Jums baigus skaityti šį straipsnį, pasaulinė statybų industrija bus spėjusi prileisti 19 tūkst. vonių betono. Įpusėjus straipsnį – aklinai išbetonuoti Londono karališkąją Alberto koncertų salę ir Haid Parko pakraštį. Vos per dieną iškels Kinijoje trijų tarpeklių užtvankos aukščio statinį, o per metus palaidos visus Anglijos slėnius, įdubas ir griovius.
Po vandens betonas yra plačiausiai Žemėje naudojama medžiaga. Jei cemento pramonė būtų šalis, pasaulyje užimtų trečią vietą pagal anglies dioksido emisiją (2,8 mlrd. tonų) po Kinijos ir JAV. Betonas yra šiuolaikinės plėtros pagrindas, suteikęs stogą milijonams žmonių, sustiprinęs apsaugą nuo stichinių nelaimių, leidęs išvystyti sveikatos apsaugos, švietimo, transporto, energetikos ir pramonės struktūras.
Betonas – tai žmonijos mėginimas sutramdyti gamtą. Betono blokai mūsų galvas saugo nuo lietaus, kaulus nuo šalčio, o kojas nuo purvo. Tačiau drauge laidoja derlingus laukus, užkemša upes, dusina natūralų arealą ir lyg uolos kietumo antroji oda neleidžia pajusti, kas vyksta kitapus mūsiškės urbanistinės tvirtovės.
Mėlynai žalias pasaulis kas sekundę tampa vis pilkesnis. Pasak mokslininkų, veikiausiai jau pasiekėme ribą, kai betonas lenkia bendrą planetos medžių ir krūmynų anglies masę. Vadinasi, mūsų statoma aplinka kone lenkia natūraliąją. Tačiau, priešingai nei gamta, cemento pasaulis neveši, o bėgant metams netgi iš lėto trupa.
Per pastaruosius 60 metų pagaminome 8 mlrd. tonų plastiko. Tokiam betono kiekiui pagaminti cemento pramonė sugaišta dvejus metus. Bet jei betono problema gerokai rimtesnė už plastiko, ji paprastai menkinama. Betonas gaminamas ne iš iškastinio kuro. Jis neaptinkamas banginių ar žuvėdrų skrandžiuose. Medikai jo pėdsakų mūsų kraujyje neranda. Nematome betono plevėsuojančio tarp medžių šakų ar užkemšančio miestų vandentiekius. Atvirkščiai, esame dėkingi betonui už jo sunkį ir patvarumą, kurio žmonijai taip reikia. Būtent todėl jis yra moderniojo gyvenimo pamatas, sulaikantis mažiau patvarų laiką, gamtą, stichijas ir entropiją. Sujungtas su plienu cementas išlaiko ant kojų milžiniškas užtvankas ir dangoraižius, nutiesia tvirtus kelius ir užtikrina elektros tinklų darbą.
Blaškančių permainų laikais solidumas yra išties patraukli savybė. Tačiau jo, kaip ir bet kurio gero dalyko, perteklius gali sukurti daugiau problemų nei išspręsti.
Kartais betonas, kaip nelankstus sąjungininkas, kaip netikras draugas, gali dešimtmečius atlaikyti gamtos siautėjimą, o paskui netikėtai sustiprinti šios smogiamąją jėgą. Prisiminkime po uraganų Katrina Naujajame Orleane ir Harvis Hjustone kilusius potvynius: griaunamojo poveikio būta gerokai stipresnio, nes miestų ir priemiesčių gatvės paprasčiausiai nepajėgė sugerti vandens, kai salpos tai būtų puikiai sugebėjusios padaryti. Tiesą sakant, drenažo įrenginiai, susidūrę su naujais, ekstremaliais išderinto klimato reiškiniais, veikė apgailėtinai.
Betonas stiprina klimato kraštutinumus, nors būtent nuo jų turėtų saugoti. Sudėjus skirtingus betono gamybos etapus, ši statybinė medžiaga atsakinga už 4–8 % pasaulinių CO2 emisijų – daugiau šiltnamio dujų išskiria tik anglis, nafta ir dujos. Pusė CO2 emisijų iš betono susidaro gaminant klinkerį, daugiausia energijos reikalaujantį pusgaminį. Tačiau tuo poveikis aplinkai neapsiriboja. Betonas yra troškulio kamuojama pabaisa, išlakanti beveik dešimtadalį pasaulio industrinio vandens. Turint omenyje, kad 75 % išteklių suvartojama sausringuose regionuose, dėl betono gamybos įprastai mažėja tiek geriamo, tiek drėkinimui naudojamo vandens atsargos. Miestuose betonas, sugerdamas saulės spindulius ir sulaikydamas automobilių išmetamąsias dujas, kuria „karščio salos“ efektą, bent lieka mažiau kenksmingas už tamsų asfaltą.
Betonas taip pat neigiamai prisideda prie silikozės ir kitų kvėpavimo takų ligų. Naujajame Delyje nuo cemento kalnų ir maišytuvų vėjo išnešiojamos dulkelės sudaro net 10 % kietųjų dalelių, dusinančių miestą, kur 2015 m. 19 didžiųjų statybų aikštelių ištyrę ekspertai nustatė net tris kartus saugų lygį sveikatai viršijančią oro taršą. Kalkamenio karjerai ir cemento gamyklos drauge su statybines medžiagas po statybvietes išvežiojančiais sunkvežimiais taip pat neretai tampa taršos šaltiniais. Pats smėlio kasimas pamažu tampa katastrofišku reiškiniu, kai naikinama daugybė jūrų pakrančių ir upių vagų, šį gavybos sektorių sykiu vis dažniau perimant organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms.
Tai veda prie skaudžiausio, bet mažiau nagrinėjamo betono poveikio aplinkai: jis naikina natūralias infrastruktūras ir nepakeičia jų ekologinių funkcijų, nuo kurių priklauso žmogus, t. y. apvaisinimo, apdulkinimo, potvynių kontrolės, deguonies gamybos ir vandens valymo procesų.
Betonas, žinoma, gali pakylėti civilizaciją net į 163 aukštų Burdž Chalifos dangoraižį Dubajuje, kur gyvenamosios erdvės įkurtos danguje. Kartu betonas, surydamas vis daugiau dirbamos žemės ir dusindamas gamtines buveines, augina žmonijos ekologinį pėdsaką. Bioįvairovės krizė, kurią daugelis mokslininkų laiko ne mažiau katastrofiška už klimato kaitą, kyla pirmiausia baigiant laukinę gamtą paversti agrarine dykra, pramoniniais objektais ir gyvenamaisiais rajonais.
Žmonija šimtmečiais taikstėsi su neigiamomis pasekmėmis mainais į neabejotinus betono privalumus, tačiau šiandien svarstyklės, regis, svyra priešingon pusėn.
Romos panteonas ir Koliziejus liudija betono, gaminamo iš smėlio (paprastai žvyro ar grūsto akmens), ir vandens, sumaišytų su rišamąja medžiaga iš degintų kalkių, ilgalaikiškumą. Naujovišką pramoninę rišamąją medžiagą – Portlando cementą – Josephas Aspdinas patentavo kaip „dirbtinį akmenį“ 1824 m. Lidse. Vėliau ją jungė su plieniniais strypais arba tinkleliais sukurti gelžbetoniui, kuris tapo art deco stiliaus dangoraižių, tokių kaip „Empire State Building“, pagrindas. Po Antrojo pasaulinio karo cemento upės liejosi laisvai kaip paprastas ir nebrangus būdas bombardavimų sugriautiems miestams atstatyti. Tai buvo brutalizmo architektų, tokių kaip Le Corbusier, epocha, kurią lydėjo futuristinio polėkio Oscaro Niemeyerio linkiai bei elegantiškos Tadao Ando linijos, jau nekalbant apie vis gausėjusią užtvankų, tiltų, oro uostų, rotušių, universitetinių miestelių, prekybos centrų ir vienodai nykių automobilių stovėjimo aikštelių aibę. 1950 m. cemento produkcija pasivijo plieno mastą ir nuo tada išaugo net 25 kartus, trigubai lenkdama konstrukcijų partnerį iš metalo.
Diskusija apie estetiką poliarizavosi: vienoje pusėje telkėsi tradicionalistai, tokie kaip princas Charlesas, brutalizmo architekto Oweno Luderio projektą „Tricorn Centre“ pavadinęs apipelijusia dramblio ekskrementų krūva, kitoje pusėje – modernistai, betone įžvelgę galimybę sukurti masėms prieinamą stilių, solidžią apimtį ir patvarumą.
„Pats Genujos pakraštys, gyvenu šiame betoniniame rajone – Begato. Jis po truputį virsta džiunglėmis.“ (T. Gudelytė). Tomos Gudelytės nuotraukos.
Politinis aspektas ne mažiau koroziškas. Svarbiausia problema – inercija. Kartą cementui surišus į vienį politikus, biurokratus ir statybų įmones susidariusio junginio praktiškai neįmanoma išpainioti. Partijų lyderiams reikia statybų įmonių vokelių ir aukų, kad būtų išrinkti ar perrinkti, vyriausybėms reikia naujų projektų, kad toliau augtų ekonomika, o statybų kompanijų vadovams reikia vis daugiau sutarčių, kad nenutrūktų piniginės įplaukos, personalas dirbtų ir nesusilpnėtų politinė įtaka. Tai paaiškina politikų entuziazmą tokiems rimtų aplinkosauginių ir socialinių abejonių keliantiems infrastruktūros projektams ir cemento fiestoms kaip olimpinės žaidynės, Pasaulio futbolo čempionatas ar tarptautinės parodos.
Klasikinis pavyzdys – Japonija, pašlovinusi betoną antroje XX a. pusėje su tokiu užsidegimu, kad pati šalies valdymo struktūra dažnai buvo įvardijama kaip doken kokka (statybinė valstybė). Pradžioje betonas tebuvo pigi medžiaga per Antrąjį pasaulinį karą padegamųjų ir branduolinių bombų nusiaubtai teritorijai atstatyti. Netrukus jis suteikė naują itin sparčios ekonominės plėtros modelį: nauji geležinkelio bėgiai supergreitiesiems „Shinkansen“ traukiniams, nauji tiltai ir tuneliai aukštai iškeltiems greitkeliams, nauji kilimo ir leidimosi takai oro uostuose, nauji stadionai 1964-ųjų olimpinėms žaidynėms ir Osakos ekspozicijai, naujos rotušės, mokyklos ir sporto aikštynai.
Šie pokyčiai ekonomikos tempui iki pat 9 dešimtmečio leido didėti dvigubai, užtikrino aukštą darbingumo lygį ir liberaldemokratų partijos viešpatavimą institucijose. To meto politikos galiūnai, tokie kaip Kakuei Tanaka, Yasuhiro Nakasone ir Noboru Takeshita, buvo vertinami už gebėjimą pritraukti į savo gimtuosius miestus stambius statybinius projektus. Išsipūtę vokeliai anuomet buvo norma, dalis jų keliaudavo tiesiai į kišenę jakudzos gangsteriams, tarpininkams ir sutarčių sąlygų vykdytojams. Šešios pagrindinės japonų statybų įmonės netrukus susitelkė į monopolį, užsitikrindamos pelningas sutartis ir galėdamos mokėti politikams įspūdingus kyšius. (...)
Japonijos betonavimas prieštaravo klasikiniams harmonijos su gamta ir mujo (laikinumo) idealams. Vis dėlto estetiškai bjaurius projektus vienoje seismiškai aktyviausių pasaulio šalių pateisino nuolatinė žemės drebėjimų ir cunamių baimė. Visi matė, kad pilki išbetonuoti jūrų ir upių krantai atrodo bjauriai, bet niekas to nepaisė, nes galėjo apsaugoti namus nuo potvynio. Todėl 2011 m. Tohoku regioną nusiaubęs žemės drebėjimas ir cunamis visus taip stipriai sukrėtė. Pakrančių miestuose Išinomakyje, Kamaišyje ir Kitakamyje milžiniški prieš dešimtmečius pastatyti betono pylimai buvo nušluoti per vos kelias minutes. Žuvo beveik 16 tūkst. žmonių, visiškai ar iš dalies sugriuvo tūkstančiai pastatų, miestų gatvės užverstos laivais, o vanduo į uostų teritoriją sunešė mašinas. Dar didesnė tragedija ištiko Fukušimą, kur vandenyno bangos pralaužė atominės elektrinės „Daiichi“ apsauginę sieną ir sukėlė 7 lygio pagal INES skalę avariją ir radioaktyvių medžiagų nutekėjimą.
Trumpai tariant, stichinės nelaimės tapo savotišku karaliaus Knuto pamokymu japonams – gamtos jėga atskleidė žmonijos aroganciją ir kvailumą. Deja, po šių dramatiškų įvykių betono lobistai tik sustiprėjo. Japonijos liberaldemokratų partija po metų grįžo į valdžią, pažadėjusi rinkėjams per ateinantį dešimtmetį didinti išlaidas viešiesiems darbams. Statybų įmonės vėl buvo raginamos jūrą atremti pylimais, šįkart dar aukštesniais ir storesniais. Tokių konstrukcijų privalumai diskutuotini: inžinieriai tvirtina, kad 12 metrų aukščio betono mūrai sulaikys ar bent sulėtins būsimus cunamius, nors japonai jau yra girdėję panašių pažadų. Be to, sienomis saugomos teritorijos pamažu netenka žmogiškojo potencialo: gyventojų čia sparčiai mažėja, jų vietą užima ryžių laukai ir žuvų fermos. Gamtosaugininkų teigimu, mangrovių miškai sudarytų labiau apsimokantį gynybinį skydą. (...)
Visa tai niekai lyginant su įvykiais dabartinėje Kinijoje, XXI a. betono supervalstybėje, kuri yra iškalbingiausias pavyzdys, kaip viena materija gali transformuoti kultūrą (gamtos persmelktą civilizaciją) į ekonomiką (BVP statistikos kamuojamą produkcijos dalinį). Įspūdingo greičio Kinijos perėjimui nuo besivystančios šalies į supervalstybę pasitarnavo cemento kalnai, paplūdimių smėlis ir ežerų vanduo. Tempai, kuriais šios medžiagos maišomos statybų pramonei, yra, ko gero, labiausiai pribloškianti moderniųjų laikų statistika: nuo 2003 m. Kinija kas trejus metus pagamina daugiau cemento nei JAV per visą XX amžių.
Šiandien Kinija sunaudoja beveik pusę pasaulyje pagaminamo betono. Nuo 2017 m. statybų sektorius – keliai, tiltai, geležinkeliai, miestų plėtra ir kiti gelžbetonio projektai – sudaro trečdalį šalies ekonominės plėtros. Kiekvienas didesnis miestas turi jam pritaikytą urbanistinės plėtros modelį, atnaujinamą kaskart mažiems plastikiniams modeliukams virtus milžiniškais parduotuvių rajonais, būstų kompleksais ir betono bokštais.
Bet Kinija, kaip ir JAV, Japonija, Pietų Korėja ir visos kitos prieš ją „išsivystyti“ spėjusios šalys, artėja prie ribos, kai iš betonavimo kyla daugiau žalos nei naudos. Vaiduokliški prekybcentriai, pustuščiai miestai ir milžiniški stadionai byloja, kad šalis veltui švaisto pinigus. Pavyzdžiui, naujutėlis Luliango oro uostas, kuriame vos penki skrydžiai per dieną, arba olimpinis paukščių lizdo formos stadionas, praktiškai nenaudojamas ir dabar primenantis veikiau monumentą nei varžybų vietą. Jeigu anksčiau priežodis „statyk, ir žmonės susirinks“ pasitvirtindavo, dabar Kinijos vyriausybė pradeda nerimauti. Valstybiniam statistikos departamentui atskleidus, jog esama neparduoto 450 kv. km gyvenamojo būsto ploto, šalies prezidentas Xi Jinpingas pareikalavo „panaikinti“ statybų sektoriaus perteklių.
Tušti ir yrantys statiniai ne tik rėžia akį – tai rimtas nuostolis ekonomikai ir dirbamos žemės švaistymas. Didėjančios konstrukcijos reikalauja vis daugiau naujų cemento bei plieno fabrikų ir išleidžia į aplinką dar daugiau taršos bei CO2. Kinų kraštovaizdžio architektas Yu Kongjianas pabrėžia, kad šie statybų projektai dusina ekosistemas – derlingą dirvožemį, savaime išsivalančias upes, audroms atsparias mangrovines pelkes, potvynius sulaikančius miškus – nuo kurių priklauso pati žmonija. Betonas kelia didelę grėsmę tam, ką architektas vadina ekosaugumu.
Yu Kongjianas Kinijoje sutelkė judėjimą, kovojantį su betonu ir mėginantį susigrąžinti, kur įmanoma, paupius ir atgaivinti natūralią augmeniją. Knygoje „Išgyvenimo menas“ architektas perspėja, jog Kinija pavojingai nutolo nuo taoistinių harmonijos su gamta idealų. „Urbanizacijos procesas, kuriuo šiandien vadovaujamės, veda mus į mirtį“, – teigia Yu.
Į architektą konsultacijos, beje, kreipėsi ir kinų vyriausybės atstovai, vis aiškiau suvokiantys dabartinio Kinijos augimo modelio trapumą, tačiau jų įsikišimo galimybės ribotos. Pradinį betono pramonės impulsą visada lydi betono politikos inercija. Kinijos prezidentas pažadėjo, kad ekonomikos centras nuo sunkiosios pramonės pasuks link pažangių technologijų, kad būtų sukurta „graži valstybė“ ir „ekologiška civilizacija“, ir Kinijos vyriausybė išties mėgina stabdyti didžiausią statybų bumą žmonijos istorijoje. Tačiau Xi Jinpingas negali leisti statybų sektoriui tiesiog imti ir išnykti, nes šis įdarbina 55 mln. darbininkų, t. y. kone visi Didžiosios Britanijos gyventojai. Tačiau Kinija vykdo procesą, kurio ėmėsi jau daugelis kitų valstybių – eksportuoja aplinkosauginį stresą ir pertekliaus jėgą į užjūrį.
Išliaupsintasis naujojo Šilko kelio projektas („Belt and Road Initiative“) – investicijos į užjūrio infrastruktūras, net keliagubai lenkiančios Maršalo planą, – numato greitkelių tiesimą Kazachstane, bent 15 naujų užtvankų Afrikoje, naujus geležinkelius Brazilijoje ir uostus Pakistane, Graikijoje ir Šri Lankoje. Šiems bei kitiems statybų projektams reikalingas medžiagas tieksianti „China National Building Material“ – didžiausia betono gamintoja šalyje – paskelbė steigsianti 100 naujų cemento gamyklų 50 šalių. (...)
Nors betono pavojus akivaizdus, schema toliau kartojama. Indija ir Indonezija sparčiai žengia į betoninę ekonomikos augimo fazę. Per kitus 40 metų naujas gyvenamasis plotas išaugs dvigubai. Pasak vienų, tai atneš tam tikrų sveikatos privalumų. Aplinkosaugos mokslininko Vaclavo Smilo tvirtinimu, iš purvo lipdomas grindis pakeitus betoninėmis, skurdžiausiose pasaulio vietose parazitų sukeliamos ligos sumažėtų net iki 80 %. Tačiau kiekvienas išlieto betono karutis stumia pasaulį vis arčiau ekologinio kolapso.
Karališkasis britų institutas „Chatham House“ numato, jog urbanizacija, auganti pasaulio populiacija ir ekonominė plėtra kilstels betono gamybą nuo 4 iki 5 mlrd. tonų per metus. Pasak pasaulinės ekonomikos ir klimato komisijos, jei besivystančios šalys toliau plės infrastruktūras vidutiniu šiandienos pasaulio ritmu, statybų sektoriaus iki 2050 m. išleis į aplinką 470 mlrd. tonų anglies dioksido. Šie pokyčiai pažeidžia Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, kuriuo visos pasaulio vyriausybės sutarė iki 2030 m. sumažinti metinį betono industrijos emisijų kiekį mažiausiai 16 %, jei norime išvengti, kad planetos temperatūra pakiltų tik per 1,5 °C arba iki 2 °C. Drauge tai nepakeliama našta ekosistemoms, nuo kurių besąlygiškai priklauso žmonijos gerovė.
Pavojai žinomi visiems. Pernykščiame „Chatham House“ pranešime raginama iš naujo apmąstyti betono gamybos būdus. Emisijoms sumažinti gamybos procese būtina pasitelkti atsinaujinančius energijos šaltinius, pagerinti energijos vartojimo efektyvumą, vartoti klinkerio pakaitalus ir, visų svarbiausia, pradėti surinkinėti iš aplinkos anglies dioksidą, net jei šios technologijos brangios ir pramonėje komerciniu mastu dar netaikomos.
Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
„The Guardian“, 2019 m. vasario 25 d.