Lina Buividavičiūtė. Džiaugsmo žaidimas

Kai buvau dešimties, išsiskyrė tėvai. Gyvenau pas močiutę, ten mane lankydavo tėtis. Šiuos susitikimus lydėjo graži tradicija – kiekvienąkart eidavome į Kauno centrinį knygyną ir ten išsirinkdavau knygą. Daugelis tokių skaitinių tapo ne tik vaikystės, bet ir viso gyvenimo mėgstamiausiais. „Mūsų visų Madikė“, „Plėšikas Hocenplocas“, „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“.

 

Gintarės Dzedulionės nuotrauka

 

Dabar man 37-eri. Vasaromis važiuoju į Čižiūnų kaimą, lankau tėtį. Plaukioju ežere ir bandau užpildyti savo tuštumas, „varlytės“ technika nusiirti į kitą krantą. Svarstau apie priešnuodį akedijai. Apie tokį slogių būsenų įvardijimą pirmą kartą sužinojau kalbėdamasi su rašytoja Renata Šerelyte. Paskui pasidomėjau plačiau. Šį terminą pirmieji pavartojo krikščionys vienuoliai atsiskyrėliai. Akedija apima tuštumos, beprasmybės, apatijos, dvasinio išglebimo pajautas. Pažįstu akediją, tą vidudienio demoną. Nepaisant antidepresantų, sveikesnio gyvenimo būdo, kelionių, draugysčių, rašymų, meditacijų ir kitų streso valdymo technikų, nuolat atsiduriu dykumoje. Vėjai čia pusto smėlį, bet tamsos neišpusto. Visai gali būti, kad akedijos gundymas yra ne tik žmogiškas – todėl toks stip­rus. Ir trunka daug ilgiau nei 40 dienų. Kartais – visą gyvenimą. Gal todėl itin rezonuoja Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012) veikėjo Rojaus Rudens jausenos. Dvasios glebumas – kad ir kokiu vardu jį vadintum. Mirtinas gyvenimo nuovargis, tamsioji sielos naktis, galinti ištikti bet kada. Net vidudienį.

Plaukioju ežere ir prisimenu vaikystės knygą. Vieną iš tų, kurią nupirko tėtis. „Poliana“ (autorė Eleanor Hodgman Porter, vertė Viltaras Alksnėnas, 1998) ir jos džiaugsmo žaidimas. Ar jis gali tapti priešnuodžiu akedijai? Našlaitė, dar tėvams gyviems esant, patyrusi nepriteklių. Mergaitė, karštai troškusi lėlės, o vietoj jos iš Moterų globos draugijos gavusi ramentus. Poliana, atvykusi gyventi pas šiltų jausmų nepuoselėjančią tetą. Kuklus kambarėlis palėpėje, nors nauji namai pripildyti prabangos. Įmesta į nepažįstamą aplinką, išgyvenanti dėl tėčio mirties Poliana vis tiek žaidžia džiaugsmo žaidimą. Ir jo moko kitus. Nes gavus ramentus vietoj lėlės gali džiaugtis, kad esi sveikas ir tau jų nereikia. O jei guli prikaustytas prie lovos, gali džiaugtis, kad kitiems žmonėms taip nėra. Poliana pakeitė ne tik savo, bet ir daugelio kitų knygos veikėjų gyvenimus. Tai šviesos properšos tamsiame laike. Tai gyvastis, nerimstanti, urduliuojanti, perkeičianti ir perkeičiama. Šiam džiaugsmo žaidimui nereikia ypatingų sąlygų – jis ne tik gali rasti vietą kasdienybėje, bet ir tapti pačia kasdienybe. Žaisti džiaugsmo žaidimą lengviausia, kai gyveni. Tetai Poliana sako: „Taip, žinoma, aš visą laiką kvėpuosiu, dirbdama tuos darbus, teta Pole, bet negyvensiu. Kai miegi, irgi visą laiką kvėpuoji, bet negyveni. Aš noriu pasakyti, kai gyveni – tai darai tą, ką nori daryti: žaidi lauke, skaitai (žinoma, pati sau), laipioji po kalvas, kalbiesi su Tomu sode ir su Nense, ir apsižiūri namuose, sužinai ką nors apie žmones, gyvenančius tose mielose gatvelėse, kuriomis vakar važiavau. Štai ką aš vadinu „gyventi“, teta Pole. Kai vien kvėpuoji, tai dar negyveni!“ (p. 51–52) Jei dažniau leistume sau daryti tai, ko reikia mūsų savasčiai, kovoti su akedija tikrai būtų lengviau. Tačiau Polianos istorija byloja ir tai, kad džiaugsmo žaidimo labiausiai reikia, kai susiduri su sunkumais. Ir kad labai sunku žaisti tada, kai išties nutinka kažkas labai rimto. Juk kai Polianą ištiko nelaimė ir ji sužinojo, kad tikriausiai niekada nebevaikščios, pačiai rasti priežastį džiaugtis buvo daug sunkiau nei mokyti džiaugsmo žaidimo kitus.

Atsimenu vieną tėčio vizitą. Jis atvežė man žaislinį ksilofoną. Grojau ir verkiau, nes tėtis turėjo išvažiuoti, o aš jo jau ilgėjausi. Nemokėjau žaisti džiaugsmo žaidimo. Jei būčiau buvusi Poliana, ar būčiau džiaugusis tuo, kad tėtis apskritai atvažiavo? Kad grodama visada prisiminsiu jį? Kad iki kito apsilankymo lieka vis mažiau laiko? Jei būčiau Poliana, ar būčiau radusi priežastį džiaugtis tada, kai išsiskyrė tėvai? Ar visada dėl visko galima ir reikia džiaugtis? Ar visada gali džiaugtis, kad kvėpuoji, nors šią akimirką mieliau nebūtum?

Pasilieku su klausimu – kada būti, kai būnasi, nebegerai, nebegana? Gal kai tampi vaikštančia melancholija ir etatiniu raudotoju? Vis dėlto tarp šių būsenų – daugybė pustonių. Nes žaidimų būna visokių. Žaiskime.