas kiek labiau prakutęs bajoras su saviškiais susipildavo piliakalnį, užlipdavo ant jo ir su ilgesiu žiūrėdavo į tolį, nes iš esmės nežinojo, ką su tuo piliakalniu daugiau veikti.“

Gintaras Beresnevičius, „Pabėgęs dvaras“

 

Esu aplankęs penkiasdešimt piliakalnių. Sakau aplankęs, nes tai geriausiai perteikia visus veiksmus, kuriuos teko atlikti norint atsidurti aukščiausioje piliakalnio aikštelėje. Esu lipęs ir kopęs net keturiomis. Esu įvaldęs vikšro techniką – ropojęs padedant pilvo raumenims. Užvažiavęs automobiliu (kitų transporto priemonių neminėsiu). Atskridęs ant piliakalnio. Atsiradęs. 

Nesivaržau, nesistengiu pasirodyti, nerengiu jokio projekto; ir ne, manęs neremia jokia taryba, tai išskirtinai – malonumas. Tai fetišas. Lietuvos kraštovaizdis mane jaudina taip, kaip kai kuriuos kalnai ar vandenynai. Įsivaizduoju esąs milžinas, savo delnais glostantis kalveles, regimas važiuojant magistraliniu keliu A1.

Pirmą kartą atvykau ant Ąžuolpamūšės (Pasvalio r.) piliakalnio kovą. Ūgės ir Tatulos santakoje dar žiemos miegu snaudžiantis piliakalnis mane išvedė iš proto. Didesnė Tatula pasiglemžia Ūgę, o, kaip įsitikinau vėliau, ją pasmaugusi staiga įteka į Mūšą. Ąžuolpamūšė miega rankas susidėjusi po galva, o pėdas (skalaujamas Mūšos) palieka neuždengtas. Tai jos bruožas, su niekuo kitu nesupainiosi (pavyzdžiui, Padievaitis užmiega Jūrą rankomis apsikabinęs ir tarp kojų įspraudęs).

Į piliakalnį, patariu, vykite važiuodami iš Rygos. O jei važiuojate į Biržus, šiek tiek išsukite iš kelio, nepasigailėsite. Darykite tai ankstyvą pavasarį. Atvyksite tiesiai ant Ąžuolpamūšės kaklo. Lengvai nusliuokite juo iki Ūgės. Jos energija jus sužavės. Jos įlinkiai, jos klyksmas! Ai! Kai paskutinį kartą buvau, jos krantus jungė kritęs medžio kamienas. 

Piliakalnių kaimo piliakalnį (Jonavos r.) aplankiau rugsėjo pradžioje. Laukai jau buvo pliki. Nuo žvyrkelio iki piliakalnio veda nenuartas, vėžių platumo takas. Piliakalnis vos kvėpuoja. Jau grimzta. Palikę automobilį šalikelėje bėgam su Pasaka. Ji pirma įsitveria į kalno apykaklę. Pora šuolių, ir aš jau viršuje. Regiu žvyrkeliu skriejantį dulkių kamuolį. Tai paukštis... Tai lėktuvas... Tai kolūkio pirmininkas. 

Kalnas įkvepia. Pakelia nosį ir iš paskutiniųjų sučiaudi. Pirmininkas miršta, ne, vaikai, negailėkite jo. Pasivaišinę laukinės kriaušės vaisiais, gausiai dalinamais piliakalnio, mes su Pasaka sėkmingai vykstame į trečiąjį piliakalnį. (Mažai kas pastebėjo, bet taip gimė Sučiaudi giminė. O ji visai negarsi.)

Negarba (Kretingos r.) guli nuoga. Matosi tik jos krūmas – jai taip įprasta. Čia neauga laukinės kriaušės, tačiau įduboje – kita biosfera. Ją daugelį metų bandė gaivinti. Iš įvairiausių pusių daryti dirbtinį kvėpavimą. Su Įpiltimi tai pavyko, o su Negarba – ne. Piliakalnį lankiau atostogaudamas prie jūros apniukusią vasaros dieną, bet rudenį, tikiu, Negarba pasipuošia visomis spalvomis. Vaizdas atvykstant ir iš toli matant piliakalnį turėtų gniaužti kvapą.

 

 

Jono Valonio nuotr.