2018 m. įsigijau savo pirmąjį „iPhone“. Pasiūlymo apsidrausti telefoną atsisakiau. Juk būsiu atsargus, nieko jam nenutiks. Po dviejų dienų jį pavogė. Ilgą laiką maniau, kad tai bus didžioji mano gyvenimo „iPhone“ tragedija. Bet tada dar nieko nežinojau apie Xu Lizhi.

Centrinėje Kinijoje, Henano provincijoje, Džengdžou mieste gyvena per 10 mln. gyventojų. Čia esančioje „Foxconn“ gamykloje dirba apie 200 tūkst. žmonių. Įsisiūbavus gamybai čia gali būti pagaminama iki 500 tūkst. „iPhone“ per dieną. Tarp vietinių ši vieta žinoma kaip „iPhone miestas“. Šiandien tai didžiausias pasaulyje „iPhone“ fabrikas.

Bet dar visai neseniai didžiausio pasaulyje „iPhone“ fabriko titulą turėjo „Foxconn“ gamykla pietinėje Kinijoje, Guandongo provincijoje, Šendžene, kur vienu metu dirbo iki 450 tūkst. žmonių. Vienas iš jų buvo Xu Lizhi (lietuviškai šis vardas tariamas Šiū Lydž).

Xu Lizhi istorija – tai langas į dagongzhe, Kinijos darbo migrantų kasdienybę. Šie žmonės palieka savo namus kaimo vietovėse ir išvyksta ieškoti darbo į didmiesčius. Dešimtys milijonų kinų renkasi šį kelią, dažnai atvedantį prie „iPhone“ konvejerių.

Apie kone nepakeliamas darbo sąlygas šiuose fabrikuose sklinda groteskiški pasakojimai. Pasak buvusių ir esamų „Foxconn“ darbuotojų, dirbama po 10 val. per dieną, 6 dienas per savaitę. Su darbuotojais elgiamasi agresyviai, ant jų rėkiama, jie skubinami, apgaudinėjami, dirba neapmokamus priverstinius viršvalandžius, patiria nuolatinę įtampą, perdegimą. Dar 2017 m. taip gyveno apie 1,3 mln. kinų (šiandien šis skaičius mažesnis – „Apple“ dalį produkcijos perkėlė į Indiją ir Vietnamą).

Apie tai pasaulis sužinojo 2010 m., kai „Foxconn“ gamyklose Kinijoje per vienerius metus buvo patvirtinta 14 savižudybės atvejų. Paklaustas apie šią problemą Steve’as Jobsas tuomet ramino – savižudybių skaičius „Foxconn“ fabrikuose Kinijoje neviršija JAV nacionalinio vidurkio.

Bet štai po metų, 2011-aisiais, užregistruoti dar keturi nauji atvejai. „Foxconn“ nebūtų „Foxconn“, jei čia nuolat nemirtų žmonės. Žmonės žudosi kasmet. Tai jau įprastas dalykas“, – 2017 m. žurnalistui Brianui Merchantui pasakos buvęs šios gamyklos darbininkas. Besikartojantys pranešimai apie tragišką situaciją „iPhone“ fabrikuose atbukina žmones: „What if we kissed under the „iPhone“ factory suicide nets?“ („Kas, jei pasibučiuotume po „iPhone“ fabriko savižudybių tink­lais?“) – klausia populiarus memas. Visiems aišku, tai ne gyvenimas. Retas žino, kaip tai atrodo realybėje.

2011–2014 m. Xu Lizhi dirbo Šendženo „Foxconn“ gamykloje, kur, anot jo, „dirbtuvėse, prie surinkimo linijos, įstrigo mano jaunystė“.

Anksčiau Lizhi svajojo, kad susies gyvenimą su poezija. Kad rašys tekstus, atsidės kūrybai, kultūrai ir atlieps savo pašaukimą. Bet jau 2013 m. aiškiai suprato – to niekada nebus. „Ši realybė man leidžia kalbėti tik apie kraują“, – rašė jis.

Xu Lizhi gimė 1990 m. Guangdongo provincijoje, Kinijos rytuose, Dziejango mieste, ūkininkų šeimoje. Mėgo skaityti, bet neturėjo ko – tėvai neskaitė, o kaimo vietovėje knygynų nebuvo.

Tad Lizhi visas viltis dėjo į studijas universitete. Tačiau norint įgyti aukštąjį išsilavinimą Kinijoje reikia įveikti didelę kliūtį – gaokao – baigiamąjį valstybinį egzaminą. Kasmet jį laiko apie 10 mln. abiturientų. Išlaiko toli gražu ne visi. Xu Lizhi gaokao rezultatai buvo vidutiniški – į universitetą jis neįstojo.

Brolių raginamas Xu Lizhi apsisprendė tapti dagongzhe. Jis išvyko į Šendženą, kur 2011 m. įsidarbino „Foxconn“ gamykloje. Iliuzijos greitai išsisklaidė – gyvenimo prie konvejerio realybė rėžėsi į jį visu smarkumu.

Tačiau Lizhi nenuleido rankų. Nesėkmingai stengėsi gauti darbą Šendženo knygynuose. Norėjo įdarbinti protą, ne silpnas rankas – tokia buvo sena svajonė. Nepavyko. Galiausiai pamėgino įsidarbint darbuotojams skirtoje „Foxconn“ gamyklos bibliotekoje. Bet ir vėl nesėkmingai.

Tėvams nesiskundė – blogos naujienos tik keltų nerimą. Nerodė jiems ir savo poezijos – juk nesupras. Tyliai rijo kartėlį, naktimis rašydamas nevilties eiles.

Neskaitant to, jo gyvenime nutiko dar vienas įvykis – išsiskyrė su mergina. Kaip paskui žurnalistams pasakos Xu Lizhi tėvas, jos tėvai nepritarė jų draugystei, nes Lizhi – pernelyg neturtingas.

Tad Lizhi susikaupė ir pasiryžo pokyčiams, o 2014 m. pradžioje kaip tik pasitaikė galimybė juos įgyvendinti – pasibaigė terminuota darbo sutartis. Niekas nežino, ką jis veikė toliau, mat šeimai apie planus nepranešė, o su draugais – nutraukė kontaktus. Gali būti, kad Lizhi išvyko į kitą miestą, veikiausiai Dziangsu, tikėdamasis, kad, radikaliai pakeitus aplinką, pasikeis ir gyvenimas. 

Tačiau 2014 m. rugsėjo 26 d. Lizhi vėl pasirodė prie Šendženo „Foxconn“ gamyklos vartų. Matyt, pasibaigė santaupos, o susirasti kito darbo nepavyko. Tad jis pasirašė naują trejų metų darbo sutartį su „Foxconn“. Trejų metų garantiją, kad viskas bus kaip buvę.

Po 4 dienų Xu Lizhi parašė savo paskutinį eilėraštį ir pasitraukė iš gyvenimo. Jam buvo 24-eri.

Kitą rytą, spalio 1 d., internete buvo paskelbtas Xu Lizhi iš anksto paruoštas įrašas: „Nauja diena.“ Tai buvo paskutinė jo gyvenimo eilutė, turėjusi įrodyti, kad pranašystė išsipildė. Kad nukrito žmogus. Kaip varžtas – atsitrenkė, tyliai suskambo, joks žmogus neatkreips dėmesio.

Nuo „naujos dienos“ praėjo beveik 10 metų. Xu Lizhi balsas tebeskamba, jam tyliai žvelgiant iš mano suskilusio „iPhone“ ekrano.

 

Toliau – šeši Xu Lizhi eilėraščiai.

 

Autoriaus nuotrauka

 

Ant grindų nukrito varžtas

 

Ant grindų nukrito varžtas

dirbant viršvalandžius naktį

atsitrenkė, tyliai suskambo

joks žmogus neatkreips dėmesio

visai kaip tada

tokią pat naktį kaip ši

nukrito žmogus

 

2014 m. sausio 9 d.

 

 

Tarsi pranašystė

 

kaimo senoliai sako

jaunystėje mano senelis atrodė visai kaip aš

iš pradžių aš taip nemaniau

bet jie neatlyžo

ir įtikino mane

aš ir mano senelis

panašūs ne tik išvaizda

bet ir charakteriu, hobiais

tarsi mus būtų nešiojusios tos pačios įsčios

mano senelį pravardžiavo „bambuku“ 

mane – „pakaba“ 

mano seneliui dažnai tekdavo ryti kartėlį

o aš nemoku pastovėti už save

mano senelis mėgo mįsles

aš – pranašystes

1943-iųjų rudenį įsiveržė japonų velniai

sudegino mano senelį gyvą

jam buvo 23

šįmet man sueina 23

 

2013 m. birželio 18 d.

 

 

Aš nurijau geležinį mėnulį

 

aš nurijau geležinį mėnulį 

varžtu jie jį vadina

aš nurijau pramonines nuotekas, atleidimo lapelius

konvejerių užgožta miršta jaunystė

aš nurijau perdegimą, ilgesį namų

nurijau pėsčiųjų tiltus, gyvenimą, nusėtą rūdžių

aš daugiau nebegaliu

viskas, ką rijau, plūsta iš mano gerklės

liejasi ant mano tėvynės

gėdos eilėmis

 

2013 m. gruodžio 19 d.

 

 

Mano gyvenimo kelias dar toli gražu nenueitas

 

šito nesitikėjo niekas

mano gyvenimo kelio

liko dar daug

bet užstrigau pusiaukelėje

tokia būsena

man nieko naujo

tačiau šį kartą

visa tai atėjo taip staigiai

taip nuožmiai

nesibaigiantis vargas

nuėjęs veltui

aš labiau už visus noriu atsistoti

bet mano kojos neklauso

mano skrandis neklauso

mano kaulai neklauso

aš tepajėgiu

gulėti tamsoje

be garso šauktis pagalbos 

ir nuolat girdėti

nevilties aidą.

 

2014 m. liepos 13 d.

 

 

Žinau, kad ateis tokia diena

 

žinau, kad ateis tokia diena

tie pažįstami ir nepažįstami žmonės

įeis į mano kambarį

surinks mano likučius

švariai išplaus nuo kraujo pajuodusias grindis

sustumdys sujauktus stalus ir kėdes

išneš supelijusias šiukšles

įneš balkone padžiautus rūbus

tą eilėraštį, kurio nespėjau užbaigti, kažkas užbaigs už mane

tą knygą, kurios nespėjau perskaityti, kažkas perskaitys už mane

tą žvakę, kurios nespėjau uždegti, kažkas uždegs už mane

galiausiai tos ištisus metus neatitrauktos užuolaidos

atitrauk jas už mane, nors trumpam įleisk šviesos

tada vėl užtrauk ir vinimis aklinai užkalk

šis procesas – tvarkingas, formalus

visa tai užbaigus

žmonės stojasi į eilę, išeina

ir už mane tyliai užveria duris

 

2014 m. liepos 19 d.

 

 

Mano mirties patale

 

norėčiau darkart žvilgtelti į tą vandenyną, išvysti savo įpusėjusio gyvenimo ašarų platybę

norėčiau darkart įkopti į aukštą kalną, bandydamas prišaukti prarastą sielą

dar norėčiau paliesti dangų, jo švelnų mėlį, bet – viso to padaryti aš nebegaliu, tad aš palieku šį pasaulį

visi, kas mane žino 

neturėtų nustebti

juolab verkti ar gedėti 

aš tyliai atėjau, tyliai ir išeisiu

 

2014 m. rugsėjo 30 d.

 

Po Xu Lizhi mirties už darbuotojų teises kovojanti aktyvistų grupė „The Nao Project“ išvertė dalį jo eilėraščių į anglų kalbą ir sudėjo į rinkinį „A Screw Fell to the Ground“ („Ant grindų nukrito varžtas“). Knygelės pabaigoje yra dar vienas eilėraštis – parašytas ne Xu Lizhi. Šio eilėraščio autorius Zhou Qizao – taip pat dagongzhe poetas, Xu Lizhi bendradarbis „Foxconn“ gamykloje.

 

Sužinojus apie 1990-aisiais gimusio darbininko poeto 

Xu Lizhi mirtį

 

Kiekviena prarasta gyvybė

Tai kito manęs išėjimas

Dar vienas varžtas atsilaisvina

Dar vienas brolis darbininkas nušoka

Tu miršti vietoj manęs

Aš tęsiu rašymą vietoj tavęs

Priveržinėdamas varžtus

Šiandien mūsų tėvynės šešiasdešimt penktasis gimtadienis

Visa tauta džiaugsmingai švenčia

Dvidešimt ketverių metų, pilkame rėmelyje tu 

vos pastebimai šypsaisi 

Rudens vėjas, rudens lietus

Pražilęs tėvas, nešinas juoda urna su tavo pelenais, 

sukniumba pakeliui namo

 

2014 m. spalio 1 d.

 

Iš kinų kalbos vertė Julius Stakišaitis

Vertimus peržiūrėjo Ieva Nagytė-Rutkauskienė