Pirmas metro traukinys iš stotelės pajuda kiek po penkių. Jaučiu jį visu kūnu, lyg gulėčiau šalia bėgių, pasidėjusi pagalvę ant šalto betono, o ne lovoje, ant pigaus čiužinio, po pūkine antklode. Tokia pirmoji naktis, praleista naujame bute – seno namo antrame aukšte su tamsiai mėlynais kilimais, aukštomis lubomis ir erkerio langais. Butas yra virš metro stotelės, todėl sienos virpa kaskart traukiniui įsliuogiant ir sustojant prie platformos. Priprasi, sakau sau, kelios dienos, ir tavo kasdienybės nebedrebins traukiniai.

Guliu lovoje ir žiūriu į neiškrautą dėžę, ji kartu su paveikslais, įvyniotais į burbulinę plėvelę, yra paskutiniai kraustymosi liudininkai. Skaidraus plastiko dėžė juodu dangčiu pilna popierių, mokslinių straipsnių, senų dienoraščių ir darbo kalendorių pustuščiais ir puspilniais puslapiais, įvairių dydžių užrašų knygelės kietais viršeliais, lyg senos, sudžiūvusios gyvatės išnaros. Panašios dėžės guli ir vaikystės namų rūsyje: nedidelėse dėžutėse sukrauti kolekcionuoti lipdukai ir blizgantys saldainių popierėliai, didesnėse – mokykliniai vadovėliai, seni batai ir dar daugiau užrašų knygučių. Tos dėžės ir segtuvai neturi jokios apčiuopiamos vertės. Praeities suvenyrai, palikti ateičiai, guosiantys mane, kai pasensiu, kai nebeturėsiu energijos gyventi ir praeitis pasidarys įdomesnė už dabartį.

Į dėžę iš po antklodės žiūriu nepatikliai: dar nenusprendžiau, ką su ja darysiu. Prisimenu Roland’o Barthes’o pastebėjimą knygoje „Camera Lucida“, kad ranka nekyla sunaikinti ar perplėšti artimų žmonių nuotraukų – panašiai ir man nesinori išmesti dienoraščių, lyg juose gyventų visos praeities Marijos. Dienoraščiai ir užrašų knygelės iš esmės buvo bandymai atsakyti į visus klausimus, į esminius klausimus, į kuriuos seriale „Utėlėtoji“ („Fleabag“) pagrindinė antiherojė pati negali atsakyti: „Noriu, kad kas nors ryte man pasakytų, kuo rengtis. Kad pasakytų, ką valgyti. Ką mėgti, ko nekęsti, dėl ko eit iš proto. Noriu, kad kas nors pasakytų, ko klausyti, kokias grupes mėgti. Kokius bilietus pirkti. Apie ką juokauti, apie ką nejuokauti. Noriu, kad kas nors pasakytų, kuo tikėti. Už ką balsuoti, ką mylėti ir kaip jiems pasakyt, kad myliu. Man atrodo, noriu, kad kas nors man pasakytų, kaip gyventi savo gyvenimą.“

Ką reiškia būti žmogumi šiame žmonijos istorijos momente, kaip gyventi pasaulyje, kuris žada viską, kuriame viskas ranka pasiekiama, kaip gyventi jame nuolat jaučiantis netobulai, kaip nepasiduoti? Kas toliau? Koks kitas žingsnis, kur rasti orientyrus? Kaip, perfrazuojant Ukrainoje tragiškai žuvusį režisierių Mantą Kvedaravičių, gyventi nerizikuojant laiku, jei rizika yra praleisti laiką nieko nekuriant ir nieko neapmąstant?

 

Rūta Tranaitė

/ / /

Rutina dviprasmiška, ji ir guodžia, ir kelia nerimą, ypač po karantininių dienų, nedaug kuo tesiskiriančių viena nuo kitos: neramu, kad kasdienybė dings nepastebėta, ištrūks iš atminties, ištirps kaip cukrus arbatoje. Nenoriu, kad mano gyvenimo istorija susidėtų tik iš atskirų, nesusietų brūkšnelių, pavienių, sienas drebinančių met­ro traukinių, didelių gyvenimo įvykių, telefone išsaugotų, bet retai peržiūrimų nuotraukų. Gal todėl žodžiai, užrašyti knygelėse kietais viršeliais, sukrautose dėžėje juodu plastiko dangčiu, atrodo patikimesni gyvenimo istorijos saugotojai nei nuotraukos: bijau, kad atsiminsiu ne patį gyvenimą, bet reakcijas į jį, įrašus socialiniuose tinkluose.

Dienoraščių rašytojai, užrašų kaupėjai yra keisti žmonės, rašo Joan Didion, nuolat bandantys atsispirti pokyčiams, pažymėti praradimo nuotaikų. Bijome prarasti ne tik patį laiką, bet ir save tame laike: dienoraštis, atrodo, turėtų užtikrinti asmeninės istorijos tąsą. Bet kasdienybė – laikas, kurio, regis, niekada iš tikrųjų neturime ir kurio nuolat trūksta, – mane labiausiai ir domina, kasdienybė pasaulyje, žadančiame visas galimybes, atvirumą, įsiklausymą ir gerovės potencialą. Jei per naktį žlugo sudėtingos finansinės sistemos, pasaulis užsidarė dėl viruso, bene viskas atrodo įmanoma. Gyvename paradokse, nes dabartinėje socialinėje realybėje esminis pokytis yra kaip niekad reikalingas, bet vis labiau atrodo neįmanomas: negalime įsivaizduoti pasaulio be degalais varomų mašinų, be nereikšmingų ir nereikalingų kalėdinių dovanų, plastikinių butelių. Galbūt radikali neviltis ir absoliutus tikėjimas bet kuo – uroboro galva ir uodega – gimdo mano kartos nerimą. Kiek iš tiesų gyvenimas varomas inercijos, be aistros, pasidavus ir nenorint pripažinti, kad visuotino ir atviro pasaulio pažadai mane jau pavedė? Gal tokia yra mano kartos rykštė, kurią jaučiu ir pati, nors mėgstu įsivaizduoti save, stovinčią nuošalyje legendomis apipintos Y kartos, sunkiai tapatinuosi su jų atsidavimu laikinumui. Mano karta turi itin keistą santykį ir su tikėjimu, ir su kasdienybe: nebetikime didžiaisiais politiniais naratyvais ir autoritetais, per daug buvo žadėta, bet drauge tikime viskuo, kas laikina, horoskopais ir vasaros meilės pažadais.

Davido Fosterio Wallace’o dėmesys kasdienybei yra jautrus, be rašytojams tipiškos arogancijos ar susireikšminimo (pvz., Karlas Ove Knausgårdas). „Suaugusio žmogaus kasdienybės apkasuose nėra tokio dalyko kaip ateizmas“, – sako D. F. Wallace’as. Diena po dienos besisukanti mėsmalė iš žmogaus palieka tik šlapią dėmę ant sofos fone garsiai sukantis „Netflix“ serialams. Tam tikra prasme D. F. Wallace’o romanas „Infine Jest“ („Begalinis pokštas“, 1996) išpranašavo priklausomybę nuo „Netflix“, kai neįstengiama pakilti iš lovos ir sustabdyti nenutrūkstamai besisukančių serialų. Bet net ir ta šlapia dėmė yra religinga ar kažkuo tiki – pinigais, protu, kūryba. Lengva kaltinti Y kartą naivumu ir laikinumo garbinimu. Mums nieko kito neliko, mūsų gyvenimai sukrauti lagaminuose ir dėžėse, nuolat judantys, neturintys kur užsikabinti pasaulyje, kuriame nieko nėra pastovaus. O dabar dar ir karalienė mirė (ačiū Dievui, ne Queen B*, tikroji mano kartos karalienė).

/ / /

Rašytoja Zadie Smith sako, kad rašydami išreiškiame savo būtį šiame pasaulyje, išsakome savo tiesas. XV a. dailininkų doktrina skelbė: visi tapytojai tapo save. Visi rašytojai galop rašo apie save. Bet, rašydami apie save, rašome ir apie dabartį, vertiname ir interpretuojame ją, o kartu ir mokomės, kaip rašyti apie pasaulį, kuriame nesame sujungti vienas su kitu jokia bendra patirtimi, kuriame esame nutolę vienas nuo kito, o ypač – nuo savęs pačių.

Galbūt taip interpretuojant dienoraštį, tam tikra jo versija, situacinis ir radikaliai atviras dienoraštis, yra vienintelė išties prasminga socialinės kritikos forma. Tokiu atveju autorė nestovi ant neutralaus stebėtojo pjedestalo, socialinių procesų nuošalyje, išlaikydama kritinį atstumą, leidžiantį jai kalbėti autoritetingu balsu. Neutralumas, nepolitiškumas – šios pozicijos nebeegzistuoja. (Man visada keista, kai kultūros žurnalus socialinių medijų komentatoriai kaltina ideologizavimu. Nebeturime kito pasirinkimo, mūsų kasdienybė yra tirštai persmelkta ideologijų, kiekviename žingsnyje turime rinktis, kurioje pusėje norime būti.) Tai kritika iš vidaus, radikaliai kontekstualizuojanti ir reflektuojanti pačios autorės gyvenimą ir poziciją tų procesų atžvilgiu. Autorė nemirė, tiesiog nebėra kur slėptis, ji stovi nuoga viduryje Times skvero aplink žybčiojant ryškioms reklamoms, žadančioms skaistesnę odą ir greitesnį internetą. Dienoraštiškumas, kaip kritikos forma, išrengia autorę ir paleidžia nuogą per gatves. Kasdienė kritika reikalauja pažeidžiamos autorės, kuri atvirai kalbėtų apie savo sėkmes ir nesėkmes, kuri mokytųsi ir atrastų, taip kurdama prasminius ryšius sau ir kitiems.

Tradiciškai vieši kritikai kalba eksperto balsu, bet juo neretai maskuojami asmeninis neužtikrintumas, abejonės ir baimės. Neutrali kritiko pozicija tampa slėptuve ir skydu. Kritikai, kurie skundžiasi žlungančia civilizacija, bet nekalba apie jų pačių poziciją toje kintančioje civilizacijoje, nedaug kuo gali būti naudingi. Nenuostabu, jog tie, kurių balsai buvo geriausiai girdimi prieš 20 ar 30 metų, dabar gedi buvusios šlovės, populiarumo ir skundžiasi, kai didėjanti įvairovė į viešąją erdvę įleidžia daugiau balsų, kartais užgožiančių ankstesnius. Demokratizacija žeidžia. Natūralu, nes bet koks socialinis ar politinis pokytis yra kažkam skaudus ir išstumia iš galios pozicijų. Tik atvirai sau ir skaitytojui įvardijus, kokia to skausmo priežastis, galima kurti bent kiek atviresnę diskusiją. Nekontekstualizavus savęs ir nepripažinus savo vietos socialiniuose ir politiniuose procesuose, vieši komentarai tebus verksmas dėl slystančių iš rankų galios ir autoriteto, o ne atviras ir vertingas esamos visuomenės būklės vertinimas.

/ / /

Dėžę pastaruoju metu naudoju vietoje taburetės, kai reikia prisėsti priešais kosmetikos staliuką. Užklojau ją spalvotu užklotu, kad nespoksotume viena į kitą. Bet savo dėžę, kaip ir Pandoros skrynią, kaip ir visas praeities žaizdas (savo, artimųjų, Lietuvos), reikės atidaryti, kad suprasčiau, kaip gyvenau iki dabar, kuo buvau ir kuo galėčiau tapti, kad galėčiau bent apgraibomis surasti ir suprasti, kaip gyvena kiti ir kaip gyventi man pačiai.

* Dainininkė Beyonce.

Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone. Atlieka įvairių socialiai pažeidžiamų grupių tyrimus.