x Sara Poisson

 

Kiekvieno mūsų gyvenimas priklauso nuo to, kaip kalbame ir kalbamės. Kaip patys sau mintyse pasakojame savo istorijas. Kaip gebame kalbėtis su artimaisiais. Svarbu, kaip kalba politikai, jų oponentai, ką iš jų pasisakymų pasiima rinkėjai. Jeigu žodžiai nieko nereikštų, vien už tai, kas pasakyta ar parašyta, nebūtų susidorojama autoritarinėse valstybėse. Vis dėlto žodžio laisvę praktikuojančiai demokratijai tam tikra kalbos atmaina kelia kitokių rimtų iššūkių. Tai – neapykantos kalba. Ji gali tapti ginklu ir prieš pačią demokratiją. Apie tai ir kalbėjomės su monografijos „Neapykantos kalba“ (Kaunas, 2024) autore lingviste prof. dr. Jūrate Ruzaite.

Jūratė Ruzaitė. Jono Petronio nuotr.

 

Kalbos įtaką visuomenės raidai savo knygoje „LTI. Filologo užrašai“ (Berlynas, 1947) yra aptaręs ir nacizmą per kalbos pokyčius interpretavęs žydų kilmės filologas, literatūros tyrinėtojas Victoras Klempereris. Pasak jo, kalba galima nusakyti tam tikros epochos veidą. Ką pasakytume apie mūsų epochos veidą?

Nepriklausomai nuo epochos, neapykantos raiška pasižymi labai dideliu universalumu, ir net konkreti taikinio grupė dažnai ne tiek svarbu. Epochų veidai kai kuriais atžvilgiais nėra tokie jau skirtingi. Veikia tie patys nesunkiai nuspėjami mechanizmai: priešpriešos su svetima grupe kūrimas, tos grupės dehumanizavimas, neigiamas stereotipizavimas ir stigmatizavimas, bendras antagonizmas ir kitokie -izmai, būdingi ir jūsų minimam nacizmui, ir prieš jį vykusiam armėnų genocidui Turkijoje, ir vėliau įvykdytam tutsių genocidui Ruandoje. Žmonės linkę ieškoti atpirkimo ožių, priešų, primityvinti pasaulį ir suvokti jį priešingybėmis „geras – blogas“, „savas – svetimas“ ir pan. Neretai žiūrime iš galios perspektyvos ir esame linkę piktnaudžiauti galia mažumų atžvilgiu. Mums vis dar sunku atsisakyti ankstesnėse epochose įsitvirtinusių prietarų. Neigiamos nuostatos turi didelę inerciją, yra perimamos kaip duotybė iš kartos į kartą ir silpsta lėčiau, nei norėtųsi. 

Istorija rodo, kad visada atsiras žmonių, kuriems svarbu turėti taikinį, tik nuo aplinkybių priklausys, kas juo taps ir į ką nukryps priešiškumas. Neapykanta visada rusena. Visai čia pat, gal net artimoje aplinkoje. Tad neatpažinti, nereaguoti reiškia leisti jai ilgainiui įsiplieksti. Kaip ir anksčiau, mūsų gyvenimo formos yra trapios, todėl nuolat reikia rūpintis, kad neatsirastų palankios sąlygos gaisrams įsiliepsnoti. 

Kai kas visgi priklauso nuo neapykantos taikinio grupės, ir tai rodo mūsų santykį su ta grupe, atspindi mūsų pasaulėvaizdį, iš praeities ateinančius elgsenos modelius, kuriuos dažnai perimame nesąmoningai per tradiciją. Pavyzdžiui, LGBT+ grupės nariai paprastai vulgarizuojami. Ir įprasti užgauliojimai, ir naujažodžiai rodo, kad paprastai grupė seksualizuojama, jos įvaizdis kuriamas redukuojant jų tapatybę iki vienos veiklos – lytinių santykių. Būtent tai labiausiai dirgina dalį visuomenės – tiek, kad nepajėgiama apie grupę galvoti kaip apie tikrus žmones, nors juk heteroseksualių asmenų nesuvokiame vien per jų lytinį gyvenimą. Ir vėlgi – ar tai yra tik mūsų epochos veidas? Dar XX a. homoseksualumas ir kitos neheteronormatyvios tapatybės buvo apibrėžiamos kaip moralinė ar medicininė problema. Tokia istorinių diskursų tradicija prisideda prie to, kad LGBT+ žmonės dažnai vertinami pirmiausia per seksualumo, o ne asmenybės ar socialinių vaidmenų prizmę. Šitaip dehumanizavus sumažėja empatija, grupę tampa lengviau vaizduoti vulgariai ar seksualizuotai.

Tai, kad šiandien tiek daug tyrėjų analizuoja neapykantos kalbą, rodo tam tikrus pozityvius mūsų epochos bruožus: mes jau turime daugiau sąmoningumo, mokame neapykantos kalbą atpažinti, įvardyti, tirti, matyti jos poveikį, grėsmes ir – turbūt svarbiausia – turime ryžto keisti egzistuojančius modelius, nebepasiduoti inercijai. Kalbos galia nebėra nematoma: ją suvokiame ir stengiamės keisti. Mūsų epochos veidas, nors vis dar akivaizdžiai paženklintas poliarizacijos ir pykčio, kartu yra sąmonėjantis, bandantis atsispirti neapykantos kalbos normalizavimui. 

Neapykantos kalbos nevienareikšmiškumas, jos santykis su žodžio laisve buvo tiesiogiai atspindėtas neseniai vykusiame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“. Kai kuriuose filmuose tiesiogiai pasakojama, kaip demokratinės valstybės, sergėdamos žodžio laisvę, saugo kraštutinius dešiniuosius, kurstančius islamofobiją, rasinę neapykantą. Aiškėja, kad socialiniai tinklai, prisidengdami demokratija, tiesiogine prasme pelnosi iš neapykantą transliuojančių įrašų. Filme „Nulaužti neapykantą“ (Švedija, Danija, Norvegija) rodomi pasibaisėtini nacistinės propagandos geopolitiniai scenarijai.

Socialinės medijos labai apnuogino žmogiškąją prigimtį – kiek joje yra tamsos, kiek manipuliatyvumo, kaip gali būti įtinklintas neapykantos, diskriminacijos kurstymas, kiek blogio technologijų galima sukurti. Bet kartu socialinės medijos siejamos ir su saviraiškos laisve bei demokratija. Pastarąją būtina ginti. Kad užtikrintume apsaugą nuo nepriimtinų, neteisėtų saviraiškos formų ir nepažeistume žodžio laisvės principų, reikia ypatingos ekvilibristikos siekiant išsaugoti pusiausvyrą. 

Žiūrėjau jūsų minimą filmą „Nulaužti neapykantą“ apie švedų žurnalistę My Vingren, kuri infiltruojasi į ekstremistinių dešiniųjų organizacijų internetinius tinklus, kad iš vidaus išsiaiškintų, kaip veikia neonacių, baltųjų viršenybės ideologiją palaikančios grupės ir neapykantos kalbos sklaida, ir negalėjau negalvoti, kad socialinės medijos – tarsi didelė pelkė. Ten visko tiek daug, tai sunkiai suvaldoma, bet kiekviena pelkė turi savitą pusiausvyrą, kurioje egzistuoja daugybė rūšių. Kai kurios matomos, kitos – paslėptos. 

Mane, ko gero, labiausiai baugina, kad daugumos dalykų socialinių medijų ekosistemoje nė nematome ar pastebime tik fragmentus. Tada gali susidaryti klaidinga iliuzija, kad kai kurios ekstremizmo, radikalumo formos yra mažesnio masto nei iš tiesų arba net neegzistuoja. Filme rodomas žurnalistinis tyrimas atskleidžia, kokio įvairumo, sistemingumo ir grėsmingumo reiškiniai egzistuoja, kokia plati jų geografija, kiek daug susipinančių įtakų, kaip ekstremistinės ideologijos, dezinformacija ir manipuliacija socialiniuose tinkluose tampa globalaus masto reiškiniais. Tai matant tampa labai slogu, nes dabartyje nesunku atpažinti praeities siaubus. 

Socialinių medijų terpė turi vidinę logiką ir savireguliaciją – kaip ir pelkė, bet ar to užtenka? Kaip pelkėje, čia klesti ir gyvybė, ir puvimas, irimas. Vienu metu klesti kūryba ir toksiškumas, solidarumas ir neapykanta, suveši seni diskursai, dezinformacija, sąmokslo teorijos, o mūsų dienomis visa tai dar ir (re)produkuojama, tiražuojama nesuvokiamais kiekiais pasitelkiant ne tik žmogiškuosius išteklius, bet ir dirbtinį intelektą. 

Kaip pelkės ekosistema priklauso nuo subtilių drėgmės, augmenijos ir mikroorganizmų ryšių, taip ir socialinių medijų ekologija priklauso nuo vartotojų elgesio, technologinių algoritmų, kultūrinių normų ir diskursinių praktikų. Kiek derėtų įsikišti į tą sistemą, kad nesutrikdytume jos per daug? Ar gali būti per daug įsikišimo? Kiek reikia reguliuoti šios terpės daugiabalsiškumą, kuris yra lyg ir demokratijos vertybė? Tačiau tas daugiabalsiškumas gali būti iškreiptas dėl, tarkime, aido kambarių (echo chambers), dėl jų kai kurie balsai gali būti pernelyg sustiprinti, iškreipti ir neatspindėti tikrovės. Arba būti nusikalstami.

Išeitys nėra paprastos, lengvai ar aiškiai apibrėžiamos. Reikia daugiasluoksnių sprendimų. Vartotojai turi gebėti atpažinti neapykantos kalbą, propagandą ir dezinformaciją, net kai ji pateikiama kaip neva laisva nuomonė. Labai svarbios platformų vartotojų iniciatyvos (pavyzdžiui, svarbu pranešti, atsakyti į neapykantos kalbą, patiktukais palaikyti prieš neapykantą pasisakančius žmones). Tokios praktikos parodo, kad neapykantos kalba neturi socialinio pritarimo. Šioje plotmėje šalia tradicinių būdų reikia kūrybiškumo, netradicinių veikimo būdų, geriausia – organizuotų, kad apsaugotų aktyvius tų iniciatyvų dalyvius ir kad rastųsi daugiau pilietinės raiškos formų. Kartu reikia drąsos. Reikia nepakantos neapykantai ir radikalumui.

Sykį perskaičiau lietuvių kalba paskelbtą įrašą, kuriame musulmonai vadinami beždžionėms, minima jų migracijos grėsmė „baltam žmogui“, pati migracija vertinama kaip turinti ilgalaikį tikslą užkariauti Europą. Mačiau, kad įrašu buvo pasidalinta daugiau kaip 200 kartų. Pasibodėjusi rasinės ir religinės neapykantos kurstymu bandžiau pranešti apie šį įrašą feisbuko administracijai pagal skirtingus pranešimo parametrus. Deja, visais atvejais gavau atsakymą, kad įrašas atitinka bendruomenės taisykles. Ar esate patyrusi ką nors panašaus? Ką tai galėtų reikšti?

Beje, grupės (ypač juodaodžių) įvardijimas beždžionėmis yra vienas iš Rytų Europai itin būdingų tapatybinių įžeidimų. Tą rodo Europos šalyse vartojamos neapykantos kalbos plačios apimties tyrimas, aprašytas „Neapykantos ontologijoje“ („Hate Ontology“). Tai darkart liudija, kad bendrieji neapykantos raiškos mechanizmai nėra unikalūs konkrečiai visuomenės grupei. Yra daug tam tikrų universalijų. 

O dėl jūsų minimo reiškinio – taip, esu susidūrusi. Žinoma, pykau. Bet, žiūrint iš pusiau pilnos stiklinės perspektyvos, net ir toks pranešimas laikinai apriboja įrašo prieinamumą, jo autorius gauna signalą, kad jo paskelbtas turinys ir požiūris nėra universali norma, tad šitai turi kažkiek poveikio. Žiūrint iš niūresnės perspektyvos, autorius galiausiai visgi legitimuojamas. Tai stipriai nuvilia, demoralizuoja procesą, pranešti linkę žmonės praranda motyvaciją, juos ilgainiui tampa sunkiau sutelkti atsakui į neapykantą, taip pat atsiranda pavojingas nebaudžiamumo jausmas. 

Socialiniams tinklams naudingos aistringos reakcijos, stiprios emocijos, vadinamosios „partizaninės kovos“ (partisanship), jos skatina įsitraukimą, aktyvumą. Visa tai galiausiai padeda generuoti pelną.  

Jūsų minimas pavyzdys gali rodyti ir sistemos ribotumą – tiek technologinį (ypač jei buvo taikytos automatinio atpažinimo sistemos), tiek vertybinį (ypač jei vertino sistemą prižiūrintis žmogus).

Kaip rašote monografijoje, paprastai neabejojama dėl neigiamo neapykantos kalbos poveikio visuomenės gerovei. Be to, gausu faktų, liudijančių, kad neapykantos kalba gali būti pasitelkiama kaip masinių žiaurumų ir genocido kurstymo priemonė, ji taip pat glaudžiai susijusi su teroristiniais diskursais ir teroristinių grupuočių grasinimais internete. Kitaip sakant, žodžiai nėra tušti ir nepavojingi, netgi jeigu jie kartojami nesąmoningai.

Britų politikės Lucianos Berger istorija iliustruoja, kad žodžiai anaiptol nėra tušti – kalba akivaizdžiai gali būti paversta ginklu. Dėl žydiškos kilmės ši politikė patyrė daugybę antisemitinių išpuolių skaitmeninėje erdvėje ir realiame gyvenime. Išpuolių, grasinimų, įžeidžiančių komentarų mastai, komentarų tiražavimas, plitimo greitis buvo tiesiog pribloškiantys ir puikiai atskleidė, ką patiria neapykantos kurstymo aukos. L. Berger ne tik jautėsi itin nesaugiai, buvo užgauliojama internete ir gatvėje, turėjo gyventi su nuolatine apsauga, bet ir tiesiog sunkiai pajėgė nuolat pranešti teisėsaugai apie tokius nevaldomus antisemitinių išpuolių srautus. 

Per visus persekiojimo metus (nuo 2014 m.) už nusikaltimus prieš L. Berger buvo nuteisti tik šeši asmenys. Beje, tyrimai atskleidė, kad visi jie buvo radikalių pažiūrų: keturi priklausė kraštutinei dešinei, du – kraštutinei kairei. Kad geriau suvoktume išpuolių mastą, verta paminėti, kad, paskelbus vieną nuosprendį, L. Berger sulaukė daugiau kaip dviejų tūkstančių antisemitinių žinučių vos per tris dienas. 

Ką patiria aukos tapdamos tokio intensyvaus ir nuožmaus puolimo taikiniu, kokia jų kasdienybė, sunku įsivaizduoti. Todėl labai svarbu, kad pačios aukos, neapykantos taikiniais tampančios grupės nebūtų paliktos vienos kovoje su neapykantos sklaida. Būtina įsitraukti daugumos atstovams ir ginti savo vertybes. 

Lietuvos kontekste, ko gero, panašų neapykantos sklaidos mastą matome Pijaus Beizaro ir Mangirdo Levicko byloje, tik jų atveju kontekstas nėra politinis. Motyvas – ne antisemitinė ideologija, o homofobinės nuostatos. Feisbuko paskyroje porai paskelbus nuotrauką, kur jie bučiuojasi, pasipylė nesuvaldomi srautai homofobiškų neapykantos komentarų, įskaitant grasinimus smurtu ir mirtimi. Prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą paaiškinusi, kad tai esą „provokacija“. Panašiai ir L. Berger atveju neapykantos kalba nebuvo vertinama kaip rimtas teisinis ar moralinis pažeidimas, o Jungtinės Karalystės institucijos (ypač Leiboristų partija) iš pradžių reagavo pasyviai. Partija ilgai neigė antisemitizmo mastą, o kai kurie jos nariai kaltino politikę „perdėtu jautrumu“. 

Šie atvejai parodo, kaip skaitmeninė erdvė lengvai tampa neapykantos platforma – čia tiesiog žaibiškai gali suveikti minios efektas, grupės greitai mobilizuojasi ir buriasi į minėtus partizaninius karus. O valstybės institucijos kartais būna pernelyg vangios, linkstama sumenkinti neapykantos kalbos svarbą, todėl pilietinis įsitraukimas yra tiesiog būtinas. 

Jūsų neapykantos kalbos tyrimo analizei panaudota empirinė medžiaga yra 2009–2019 m. duomenys, surinkti iš 160 teismo bylų, jose nagrinėjama 220 pasisakymų.  Monografijoje jūs išskiriate daugybę neapykantos kalbos rūšių ir porūšių, jos intensyvumo laipsnius, skirtingus tikslus ir pan. Kad lingvisto ekspertinis požiūris gali būti svarbus praktiškai, parodo monografiją papildanti politiko Remigijaus Žemaitaičio antisemitinių pasisakymų analizė. Ją kaip atskirąją nuomonę pateikėte Konstitucinio Teismo prašymu 2024 m. vasario mėnesį. Ar tai reiškia, kad teismai be lingvistų pagalbos menkai pajėgūs tirti neapykantos kalbos nusikaltimus? 

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimu P. Beizaro ir M. Levicko byloje prieš Lietuvą, Lietuvos Generalinės prokuratūros rekomendacijose buvo įrašytas principas, kad lingvistas nėra būtinas visose bylose, jo nuomone reikėtų remtis tik tada, kai kyla dviprasmybių ar pasakymo išaiškinimui reikia ekspertinių žinių. Labiau įprastus atvejus turėtų aiškintis teisininkai. R. Žemaitaičio byloje buvo tam tikrų subtilybių, tad ekspertų įžvalgos išties buvo svarbios. Beje, teismui savo išvadas teikė ne tik lingvistai, bet ir kitų sričių – istorijos, sociologijos – ekspertai. 

Mano manymu, nacionalinių teismų praktikoje išryškėja ne tiek lingvisto nepakeičiamumas, kiek lingvisto išvados suabsoliutinimas. Šiuo metu vykdome projektą, kur analizuojame neapykantos kalbos bylas iš teisinės ir lingvistinės perspektyvos. Lingvisto eksperto išvadai, kaip rodo bylų analizė, neretai suteikiama pernelyg daug svorio ir neatsižvelgiama ar per menkai atsižvelgiama į kitus veiksnius, tokius kaip kalbėtojo statusas, pasakymo kontekstas, tikslas, viešumo lygis ir iš pasakymo kylančios rizikos, grėsmės. Turinio ir formos vertinimas, kuris yra lingvisto kompetencijų laukas, – tik vienas iš analizės sluoksnių. Tad tiesiog privalu interpretuoti pasakymo grėsmės lygį atsižvelgiant ir į nekalbinius aspektus. Kai to nedaroma, akivaizdu, kad teismuose kartais priimami išties kontroversiški sprendimai, ypač jei lingvisto interpretacija paremta per siaura metodologija, yra netiksli ar net klaidinanti. Svarbu atsiminti, kad pats lingvistas, kiek įmanoma, irgi turėtų vertinti pasakymą atsižvelgdamas į kitus kriterijus. 

Viena iš grėsmių, kurias matau pastaruoju metu, yra tai, kad neapykantos kalbos sąvoka devalvuojama, jos turinys užpildomas įvairiomis dviprasmybėmis, tarsi būtų nebeaišku, kas tai yra, nors egzistuoja tarptautiniai ir nacionaliniai apibrėžimai. Sąvoka nuolat apsukama taip, kad neva yra puolama daugumos grupė, būtent jos atžvilgiu vartojama neapykantos kalba, o visuomenės, institucijų reakcijos tokiu atveju nėra. Bet daugumos grupės nėra įtrauktos į apibrėžimą, istoriškai jos nėra taip pažeidžiamos, kad reikėtų ginti įstatymu nuo mažumų grupių. 

Lyg ir aišku, kad daugumos gynimas nuo mažumų grupių yra absurdas, – toks mąstymas iškreipia realius galios santykius visuomenėje. Tačiau dažnai viešose diskusijose ši paradoksali idėja pateikiama kaip savaime suprantama. Be to, bet koks neigiamas turinys dažnai įvardijamas kaip neapykantos kalba. Taip pamažu blukinama pati sąvoka, į ją kamšoma daugybė dalykų, todėl ji tampa ir viskas, ir niekas. Be ribų, be formos, toks niekinis konstruktas, neva primestas iš Vakarų, dažnai tapatinamų su tariamai grėsmę keliančiais leftistais. O tada veiksmas atgręžiamas į žmogaus teisių gynėjus, esą jie puola tradicinę šeimą, tradicinę visuomenės santvarką ir pan. Taip kuriama moralinė panika, aktyvuojamas mechanizmas, kad reikia mobilizuotis ir gintis. Tame panikos fone svarbu nepamiršti santykio su neapykantos kalba esmės – apginti pažeidžiamas grupes, kad veikimas prieš jas nevirstų fizinio smurto protrūkiais, masiniu naikinimu, genocidu.

Sociologijos mokslų daktaras Liutauras Labanauskas yra atkreipęs dėmesį, kad nuo 2021 m. turime Lietuvos banko išleistą 5 eurų monetą, skirtą neapykantos nusikaltimui. Oficialiai moneta skirta lietuvių pasakai „Eglė – žalčių karalienė“, tačiau „svetimšalio“ žalčio nužudymas yra pagrindinė šios pasakos tema. Buvo karštai ginčijamasi ir dėl Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, pasakojančio apie velyknakčio karnavalinę tradiciją, kur pikto svetimojo vaidmuo skirtas sunkiai apibrėžiamiems „žydams“. Kai kurie tai įvertino kaip pasyviojo antisemitizmo sklaidą. Man suprantamas noras brėžti aiškias ribas tarp gėrio ir blogio, betgi kartais atrodo, kad platesnėje istorinėje perspektyvoje tai gali būti gana sudėtinga.

Ribų perbraižymas yra dinamiškas procesas, jis niekada nebus baigtinis, bet tai nepaneigia jo svarbos ir vilties, kad galima sugyventi sąmoningiau. Nuostatoms pasikeisti, tolerancijai ugdyti reikia laiko. Tam tikros vertybinės sistemos atskiro žmogaus sąmonėje formavosi dešimtmečiais, o visuomenėje – ir ištisais šimtmečiais, todėl pokyčiai negali įvykti akimirksniu, jiems irgi reikia laiko. Reikia kantrybės, bet tai nereiškia, kad pokytis neįmanomas. 

Folkloro ir neapykantos sankirta išties svarbi. Pasyvusis antisemitizmas kuria palankią sociokultūrinę terpę aktyviam antisemitizmui. Kai tam tikri stereotipai, juokai, anekdotai ar ritualai, įskaitant religinius, tampa „natūralūs“ ar „nekalti“, jie įteisina diskriminacinį mąstymą, net jei iš pažiūros gali atrodyti nekenksmingi. Pasiteisinimas „juk visi taip daro, mano ar sako“ yra toks patrauklus – jį galima pasitelkti patogiai ir automatiškai. Tačiau tokios „tradicijos“ sukuria emocinio priimtinumo lauką: žydų vaizdavimas kaip „kitų“ tampa savaime suprantamas, todėl visuomenėje atsiranda mažesnis atsparumas atviroms neapykantos formoms. Tai tyliai formuoja vertybines ribas. Dažnai pabrėžiama, kad neapykantos, smurto ideologijos niekada neatsiranda vakuume – jos remiasi ilgai kauptomis socialinėmis reikšmėmis, įsišaknijusiomis nuostatomis, kurios, nors iš pradžių atrodo nepavojingos, ilgainiui tampa politinio ar socialinio smurto pateisinimu.

Vasaros pabaigoje vyko diskusijų festivalis „Būtent“, viena jo temų buvo „Pasyviojo antisemitizmo pėdsakais: ką renkamės – atmintį ar tylą?“. Religijos filosofas dr. Povilas Aleksandravičius sakė, kad antisemitizmas ir kiti panašūs reiškiniai kyla dėl spontaniško bet kokio kitoniškumo interpretavimo kaip pavojaus manajai tapatybei. Vis dėlto nejauku matyti, kaip įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai, įskaitant intelektualus, lengvai pakimba ant to paties nužmoginimo kabliuko, kad ir kalbant apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje. Nužmoginimo leksikos atvejų galima išgirsti ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose. Ar tai reiškia, kad karas daugelį žmonių neišvengiamai demoralizuoja?

Dar pridėčiau Izraelio ir Gazos Ruožo karą. Taip, karas yra neabejotinas neapykantos katalizatorius. Jame užkoduotas antagonizmas, nes visada yra dvi pusės, priešai, ideologinės sankirtos, atsiranda nesaugumo atmosfera. Karas kuria visomis prasmėmis palankų klimatą neapykantai skleistis, sklisti, kurti naujas jos formas, ją naudoti kaip ginklą. Labai konkrečiai pamatuoti, ar padaugėjo neapykantos kalbos ir kiek padaugėjo, neturime galimybės, tačiau bendras įspūdis, viešąją erdvę vis pasiekiančios naujienos, tarkime, apie išpuolius prieš sinagogas, rodo, kad procesai yra įgavę kitokį intensyvumą. Tai nėra tik demoralizuojantis karo poveikis, tai lemia ir poreikis pasirinkti pusę, kai itin sustiprėja įsitikinimai ir vyksta visuomenės mobilizacija priešo akivaizdoje, kai sukyla emocijos matant karo žiaurumus, o tai veda prie nuostatų ir jas atspindinčių diskursų radikalėjimo.

Tokiose diskusijose kyla svarbus klausimas: kur baigiasi natūrali emocinė reakcija (pavyzdžiui, pyktis dėl karo veiksmų) ir kur prasideda pavojinga dehumanizacija, kuri ilgainiui normalizuoja smurtą ir neapykantą? Karo ir smurto kontekstuose emocinis atsakas yra natūralus ir neišvengiamas – žmonės į neteisybę, kančią ar agresiją reaguoja pykčiu, pasipiktinimu, kartais net keršto jausmu. Šios emocijos yra suprantamos ir psichologiniu, ir socialiniu požiūriu. Problema kyla tada, kai pyktis įgyja kalbinę formą, kuri nužmogina kitą pusę. Tokia kalba nustoja būti tik emocijų raiška – ji tampa diskursine praktika, kuri ilgainiui normalizuoja smurtą, pateisina prievartą ir ištrina ribą tarp „karo veiksmų“ ir „žmonių naikinimo“. 

Ar jūs pati asmeniškai (o gal jūsų artimieji, bičiuliai) esate patyrusi neapykantos kalbą?

Mes visi patiriame neapykantos kalbą. Vieni ją kuriame ar vartojame, kiti su ja susiduriame viešojoje erdvėje matydami neapykantos turinį, kai kurie iš mūsų tampame jos taikiniais, bet patiriame ją visi. Ir visi nuo jos nukenčiame – ir nekentėjai, ir taikiniai, ir tiesiog esantys toje bendroje socialinėje terpėje. Turiu bičiulių, patyrusių neapykantos nusikaltimų. 

Aš pati, kaip ir jūs, po paskelbtais interviu vengiu skaityti komentarus. Žinau, kad ten visko būna. Esu užmetusi akį – tipiniai naratyvai: „leftistė“, „komsomolcė“, „pinigus už tai gauna“ ir pan. Bet jei ši tema kai kuriuos komentatorius jaudrina, dirgina, tai nėra blogai. Vadinasi, tas kalbėjimas veikia. Nereikia, kad jie jaustųsi patogiai ir jaukiai susidūrę su diskriminacinėmis idėjomis. Jų nepakantos nuostatos nėra norma, ir jei jie ima tai jausti, vadinasi, žinutė pasiekė adresatą. Siekis toks ir yra: denormalizuoti diskriminacines ir normalizuoti vertybiškai kitokias praktikas, skatinančias atvirumą ir lygiavertiškumą.