Sakau, būkim kuklūs, bet nereikia kuklintis. Mano atradimas galbūt prilygsta reliatyvumo teorijos apsireiškimui, tik atsiprašysiu, kad aš beveik nieko apie tą teoriją nenutuokiu. Kaip priimta sakyti „visi“, visi apie ją šneka, o kas tai yra iš tikrųjų, žino nedaugelis. Nu žodžiu...
Po tam tikrų apmąstymų patyriau nušvitimą – kiaušiniai brangsta todėl, kad ne vištos nustato jų kainą.
Ne, vis dėlto neduoda ramybės reliatyvumo teorija. Ne tik todėl, kad kiaušinių kaina kažkaip su reliatyvumu siejasi, bet ir dėl Nobelio premijos. Ar negali būti, tai yra, ar negalėtų būti, kad mano proregis „kiaušiniai brangsta todėl, kad ne vištos nustato jų kainą“, žodžiu, gal galėtų būti, kad tas mano atradimas yra vertas Nobelio premijos? Nepasakyčiau, kam adresuotas tas klausimas, bet dėl visa ko. Viena vertus, „kiaušinių kaina ir t. t...“, tai absoliučiai akivaizdu, antra vertus, vištos dar ir dabar to nežino. O jeigu ir žinotų, ką jos gali pakeisti? Ką gali višta padaryti, kad kiaušiniai nebrangtų? Nebent pareikalauti didesnio atlyginimo, ir tada jai būtų tas pats.
Na taip, žinoma žinoma... Vištos algų negauna, ne taip, kaip mes. Jos ir profsąjungos neturi, ir laikraščių neskaito, ir televizoriaus nežiūri. Net saulę joms pakeitė dienos šviesos lempos. Tiesa, į kažkokį Seimą diena dienon renkasi, bet niekas neima į galvą, ką jos ten kudakuoja. Kudakuokit, kiek tik norit, juk mokesčių nemokat, ar ne? O mes mokam... O kiaušiniai brangsta...
Man jau visai susisuko protas, kaip čia, padėkdie, yra? Galiu aš gaut tą prakeiktą premiją ar ne? Kai pagalvoju – Viešpatie, kiek kiaušinių galėčiau tada prisipirkti! O kokia smarvė kiltų, kai aš nespėčiau jų visų iki termino suvalgyti!.. Ekologiška, žinoma, smarvė, bet kol visi parlamentai ir komitetai susigaudytų ir mokesčių mokėtojams paaiškintų, galėtų kilti didelis triukšmas, tų pačių ekologijos gynėjų protestų banga ir visokios kitokios provokacijos. Todėl aš, kaip laisvasis mąstytojas, taipogi ir mokesčių mokėtojas, turiu pateikti oficialų prašymą:
Kol kas man tos premijos neskirkit, aš dar turėdamas laiko pamąstysiu.
Pagaliau, mat juos šunys, tuos kiaušinius!
Pagarbiai – Juga Mišiuginas