Ruth Leiserowitz. Loto žmona arba baltos dėmės žemėlapyje

Astridos Petraitytės nuotraukaLiepos 20-ą Nidoje baigėsi XVII Thomo Manno festivalis. Kaip tik baigiamasis pranešimas, kurį čia publikuojame, labiausiai išpildė mano lūkesčius, kuriuos išsakiau festivaliui vos prasidėjus (LM Nr. 29). – ap


1.

Ilgus metus dirbdama Kuršių nerijoje, vis sutikdavau žmonių, kurie po tėvų, kilusių iš Rytprūsių, mirties leidosi kelionėn į šių gyventas vietas. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kuo šis žemės lopinėlis ypatingas, ar jis galėtų paaiškinti tėvų būdą, jiems paliktą įspaudą. Per tokius susitikimus vis išgirsdavau, jog pašnekovas visai mažai žinąs apie tai, ką tėvai išgyveno prieš karą. Jie tylėję, apie ankstesnius laikus nekalbėdavę. Neretai išgirsdavau ir tūžmingą toną, tylią nuoskaudą dėl to, kad tėvai jiems, vaikams, matyt, kažko nepasakė. Panašius jausmų proveržius tenka patirti ir susitikus su suaugusiais, netgi jau pensijos sulaukusiais „vilko vaikų" vaikais, po vieno iš tėvų mirties – kai jie, neretai po atsitiktinai per TV pamatytos laidos, leidžiasi į kelionę norėdami patys pajuti ir perprasti tėvo ar mamos klajones per Baltijos regioną, atrasti, gal netgi didžiulėmis pastangomis, tas tikrąsias vietas, o galbūt net ir žmogų, kuris –­ nors praėjo jau 50 metų – anuomet pažinojo tėvą ar motiną. O šį vardijimą iš vokiškosios perspektyvos galėčiau papildyti pavyzdžiais iš lietuviškosios... Taigi, čia kalbėdama apie tuos, kuriems tėvų gimtinės paieška apsunkinama, ir taip pat suformulavusi pirmąją temą – gimtinės nutylėjimą, toliau įvardysiu vieną iš daugelio priežasčių, paliesiu gyvenimą su tėviškės ilgesiu, o pabaigoje keliais štrichais apibūdinsiu, kas – visiškai netikėta ieškotojams – gali nutikti ieškant tėvynės. Galėčiau apibendrinti taip: tai bus pasakojimas iš mano dirbtuvės. Tiesiog apžvelgsiu viską, ką iš pastarųjų dvidešimt savo mokslinio darbo metų galėčiau susieti su festivalio tema.

2.

Kartais grįžusi namo pasakoju vyrui apie keistą situaciją kokiame nors interviu, apie netikėtą posūkį ar tragediją. Paprastai jis, atidžiai išklausęs, sako man: „Tiesą sakant, nieko naujo, apie tai rašoma ir Senajame Testamente, toj ar anoj vietoj." Ir jis 99 % būna visiškai teisus, o ir aš pati dauguma atvejų prisimenu biblinius siužetus. Deja, bendrasis biblinių pasakojimų turinio išmanymas gerokai sumenkėjo, per tai –­ bent jau mano įsitikinimu – praradom ir daug vertingo patyrimo. Bent jau man istorijos apie pabėgimą ir išvarymą vis primena istoriją apie Loto žmoną, todėl ją čia gana trumpai atpasakosiu: „Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk žmoną ir abi čia esančias dukteris, kad nepražūtumėte dėl miesto kaltės." (Pr 19,16). Kai jie buvo išvedę [juos už miesto], vienas jų tarė: „Bėgte gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!" (Pr 19,18) Čia praleisiu dialogą tarp šeimos tėvo Loto ir angelo, iškart pereidama prie dramatiškos pabaigos: „Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija. O [Loto] žmona, eidama iš pas­kos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu." (Pr 19,24–27). Taigi, Biblija liepia: eik neatsigręždamas; nukirsk vienu kartu ir nerodyk jausmų. Žvelk į priekį. Taip daug kam Rytų Europoje buvo per Antrąjį pasaulinį karą ar tik jam pasibaigus: atėjus įsakymui evakuotis arba palikti teritoriją, bombarduojant, priartėjus frontui, į duris beldžiantis deportavimo komandai delsti nebebuvo galima. Tada, vos spėjus atsisveikinti su gimtine, nebuvo kada dairytis atgal. Tiesiog reikėjo susiimti, ir tas faktas, kad žmonės prisitaikydavo, byloja apie žūtbūtinį norą išgyventi. Vėliau, laikinoje arba naujoje vietoje, būdavo sunku priprasti. Ten mažai kalbėdavo apie tėviškę. Užtat žmogus pačiam sau nustatydavo imperatyvą pamiršti. Tai reiškė: nepasakoti, taip pat ir vėliau atsiradusiam sutuoktiniui, vaikams. Iš pradžių metų metus – dėl karčios būtinybės. Pas­kui tai tapdavo įpročiu, o galiausiai aplinkybės susiklostydavo taip, kad tarsi nei iš šio, nei iš to prasidėjęs pasakojimas būtų skambėjęs beveik absurdiškai – bet apie tai kalbėsiu prieš­paskutinėje teksto dalyje. Atkaklus tylėjimas kartais būdavo ir laikino išgyvenimo įrankis įvairiomis prasmėmis, suprantama, skirtinguose regionuose ir kampeliuose pavojų kontekstai būdavo nevienodi. Esė „Prarastos vietos", kurią išties verta perskaityti, iš knygos „Tėvynės ieškojimas", Czesławas Miło­szas taip rašė: „reikia pridurti ir neretai dėl įvairių priežasčių užčiauptas lūpas, baimę, kuri daugelį vertė slėpti tikrąsias pavardes, o kartais ir savo tautybę, ir turėsime traumuojančią situaciją, paženklinusią daug gyvenimų".

3.

Miłoszas, kuris pats šeštajame dešimtmetyje buvo priverstas emigruoti, visą gyvenimą ilgėjosi tėviškės, daug mąstė apie šaknų nutraukimo procesus ir užčiuopė keletą naujos tėvynės radimo fazių. Jo tekstuose rasime svarstymų šiomis temomis, taip pat ir jau minėtoje esė. Cituoju: „Aplinkos pakeitimas sukelia ritmo pažeidimus ir didelį energijos nuostolį, siekiant pereiti prie naujojo ritmo. Nėra abejonių, jog žmonių prisirišimas prie vietų yra didžiai paslaptingas dalykas, teikianti įvairių interpretacijų galimybė. Čia turėtų, žinoma, ką pasakyti mokslininkai, gvildenantys žvėrių ir paukščių įpročius, ypač – tyrinėjantys kiekvienam rūšies atstovui priklausančią tikslią teritoriją bei tai, kaip jisai tą plotą gina. Tad sėslumas gali būti suvokiamas kaip įgimtas dalykas, o šiame šimtmetyje išplitusi tremtinio lemtis reikštų, jog su ja yra pažeidžiama natūrali žmogiškoji santvarka."
Miłoszas savo tekste kalba apie tai, kad po kiekvieno karo šiek tiek regioninės tapatybės atsinešę pabėgėliai gilindavo ir plėsdavo ją savo kūriniuose. Jis mini daugybę intelektualų, atsidūrusių svetur, tačiau visad išlaikiusių dvasinį ryšį su vietomis, iš kurių buvo kilę, ir šitaip palikusių tam tikrą antspaudą sau ir savo aplinkai.
Tokių pavyzdžių rasime ir vokiečių literatūroje, antai, iš Rytprūsių kilusio lyriko ir rašytojo Johanneso Bobrowskio kūriniuose. Šis manė, kad ne tik jis pats jau nebėra sėslus, kad jau prarasta ir pati būsena. Tad 1963 m. savo naujo tomelio temą laiške filologui Alfredui Kelletatui jis apibūdino štai kaip: „Aš tiesiog paro­džiau galutinę besibaigiančios sėslumo epochos, kuri, žinia, prasidėjo neolito eroje, panoramą, kad žmonės žinotų, kaip tada buvo."
Germanistas Eberhardas Haufe Bobrowskio palikime rado 1963 m. sausio mėnesio įrašą, dar sykį nusakantį šio laiškelio turinį: „Neolito eroje prasidėjęs medžiotojų, žvejų ir rinkėjų sėslumas, žemės įsisavinimas, prisirišimas prie jos iš esmės truko iki šiandienos. Ši epocha baigiasi, o su ja ir supratimas apie tėvynę, tėvynės ilgesį, o nacionalinės valstybės, nacionalinė savimonė politiškai tampa provincializmais. Kontinentai susiglaudžia, technika leidžia mąstyti didelėje erdvėje. Suvokęs tai aš sumaniau apžvelgti, kas negrąžinamai pradingo erdvėje, kurioje šis prisirišimas prie gyvenamųjų vietų buvo itin giliai suprantamas: tačiau tik kaip keliautojas, jei norite – klajūnas, tas kuris jau yra prašalaitis, kaip ateinantis ir vėl išeinantis. Noriu darsyk tinkamai pavaizduoti tai, kol visiškai neišnyko." Šis įrašas mane apstulbino keleriopai. 1963 m. mus supo šaltasis karas, vos prieš pusantrų metų buvo pastatyta Berlyno siena, pasaulis atrodė visiškai suskaldytas, o Bobrowskis mąstė apie kontinentų susiglaudimą ir apie techninės pažangos pasekmes. Jo mintys siekė netgi interneto ir globalizacijos procesų pradžią. Taip, Bobrowskis matė plačią vyksmo perspektyvą, jis buvo toliaregiškas ir sykiu puoselėjo neišsipildantį sugrįžimo, namų saugumo ilgesį. Tai veda į būties formą, kurioje visad esi „ir čia, ir ten", tarsi tarp dviejų kėdžių, nesileidi patogiai įkišamas į vieną stalčių. Tokia būties forma sukelia įtampas, kurias tenka ištverti. Ne kiekvienas tam sutvertas. Neretai daug paprasčiau tiesiog palaidoti savo tėviškės ilgesį ir atsigręžti į dabarties reikalavimus. Tai tebevyksta lig šiol – stebėtinai sėkmingai ir ilgai.

4.

Savo moksliniame darbe, daugybėje interviu ir per pastarųjų dvidešimties metų susitikimus konstatavau, kad egzodas kaip tiesioginė Antrojo pasaulinio karo pasekmė ir paties egzodo pasekmės nuolat yra dėmesio centre, tačiau Rytų Europoje buvo ir kiek kitokia, gerokai „smulkesnė" tėvynės praradimo fazė, apie kurią lig šiol kalbėta tik probėgšmiais, tačiau ją reikia nagrinėti kontekste. Pamėginsiu apibūdinti šį reiškinį pasitelkusi Lietuvos pavyzdį. Nuo 1956 iki 1960 metų lenkų, žydų ir vokiečių kilmės piliečiai gavo ribotą galimybę išvykti. (Kiekvienai grupei galiojo kitokios taisyklės, jos buvo nustatomos atskirai.) Tais metais iš Sovietų Lietuvos išvyko apie 61 000 lenkų, žydų ir vokiečių. Bendras vardiklis visiems buvo tai, kad jie senojoje tėvynėje nesijautė kaip namie. O juk didžioji jų dalis baigiantis karui ar pirmaisiais pokario metais grįžo į Lietuvą –­ memelenderiai iš Vidurio Vokietijos, kur buvo evakuoti 1944 m. spalį, žydai –­ iš koncentracijos ir darbo stovyklų, kur juos buvo išvežę vokiečiai, arba iš Sibiro, kur buvo ištrėmę sovietai. Mūsų suvokime lenkiškas Vilnius, Kaunas su žydiška konotacija ir Klaipėdos kraštas labai vienas nuo kito nutolę, nes esame pripratę mąstyti etninėmis kategorijomis, tačiau plačioje dvidešimtojo amžiaus perspektyvoje šios grupės viena prie kitos labai priartėja. Manau, galiu sakyti, kad visoms joms buvo lygiai taip pat sunku apsispręsti išvykti ir kad nuolat teko teisintis kitiems dėl šio savo žingsnio. Tai reikalavo didelių dvasinių pastangų, juk, reikia manyti, šis gyvenimo sprendimas buvo pamatinis. Akivaizdu, kad atsisveikinimo vakarai ir kalbos per juos visur buvo panašios, nesvarbu, ar kelionės tikslas buvo Tel Avivas, Bona ar Varšuva. Šeštajame dešimtmetyje vyraujanti leidimo išvykti procedūra buvo tokia, kad išvykstantieji iki pat paskutinės dienos turėjo, taip sakant, likti darbe, nes buvo reikalinga jų darbo jėga. Devintojo dešimtmečio VDR valdžia šią praktiką dar patobulino. Prašantieji leidimo išvykti paprastai prarasdavo darbo vietą, jiems tekdavo ieškoti kitos prastai apmokamos veiklos, jie būdavo izoliuojami nuo socialinės aplinkos. Viena vertus, tai buvo sumanyta kaip nuobauda, išvykstantieji turėjo pasijusti pažeminti, antra vertus, valdžia bijojo, kad išvykimo bacila nepasklistų.
Miłoszas egzodą mini ir jau minėtoje esė: „Išskyrus keletą originalių asmenybių, nusprendusių nieku gyvu nepalikti lenkiškų „pakraščių", iš miesto išvyko visas elitas; nors anksčiau buvo garsiai deklaruojama kitaip, bet neprisimenu nieko iš savo aplinkos, kas būtų ten pasilikęs."
Prieš dvidešimt metų sykį darbo reikalais patekau į Vilniuje esančio Migracijos departamento registratūrą. Įsivaizduokite patalpą, kur palei sienas stovi didelės kartotekų spintos. Stalčiuose sudėtos kortelės – visų, po 1944 metų atvykusių į Lietuvos Sovietų Respubliką ar Lietuvos Respubliką – su paso nuotraukomis. Tąsyk, supratus, ką matau, man net žadą užėmė. Taigi ten susijungė visų likimai. Čia buvo pėdsakai šeštojo dešimtmečio viduryje grįžusių iš emigracijos Pietų Amerikoje, čia aš teoriškai būčiau galėjusi išdėlioti vieną šalia kitos „vilko vaikų" nuotraukas, čia buvo duomenys ir tų, kurie vėliau paliko šalį kaip disidentai. Visi jie buvo aukos – politikos, kuri griežtai ribojo keliones ir buvimą kitoje vietoje, formalizavo jį bei itin ideologizavo ir demonizavo laisvą judėjimą. Rezultatas buvo toks – žmonės dėl politinių priežasčių ar dingsčių vienareikšmiškai priskirti vienai erdvei, vienai valstybei. Tai atnešė daug sunkių sprendimų, nes prieš karą žmonės savo regionuose gyveno būdami susiję su juo įvairiausiais ryšiais.

Astridos Petraitytės nuotrauka

5.

Dabar pagaliau prieinu prie antrosios savo antraštės dalies – prie baltų dėmių žemėlapyje. Čia turėsiu atsigręžti į savo vaikystės istoriją, į šaltojo karo laikus. Atsigręžti reikia norint suvokti apsunkintas tėvynės ieškojimo sąlygas ir suprasti, kodėl vietos, kaip kad sako Miłoszas, buvo „prarastos". Mano vaikystė prabėgo netoli Rytų Berlyno – anuomet su pažyminiu „VDR sostinė". Miesto planuose tuomet buvo išties tiksliai nužymėtos gatvės ir visos svarbiausios vietos. Tačiau kairėje žemėlapio pusėje tebuvo balta dėmė, Vakarų Berlynas nebuvo kartografuotas, jis tiesiog neturėjo egzistuoti. Šiuo požiūriu gyvenom Absurdistane. Balta dėmė žemėlapyje įgijo dar ir naują prasmę. Juk iš pradžių istoriniuose žemėlapiuose ir jūrlapiuose taip buvo ženklinamos tuo metu dar neištirtos vietovės, taigi, terra incognita. Dabar gi valdžios žmonės nurodė palikti baltas dėmes visur, kur buvo politiškai nepageidautinų dalykų. Ar dar prisimenate sovietinius žemėlapius iki 1987 metų? Tai buvo „meno kūriniai", tos vadinamosios „turistinės schemos", padėjusios maždaug susiorientuoti vietoje, tačiau dėl politinių priežasčių ar dėl šnipinėjimo baimės neteikusios geografinės informacijos. O dabar įsivaizduokite, kad lygiai taip pat buvo su faktine informacija apie visą Rytų ir Vidurio Europos regioną. Jis arba buvo visiškai nutylimas, arba virto vien punktyrine, smarkiai ideologiškai nuspalvinta informacija. Šia politika buvo tikslingai siekiama ištrinti atmintį. Dar prisidėjo ir tai, kad bibliotekos Rytų bloke nuo penktojo dešimtmečio pabaigos buvo „valomos", o literatūra, kurioje būta prieškarinio turinio ir iliustracijų, taip pat ir apie tái valstybei jau nebepriklausančias teritorijas kalbėjusi literatūra, nukeliaudavo į specialiaisiais fondais vadintą „nuodų spintą". Tad rytinėje vidurio Europoje teliko tik mikroelementai buvusių miestų, kraštovaizdžių, visuomenės ir laikų atminties terpės. Taigi, galime konstatuoti buvusių gimtųjų vietų nebylumą ir nevaizdumą.

6.

Nerijos gyventojai, o ir dalis Nerijos svečių žino, kad ieškant tėvynės gali nutikti ir netikėtų susitikimų. Taip nutiko ir kompozitoriui Abeliui Ehrlichui, kurio styginių kvartetas „Mano kelionė į Tilžę" šiame regione nuskambėjo pirmą kartą. 1996 metų lapkritį leisdamasis kelionėn į buvusią tėviškę jis rašė šitaip: „...Gimiau 1915 m. Krante, pirmuosius 14 savo gyvenimo metų gyvenau Tilžėje, paskui, iki baigiau mokyklą, 4 metus Karaliaučiuje, o 1934 išvykau – tuo metu žydams Vokietijoje nebuvo jokios vilties, nuo 1939 m. gyvenu šalyje, kuri po 9-erių metų tapo Izraeliu. Man tai buvo ir kelionės „laiko mašina" į prieš 64-erius metus paliktą Tilžę šokas. Šitas šokas yra vienintelis, bet itin svarbus autobiografinis dalykas kūrinyje. Planuodamas kūrinį mąsčiau ir apie du didžius vyrus iš Rytprūsių, kurių dvasia pakeitė pasaulį. Apie Kantą („žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje") ir Koperniką. Ir apie kasmetį pavasario vyksmą Tilžėje, kai užšalęs Nemunas griausmingai dundėdamas po Luizės tiltu lūžta į didžiulius ledo luitus, kurį su nuostaba matydavau ir girdėdavau vaikystėje – o dabar tai pasirodė kaip visų tų dramatiškų įvykių pasaulio istorijoje per 64-erius metus iki mano sugrįžimo į Tilžę simbolis ir kaip dvasinis sukrėtimas, kurį tada patyriau."
Garsus, kuriais tas dvasinis sukrėtimas suskambo Ehrlicho viduje, išgirdome festivalio koncerte. Jie kiekvienam vis kitokie. Sykį lydėjau į Lietuvą senyvą ponią, ieškančią buvusių namų. Ji, vilko vaikas, anuomet rado prieglobstį Kauno apylinkėse, o varganame pamiškės namelyje – geriausią draugę, skolinusią jai netgi vienintelę savo gerąją suknelę, kad galėtų nueiti į bažnyčią. Tą mišką rasti buvo labai nelengva. Radę namą sužinojom, kad tos draugės nebėra tarp gyvųjų ir kad jos gyvenimas baigėsi labai nelaimingai. Senoji ponia buvo didžiai nusivylusi. Galiausiai pavyko surasti tos draugės brolį ir dukterį. Prie kavos puodelio jie prisipažino tikrai nesitikėję, kad kažkas kažkur toli tebesaugo gražius prisiminimus apie seserį ir mamą. Šeima buvo labai sujaudinta, o savo vizitą mes užbaigėme aplankydami vaikystės draugės kapą – senoji ponia padėjo ant jo gėlių ir paskutinį sykį ilgai su ja kalbėjosi.
Pradžioje užsiminiau, kad čia bus pasakojimai iš mano dirbtuvės, tad dabar trumpai apie tai, kuo užsiėmiau visai neseniai. Kai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje greta darbo čia, Thomo Manno kultūros centre, dėsčiau Klaipėdos universiteto istorijos institute, studentai manęs klausinėdavo apie Klaipėdos žydų istoriją –­ ji akivaizdžiai turėjo būti, nes juk ketvirtajame dešimtmetyje mieste gyveno daugiau nei 5 000 žydų. Tačiau archyvai, taigi ir istorija, buvo tiesiogine to žodžio prasme prarasti. Aš leidausi į paieškas, ir 2005-aisiais bendradarbiaujant su Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pavyko surengti didelę parodą su daugybe nuotraukų apie žydiškąjį miesto ir apylinkių gyvenimą. Daugumą tų nuotraukų radau pas senus memelenderius Niujorke. Suprantama, jiems labai rūpėjo, kad paroda, prie kurios patys prisidėjo, atkeliautų ir į jų miestą. Tai pasirodė gana sudėtinga, nes Klaipėdos tiesiog nebuvo tenykščių žydiškų institucijų bei muziejų „vidiniuose žemėlapiuose". Miestas jiems tiesiog nebeegzistavo, neturėjo jokios reikšmės. Prieš 14 dienų mes pagaliau pasiekėm savo tikslą, per parodos atidarymą Niujorke aš perskaičiau paskaitą. Buvo atėję ir keturi memelenderiai žydai, jų amžius – nuo 82 iki 93 metų. Jie išdidžiai pasakojo apie savo vaikystę ir jaunystę buvusiame gimtajame mieste, apie gražias, Juodkrantėje praleistas vasaras. Atsivedė ir savo šeimas, anūkus, kad papasakotų jiems atkarpą savo gyvenimo istorijos, iš to skyriaus, kurio lig tol beveik nebuvo pasakoję. Paroda tris mėnesius bus eksponuojama „Kupferberg Holocaust Research Centre and Archive", o paskui keliaus toliau. Šitaip į žemėlapį sugrįžo dar viena vieta ir vienas svarbus istorijos aspektas.
Reziumuodama pabaigoje norėčiau pa­prieštarauti Johanessui Bobrowskiui: jis daug kur buvo teisus, tačiau tėvynės ir tėvynės ilgesio išgyvenimas nedings. Jis dabar juntamas kaip regioninės sąsajos su vykstančiais globaliais procesais. Dešimtmečius Vokietijoje dėl įvairiausių priežasčių buvo laikoma miesčioniška kalbėti apie tėvynę. Šiandien – bent jau man taip atrodo – santykis su šia sąvoka nebėra toks įtemptas.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

 

Draugai