Prieš 3 metus žiemą vykusiai revoliucijai Ukrainoje atminti
„Siurrealizmas“. Taip jau nutiko, kad Kijeve atsidūriau kaip tik tuo metu, kai prasidėjo Maidanas (važiavau atsiimti BBC metų knygos premijos už fantastinį romaną „Tolima erdvė“, išleistą ukrainiečių kalba). Nepaisant to, jog rašau siurrealistinę, fantastinę prozą, pirmąkart pats patekau į siurrealistinį romaną. Įsivaizduokite per savaitę atsiradusį miestą, kuriame nuolatos gyvena tūkstančiai. Šimtai didžiulių palapinių, daug lauko virtuvių, iš kurių sklinda malonūs kvapai, rūkstančios „buržuikos“, krosnys, degantys laužai. Iš didžiulės scenos, prieš kurią susirinkę tūkstančiai žmonių, sklinda raginimai laikytis, nenusileisti sužvėrėjusiai valdžiai. Pasirodo garsios estrados žvaigždės, palaikančios sukilėlių dvasią.
Garsūs politikai, atsidūrę opozicijoje (tarp jų ir parlamento nariai), savo kalbomis irgi žadina tikėjimą pergale ir kad nuo šiol Ukraina bus kitokia. Visų konfesijų dvasininkai iš eilės kreipiasi į sukilėlius ir į Dievą, prašo Jį saugoti sukilusią tautą. O štai ir visų Ukrainos tautybių atstovai, svečiai (garsūs artistai, politikai) iš kitų šalių...
Švietimas. Kitoje Maidano pusėje – mažesnė scena. Ten visą parą psichologai, politologai, medikai, dvasininkai skaito nemokamas pažintines paskaitas, aiškina apie politinę ir tarptautinę padėtį, pataria, kaip elgtis įvairiose situacijose, kaip neperšalti (minusinė temperatūra). Maidano tikslas – palaikyti aukštą sąmoningumo lygį.
„Komunizmas“. Maistas Maidane – nemokamas. Visiems. O tiems, kas pasilieka visą laiką, nemokamas ir pragyvenimas šildomose palapinėse. Maidanas finansuojamas iš Ukrainos piliečių aukų. Štai šeima iš Karpatų atvežė medaus bidoną. Kita šeima atvežė visą kiaulę – rūkyta mėsa, lašiniai. Krymo totoriai didžiuliame dešimties kibirų katile verda plovą. Moteris vaikšto dalydama pačios keptus sausainius. Čia galima papietauti arba tiesiog išgerti arbatos, kavos. Ant stalų taip pat kalnai bandelių, sausainių, kitokių saldumynų – sunešė žmonės. Jau nėra kur dėti.
Organizuotumas. Čia yra maisto atsargų sandėlis, Maidano apsaugos štabas (jo vadas Andrijus Parubijus šiandien parlamento pirmininkas). Girtiems į Maidaną įeiti draudžiama. Įrengta medicinos tarnyba. Suręsta didžiulė palapinė-cerkvė – ten kiekvienas gali pasimelsti, budi dvasininkas. Šimte palapinių gyvena tie, kas Maidane lieka nuolatos. Tai 10 tūkst. žmonių. Naktį. Jei artinasi dar viena grėsmė, kad Maidaną šturmuos „robotai“ (šalmuoti vidaus tarnybos kariai, kurie kur buvę, kur nebuvę atakuoja Maidaną), labai greitai susirenka 50–100 tūkstančių. Kai ataka artinasi – Kijevo cerkvėse suskamba varpai, žmonės plūsta į Maidaną.
Tvirtovė. Visas Maidanas apjuostas siena iš maišų su ledu (prikemša sniego ir aplieja vandeniu, laukia, kol sušals: maišų gamyba organizuota kitur, juos atveža jau pagamintus). Siena – sulig dviejų aukštų pastatu.
Tai tvirtovė. Ją pastatė Ukrainos liaudis ir ji nugalėjo. Sužvėrėjusi valdžia atsisakė Vilniuje pasirašyti asociacijos su ES sutartį, o taikų Maidaną sušaudė automatais. 2016 m. pabaigoje aptiktas Janukovičiaus kreipimasis į Rusiją, kuriame jis prašo Putino įvesti kariuomenę į Ukrainą. Prezidentas išdavikas. Baudžiamoji byla.
Po trejų metų. O kas dabar? Daugelis sako, kad Maidano idealai sunaikinti. Ukraina juos išdavė. Neva dėl ko žuvo šimtas žmonių?
Tai – netiesa. Ukraina kardinaliai pasikeitė. Sustiprėjo nacionalinė sąmonė. Pernai Ukraina apsiėjo be rusiškų dujų. Sukurta nauja policija (taip pat ir kelių), kuri neima kyšių.
Taip, kitose sferose kyšių liko. Šiandien Ukraina tebėra viena iš Europos lyderių pagal korupcijos lygį, daugelis į valdžią atėjusių opozicijos atstovų pasirodė besą žmonės su ankstesniu mentalitetu. Jie turtėja iš liaudies, daug kas tvarkoma vienu telefono skambučiu...
Bet ar galima iš žmonių, kurie jau du kartus, 2004 ir 2014 m., sukilo prieš savivaliaujančią valdžią, atimti laisvės troškimą? Dabartinė valdžia visą laiką dairosi: ji pažįsta liaudies pasipiktinimo jėgą. Tai riboja valdžios galimybę savivaliauti. Esama pilietinės kontrolės. Žiniasklaida negailestingai kritikuoja valdžioje esančius prezidentą, ministrus, politikus. Yra pilietinė visuomenė. Jos viduje dar viskas kunkuliuoja. Maidanas – širdyse – visam laikui.
Ateitis – žmonės. Po antrojo Maidano žmonės išmoko patys organizuotis. Kodėl Rusija nenuėjo toliau Donbaso? Rusijos kareivius sustabdė savanoriai. Paprasti piliečiai, susitelkę į įvairias savanoriškas organizacijas, ir šiandien didele dalimi aprūpina armiją.
Šiandien Ukraina – tai ne tik valdžia, kuri nėra ideali. Dešimtys milijonų paprastų aktyvių žmonių kuria kitą gyvenimą. Didžioji jų dalis už ES ir NATO. O už „draugystę“ su Rusija nuo šiol pasisako tik marginalinės mažumos.
Keičiasi žmonės, ypač jaunoji karta, mokanti kalbas, apsiginklavusi technologijomis. Pernai važinėjau po Ukrainą greitaisiais europietiško tipo „Intersiti“ traukiniais. Visur, visą kelią juose veikė belaidis internetas, taip pat ir visose kavinėse.
Svarbiausia Ukrainos problema – valdžia dar nesiekia liaudies išsivystymo lygio. Išsirinko politikus iš opozicijos, kurie patys išaugo senoje sistemoje. Į politiką turi ateiti visiškai nauji žmonės, nebuvę sistemoje. Tai laiko klausimas. Ukraina – didelė valstybė, joje gyvena 45 milijonai. Reikia laiko.