Įspūdžiai po renginio „NAUJI VĖJAI IR ATVIRAS MIKRAFAS“

 

Jau gerokai po devintos valandos vakaro, o Kauno kultūros centro kiemelyje bruzda žmonės. Nors lauke šilta, čia traukia  kažin kokie skersvėjai. Galbūt ore sklando kūryba? Iš tiesų, žmonės renkasi į vieną iš „Kauno literatūros savaitės“ renginių – „NAUJI VĖJAI IR ATVIRAS MIKRAFAS“. Daug dalyvių, bei lankytojų sutraukiantis renginys skaičiuoja jau trečius metus,  kaip ir pats festivalis. Čia ir besišypsantis rašytojas, vertėjas, festivalio iniciatorius ir meno vadovas Laurynas Katkus, ir viskuo besirūpinanti renginių koordinatorė Neringa Daniulaitienė. 

Skaitymai vyko gegužės 12 d., o festivalis šurmuliavo 10 – 14 dienomis. Kaip teigia organizatoriai, ne pirmus metus vykstančiame festivalyje siekiama reprezentuoti literatūros žanrų įvairovę ir atliepti skirtingus skaitytojų pomėgius. 

Renginio „NAUJI VĖJAI IR ATVIRAS MIKRAFAS“ tikslas – į vieną vietą suburti  perspektyvius jaunus ar knygos neišleidusius miesto literatus, suteikti erdvę naujiems balsams. 

Renginys susideda iš dviejų dalių. Į sceną nedrąsiai lipa pirmieji dalyviai, matyti jaudulys. O žiūrovai net nenutuokia kas jų laukia. Teks ir juoktis, ir stebėtis, ir susimąstyti. 

 

 

Jovitos Poviliūnaitės nuotrauka

 

 

Pirmoji dalis. Nauji vėjai. 

Pirmosios renginio dalies „Nauji vėjai“ kuratorė/moderatorė? – literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė. Suteikiama erdvė kviestiniams dalyviams. Galima išgirsti įvairių žanrų kūrinių, t. y. ne tik poezijos, prozos, bet ir slemo, dramos). Savo kūrybą pristatė jauni autoriai Dominyka Budinavičiūtė, Andrius Patiomkinas, Emilė  Pliuščikaitė, Orestas Razumas. Dėl vieno dalyvio liko neatsakytas klausimas: į sceną lipo pasivadinęs Performansu, nors pagal programą turėjo būti Motiejus Lazauskas. Ar tai tas pats žmogus, liko paslaptis. 

Kaip festivalio organizatoriai pasirinko autorius? Literatūros savaitės komanda  visus metus ieško žmonių, „uostinėja“ ir taip atranda įdomius, netikėtus literatus. Neringai Butnoriūtei klausimais provokuojant  dalyvius, atsiskleidžia kiekvieno jo savitumas.

Pirmasis pasirodo Orestas Razumas. Vaikinas studijuoja filosofiją, rašo pjeses ir humoreskas. Pajuokauja, jog „už humoreskas didesni pinigai.“ Domisi senovės Graikija, mitologija ir ją įtraukia į savo kūrybą. Pirmasis tekstas apie Prometėją, kuris pavogė ugnį ir nunešė žmonėms. Salėje suloja šuo.  „Neturėjo šunų Prometėjas“ – sureaguoja Orestas ir toliau aiškina savitą filosofijos sampratą. Prometėją prikalė prie stulpo ir erelis lesė jo kepenis. Orestas bando į situaciją pažiūrėti iš erelio pozicijos, svarstydamas, kad pastarasis galbūt visai nemėgsta žalių kepenų. Kitas jo tekstas – apie Platono olos alegoriją, iš prirakinto joje  vyro perspektyvos. Gražu pasirodė tai, jog išėjus iš olos  – plytėjo nesibaigianti pieva ir nesibaigiantis dangus.    

Antroji į sceną lipa Emilė Pliuščikaitė. Odontologė. Rašymas jai – hobis, leidžiantis paliesti svarbius dalykus. „Prieš lipant ant scenos baisu, bet užlipi, skaitai ir mėgaujiesi“ – atsako kalbinama Neringos Butnoriūtės. Visus nustebina jos skaitymas  tarmiškai. Išgirstu žodžius: „šeiva kumelė“, „paveizėjus gyvulėlius“, „mandras vaikis.“ Kruopščiai aprašomi babos namai.  Tarmė keista, šiek tiek žemaitiška. Vėliau išsiaiškinu, jog autorė kilusi nuo Šiaulių, taigi ne visai žemaitė.  

Andrius Patiomkinas taip pat  nustebina. Pats scenoje nepasirodo.  Paleidžiamas įrašas, girdime istoriją, kuri prasideda nuo to, kad pasakotojas žiūrėjo televizorių. Tuomet pateikiama  nelaimių virtinė: trenkiasi į lubas, prisikvėpuoja smalkių, gniaužia rankomis kaklą, trykšta kraujas, nuo turėklo krenta ant asfalto, dalinė amnezija, praryja peilį, kirvį ir t. t.  Taip autorius, praktiškai numiręs, vis dėlto užlipa ant scenos. 

Dominyka Budinavičiūtė – mergina turinti nemenkos kūrybinės patirties. Aktorė, režisierė, rašytoja. Rašo pjeses. Bandė režisuoti, bet nutarė, jog daryti tai vienai sunku. Skaito pjesę „Duobė“. Tekstas - įtraukiantis, atidirbta autorės balso intonacija, kuriamos personažų nuotaikos. Viena lyriškiausių vakaro dalyvių.   

O į sceną užlipus penktajam dalyviui, visiems belieka vieniems į kitus žvalgytis. Performansas, nors turėjo pasirodyti Motiejus Lazauskas. Neaišku, ar tai tas pats žmogus. Renginio moderatorė jam klausimų neužduoda. Keistas pasirodymas. Skaito nesuprantamą tekstą, intonuodamas, muzikuodamas. Panašu į ritualą. „Jūros ošimas, melancholija“ –tokie paskutiniai jo žodžiai. 

 

Jovitos Poviliūnaitės nuotrauka

 

 

Antroji dalis. Laisvas mikrafas. 

Nors pirmosios dalies dalyvių meistriškumas buvo gerokai stipresnis, atviro mikrofono skaitytojai taip pat sudomino. Šiems skaitymams vadovavo Jovaras Kelpšas. 

Kiekvienam dalyviui skirta keturios minutės (pirmosios dalies dalyviams buvo skirtos septynios). Vieni pasitiki savimi, kiti sunkiai skaito, sunkiai renka žodžius. Sąraše 22 dalyviai, tačiau ne visiems pakako drąsos čia atvykti. Dauguma skaito iš telefono ekrano. O vienai dalyvei pritrūkus eilių, išsitraukia ir vyro telefoną. 

Į sceną žengia  renginio fotografas Jonas Petronis. Atiduoda fotoaparatą kolegai ir skaito. Tekstas lengvas, ironiškas. Žemiškai apie gyvenimą. 

Jei pirmoje dalyje skamba tarmiška kalba, čia galima išgirsti ir italų. Deja, kai kurių dalyvių kūrybai pritrūksta unikalumo, kartojasi klišinės, pabodusios metaforos.

 

Pasirodžius visiems dalyviams, skelbiamas balsavimas telefono programėlėje. Klausytojai šurmuliuoja, netrukus paaiškėja nugalėtojai. 

Pirmoji vieta atitenka vaikinui, pasivadinusiam  Dėkingumu (pozityvus, tarsi įsimylėjęs), kuris savo charizmatišku pasirodymu užbaigė renginį. Antrą ir trečią vietas dalinasi fotografas Jonas Petronis ir Kšištofas Kšivecas. Abu surinko vienodą balų skaičių. 

 

Renginys užsitęsė iki vidurnakčio. Išsivaikščiojo tik nedidelė dalis žiūrovų.   Visi drauge sukūrėme literatūrinę šventę. Praskriejo it vėjas, sujudinęs sielą ir literatūrinį Kauno gyvenimą.

 

 

Autorės nuotraukos