Namai nenutinka. Namai kuriami kaip rūmai ir kaip šventyklos. Jie kuriami kantriu darbu ir tyliomis maldomis, už jų būtinai slepiasi idėjos ir saugios viltys. Galbūt kaip kūrėjas paprieštarausi ir sakysi „ne“? Sakysi, namai ima ir nutinka! Ir dar priekaištingai paklausi: o kur degantys terminai ir taisyklės, skirtos namams projektuoti? Kur specialiosios sąlygos? Kur kaimynų ir enžėtė¹ sutikimai? O tuoj besikeisianti energinė efektyvumo klasė kur?.. Per juos laiko ir laisvės vaizduotei visai nebelieka! Atsakysiu: sveikos vaizduotės es­tėerai² nesusargdina – darbas ir profesija nutiko.

Nuo vaikystės nesuprasdavau vieno pasakymo – papunis, karą pragyvenęs, liob sakyti: vakaliai, nors ir ant Minijos kranto, bet kad tik kartu būtume. Ne nenukirptą bambagyslę jis turėjo galvoje, o tikruosius namus – tuoj papasakosiu.

Buvo taip: užaugau gražiuose namuose, tėvelio ir papunio rankomis pastatytuose. Nagrinėjant tipologiškai, namas neypatingos kategorijos, vieno buto, gyvenamosios paskirties. Namas su mansarda, maždaug šimto dvidešimties kvadratinių metrų, trys miegamieji kambariai, dvi bendros erdvės, virtuvė, sanitarinis mazgas. Du įėjimai: vienas – pietinėje pusėje, kitas, pagrindinis, – šiaurinėje. Į šiaurę buvo ir mano kambarys.

Architektūriniu požiūriu, nieko ypatingo tame kambaryje nebuvo. Langas į šiaurę, trys sienos iš keturių – laukinės. Kambaryje didžiulė spinta su seserėlių rūbais, rankų darbo dviaukštė lova ir milžiniškas stalas. Ant jo pradėjau piešti, o paskui ir rašyti. Tačiau, be baldų, kambaryje būta šiek tiek magijos – vidurvasarį, vos saulei pakilus, ant vakarinės kambario sienos krisdavo šviesos ruožas. Koks jausmas būti pažadintai nuo spindulio sklindančios šviesos!

Namai, kuriuose užaugau, nuo pat vaikystės šiltuoju metų sezonu kvepėjo bičių medumi, o rudens pradžioje visi kambariai dvelkdavo čiobreliais,  tačiau visada, nepaisant metų laiko, jie kvepėjo šviežia mediena. Naktimis vietoj pasakų klausydamasi iš po grindų sklindančio obliarkos skambėjimo jausdavausi nenusakomai saugi ir paslapčiomis laukdavau, kada vėl, tėvo rankų paliesta, ji suskambės žiemos vakarais. Šios naktinės giesmės, sklindančios kažkur iš apačios užaugino manyje meilę tam, kas tikra. Užaugino dar ir jausmą, kurio tada nepažinau, dabar jį vadinu įkvėpimu. Iki šiol jis aplanko tik naktimis.

 

 

Po aštuoniolikos metų saugaus gyvenimo bambagyslę teko nukirpti, kai išvykau studijuoti į Vilnių. Miestas man buvo nepažįstamas ir atrodė lyg svetimas. Jau pirmą dieną svetimumo jausmą sustiprino lenkakalbė vaistininkė, veblenanti darkyta lietuvių kalba – atstumas nuo sostinės iki pajūrio mano mintyse padvigubėjo.

Daugiabutis, kuriame apsistojau, buvo ypatingos kategorijos, gyvenamosios paskirties, koridorinio tipo. Manau, statytas apie 1960-uosius. Pastatas pasižymėjo stalininės architektūros bruožais (mastelis, apšvietimas, gipso liejinių dekoras, nemirtingi baldai...) ir jokio jaukumo. Po kelių mėnesių suvokiau, kad jau pažįstu visus įtrūkimus 122-ojo kambario lubose – ir dabar juos pavaizduoti galėčiau. Galbūt pavyktų netgi su visais ten kabojusiais voratinkliais, kuriuos mano ūgio žmogui pasiekti buvo beviltiška – tokios tos pirmosios architektūros patyrimo aukštumos buvo! Kartėlio jausmą bendrabučio kambaryje sušvelnino kulmanas, krūvos popieriaus lapų jau su istorijomis ir tų, kuriuose istorijos atsiras. Jaukiau pasidarė tada, kai gamindama kursinių maketus be gailesčio peiliuku subraižiau papilkėjusį girgždantį parketą, o žvelgdama pro langą žinojau, kas iš gyvenančių priešais šiąnakt su manimi nemiegos.

Antrą kartą bambagyslę teko nukirpti paliekant mylimą Vilnių, kur jau nebegąsdino kitakalbiai, kur mintinai žinojau, iš kurios varpinės skamba Senamiesčio bokštų varpai ir buvau girdėjus sakant, kad ir čia būna baltųjų naktų... Kita stotelė – Oslas. Mintyse iš lėktuvo šokau gal dukart, nes pasaulio pažinimo tempai staiga išgąsdino – danguje horizontai išsiplėtė, o geografiniai atstumai tapo matomi savomis akimis. Kažkur, lėktuvo bagažo skyriuje, užspaustame lagamine, gulėjo pora rūbų derinių. Daugiau su savimi neturėjau nieko. Net pasitikėjimo savimi, užauginto Žemaitijos miestelyje.

Atvykstu to paties lagamino ratukais išbarškinusi visus pasitaikiusius Senamiesčio grindinio nelygumus. Prieš mane – daugiabutis namas, kokių 2004–2008 metų statybos, ant upės kranto. Daugia­bučių, tokių kaip manasis, prištampuota daugybė ir visi jie stūkso vienas nuo kito intymiu atstumu – kiekvienam iš jų suteiktas malonumas matyti ar bent jau girdėti Akerselvą – taip vadinasi upė. Butas, kuriame teko apsistoti, namais tapo ne tada, kai pavyko užsidirbti pirmajam nuomos mokesčiui, bet kai kaimynai iš kito namo, vis dar intymiu atstumu nuo mano kambario lango gamindami vakarienę pasisvei­kindavo iškėlę mentelę, kai patalynę išskalbiau gal dešimtąjį kartą, kai supratau, jog iš savo kambarioko išmokau Lou Reedo ir „The Eagles“ dainas, o paties buto viduje pradėjau nebejausti parketo kvapo. Gi sako, savų namų kvapas akių negraužia... Pripažinsiu, nelengva naujas vietas prisijaukinti, nes iš pradžių visos jos būna svetimos, o kai susigyveni su jomis – jos nebeatrodo tik materialios, laikinos priebėgos... Namus Osle turėjau neilgai, bet jų trūksta.

 

 

Papunis, tesiilsi jis ramybėje, karo metais dvi savaites gyveno šieno kupetoje prie Minijos krantų. Svarstau, kas tampa namais, kai nutinka istorija – ar namais lieka tėvų suręsti trobesiai, palikti krykštaujančių mažutėlių ir motinos rankovėse paslėptų ašarų, ar svetimų rankų kupeton sugrėbtas šienas? Bijau, teks išlįsti iš patogaus kokonėlio ir pripažinti, kad neramumų metais ir šieno kupeta gali tapti priebėga, kurioje – nei mechaninio pastovumo, nei gaisrinės saugos. Bet būk ramus, žmogau, nes žemė gimta lyg prieglobstis; ją ne hektarais ar pinigais vertiname, o savo įdirbiu ir viltimis. Istorijai šitaip susiklosčius, ne esminiai reikalavimai statiniui gyvybę išgelbės, bet pasitikėjimas žmogumi.

Šiandien patiriu laimę sėdėdama architekto kėdėje. Toje kėdėje sėdint tenka kurti namus kitiems pagal esminius reikalavimus statiniui. Be braižymo proceso būna ir įdomiau – matau, kaip žmonės nedrąsiai sunertuose delnuose laiko vaizduotės šventyklas – lyg nedrįstų apie jas ir savo viltis išpažinti. Lyg bijotų, jog architektas nesupras, kad nori tradicinės architektūros, plačių namo pastogių, fasadų, medinėm dailylentėm nupierytų, kad sandėliukas prie virtuvės kibirams susidėti būtų, kad langus pravėrę natūraliai vėdintų namus, kad nori patys savo rankomis tuos namus pasistatyti. Nusiramink, architektas tai puikiai supranta. Nusišypsai jiems, supaprastini būtiniausius reikalavimus, paglostai jų atsineštas pilis, o tada vėl sėdi į tą pačią kėdę, kimbi į prašymus sąlygoms gauti, sudarinėji kaimynų sutikimų formas ir galiausiai būsimųjų namų vidaus erdvių dėlionėje ieškai, kur galėtų būti vieta tam slaptingam langui, džiuginančiam rytais. Ir niekam to neparodydamas, mielas projektuotojau, kažkur giliai vis tikiesi, kad ateis kitas užsakovas, šiek tiek labiau finansiškai nepriklausomas. Juk tiek magiškos šviesos tuose auksiniuose rūmuose suprojektuosi! Tikiesi, kad kitas tavo brėžinys tikrai šventykla pavirs! Todėl po darbo juodoje užrašų knygutėje būtinai paliksi naują eskizą su šiandienos data – ateityje gi tikrai jį pritaikysi.

Po magiją žadančio eskizo ilgai neužtrukęs pasirodo išsvajotasis užsakovas su finansiniais ištekliais ir šypsena veide. Nešinas Registrų centro išrašų krūva besididžiuodamas sako: „Ką tik padalijo sklypą. Noriu, kad kiekviename sklype po vienbutį atsirastų. Visus vienodus braižykit, nes laiko iki Naujų daug nebeturim.“ Žibančiose to kliento akyse matau, kaip jis laukia vizualizacijų, kurias tą pačią dieną gavęs, „Aruode“ paskelbs ir už begėdišką kainą parduos dar nepastatytus. Ir tu, pradedantysis specialistas, kasdien nuobodžiai projektuojantis, atmetęs kitus, laukiančius savo šventyklų, per galvą versiesi, kad tik iki Naujųjų suspėtum. Su šiuo užsakovu apie sandėliukus nebuvo kada pakalbėti, tik apie kvadratų skaičių. Pasakysiu – subyra tos vaizduotės šventyklos kaip Jūratės rūmai, nors tu ką. Dar ne laikas rūmams. Užsienio praktikoms pritaikyti irgi ne laikas dar. Palauks tos praktikos, ne zuikiai gi.

Dar ne laikas kokybei. Ne laikas ekologijai. Ne laikas kokybiškesnius kraštovaizdžius kurti – ir tie ne zuikiai! Tinkamas laikas dar tik ateis – dabar esam atsidavę energiškai pasyvių priemiesčių statybai!

 

Autorės nuotraukos

 

Kartą teko klausytis „Snøhettos“ vyrukų paskaitos RIBA institute. Kaip visada, besiklausant jų atgimsta profesinis džiaugsmas ir tas džiaugsmas truko ne taip jau ilgai. „Pastato atsiperkamumas, kai jis pastatytas iš perdirbtų ir panaudotų statybinių medžiagų – mažiausiai šešiasdešimt metų. Judame lėtai“, – deklaruoja jie. „Infostatyboje“ perbėgu per sąrašą gyvenamųjų namų, kuriems dar šį pusmetį išduoti statybą leidžiantys dokumentai – jokio tvarumo nei šešiasdešimčiai, nei šimtui metų į priekį. Sąžiningai prisipažinkim, kurio projektuotas pastatas nesusandarintas sintetinėmis medžiagomis, o stogo dangai pagaminti nereikėjo cinko išteklių? Taip, vadovaujantis estėerais ir įstatymais, mums reikia pasyvaus, nekvėpuojančio ir bemaž neatsiperkančio mažo mastelio gyvenamojo namo, kuriam kaip ligoniui dar rekuperatoriaus kvėpavimo reikia – juk atitiktis A++. Ir čia dar ne viskas. Ironijos viršūnę pasieki statant rąstinį namą – jį apšiltinti reikia, o tada – dar papildomai medienos apdailą sudėti! Mano papunėlis, išgirdęs apie pasyvių statybų ypatumus, pečiais tik patrauktų, o pačiai sąžinę graužtų, ar tikrai teisingai renkuosi.

Studijuodama turėjau vieną plačiai gerbiamą profesorių. Vienoje paskaitų jis kalbėjo apie tradicinės architektūros bruožus. Visą paskaitą dėstytojas vainikavo paklausęs mūsų, dar suole tebesėdinčių, kam tęsti tradicinę architektūrą ir kam ją imituoti, kai turime visas galimybes efektyviai nepatirdami šilumos nuostolių naudoti didžiules skaidraus stiklo atitvaras. Jausdama pagarbą dėstytojui jo įžvalgą tučtuojau užsirašiau kaip pavyzdį, kurio gerai dienai išaušus už gryną pinigą nepaimčiau. Juk tuose tradicinės architektūros namuose visa ekologija! Ten bendrosios erdvės ir rankų darbas. Tuose namuose išmintis ir tradicijos! Kodėl negerai jas puoselėti? Ar išsiritusiems drugeliams dėl jų gėda?

Vargšė architektūra, neretai matuojama vystytojų išmanytomis bruto ir neto kvadratų skaičiuoklėmis ir dažnai (!) vertinama pinterestiniu įvaizdžiu, formuojančiu nuomonę, kad ji skirta pasiturintiesiems. O juk nebūtinai vertingi tik tie pastatyti namai, kuriuose paviršiai – marmuriniai, atitvaros – stiklinės, vyrauja skandinaviškas minimalizmas ir muziejaus atmosfera, nes atrodo gražu. Architektūra vertinga tada, kai idėja susilieja su kontekstu, nesvarbu, darniai ar kontrastuojančiai. Juk kai turinys kokybiškas, namų erdvės tampa savesnės, ar ne? Va, šitiek svarbu architektui paišeliu nubrėžti liniją ir ją apgalvoti – kažkam toji linija lems dienos kokybę ir grožio pajautimą.

Be fizinių sienų, be kasdienių ritualų, namai yra ir kalba, kurią atsinešei savo lūpose įdėtą. Namai yra vieta, kur mokaisi – pirmiausia – piešti ir rašyti, vėliau – pažinti medieną iš kvapo. Namai – žemė, kvepianti čiobreliais. Namai man yra ta vieta, kur suaugau su tradicijomis ir žinau, kad jas tęsiu ir perduosiu savo vaikams. Namai man – tai patirtys ir žmonės, su kuriais augau, žmogiškumą ugdžiausi ir gyvenimo mokiausi. Namai – tai vieta, kurioje žinau, ką pirmą palies tarytum vogčia pažvelgęs vidun pirmasis saulės spindulys. Namai yra pirmieji kartai – jau nutikę ir dar būsimi. Namai – tai vieta, nuo kurios skaičiuoju visus atstumus ir pradedu visas keliones. Namai – kur jaučiuosi saugi, o dūšia rami.

Beje, pas mus, Žemaitijoje, namus vadinam gyvenimu. Gyvenimu juk nesinori vadinti to, kas tiesiog nutinka, tiesa?.. Gyvenimu verčiau vadini tai, ką su tuo nutikimu veiki...

 

¹ NŽT, arba Nacionalinė žemės tarnyba.

² STR, arba statybos techniniai reglamentai.

 

Tekstas ir nuotrauka yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Namai“ dalis. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.