Ar laisva meninė literatūra saugo savo auditorijas nuo propagandos nuodų? Ar – priešingai – literatūros autoriai yra atsakingi dėl masių, autoritarinės ir totalitarinės valdžios vykdomų karo nusikaltimų? Klausimas neatsitiktinis, nes dažnai Lietuvoje, Ukrainoje ir kitose Vidurio bei Rytų Europos šalyse, užuot aptarus, kaip literatūros kūriniai stabdo masių beprotystę, bandoma kaltinti rašytojus, filosofus ir dramaturgus dėl masinių nusikaltimų, kuriems jie priešinosi. Apie Rusijos meninės literatūros autorių ir propagandos santykį svarsto garsūs Kremliaus valdžios persekiojami emig­racijoje gyvenantys rašytojai: Dmitrijus Gluchovskis, Dmitrijus Bykovas, Borisas Akuninas, Viktoras Jerofejevas, Liudmila Petruševskaja ir kiti. Kiekvienas jų svarsto įsivaizduojamos tautos mentalitetą, nagrinėja autorius nuo Aleksandro Puškino iki Vladimiro Nabokovo ar Josifo Brodskio, atskiria genialias poetų eiles nuo jų niekšybių ar dvasios menkumo priepuolių. Kritinei Rusijos literatūros savirefleksijai jau daugiau nei 200 metų ir ji gerai atsimena savo istoriją nuo Visariono Belinskio ir Piotro Čaadajevo laikų. Tačiau, jei ši savikritikos tradicija tokia ilga ir gili, kodėl atsitiko šis karas ir nesuveikė į literatūrą įskiepyta laisvė? O gal literatūra, kurdama savo vyšnių sodus, intriguojančias istorijas apie svetimus gyvenimus, užuot aštrinusi dabarties įvykių supratimą, panardina skaitytojus į sapnų salas, kur šie praranda budrumą ir leidžia įsiviešpatauti represiniam autoritarizmui?

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Naujosios emigracijos būklę Rusijos rašytojai-kritikai lygina su porevoliucinės Rusijos poetų ir rašytojų, tokių kaip Marinos Cvetajevos ar Ivano Bunino likimu, su jų savirefleksijos istorija. Dabartiniai kritikai aiškina paraleles su nacistinei Vokietijai oponavusių ir vokiškai rašiusių Ericho Marios Remarque’o, Stefano Zweigo, Thomo Manno, Hermanno Hesse’s, Bertoldo Brechto, Annos Seghers veikla. Stereotipiškai klausiama, ar Rusijos vėlyvojo Sidabro amžiaus poetai ir rašytojai, originalūs filosofai ir publicistai įgalino raudonojo rato (pagal Aleksandro Solženicyno knygų ciklo pavadinimą) kruviną riedėjimą. Arba kodėl galinga prieškarinė vokiečių literatūra, filosofija, teatras, muzika nepasipriešino nacizmo iškilimui, netapo barikada, apgynusia nuo Holokausto? Kaltinamųjų klausimų retoriškumas rodo, kad literatūrai ir filosofijai keliame pernelyg didelius reikalavimus, o jų vaidmuo nėra sustabdyti mases, antraip tai būtų atsitikę. Didžioji literatūra ir muzika, teatras ir kinas nėra skirti masėms apsaugoti nuo jų kvailumo ir autoritarinių lyderių. Tuo turi užsiimti masinis švietimas ir didžioji žiniasklaida – minių industrijos. O laisva literatūra gali įkvėpti, įgalinti skaitytojų gentis – auditorijas, kurios skaito ir suvokia. Literatūros sociologija ir antropologija, nagrinėjančios auditorijas ir jų istoriją, atsirado palyginus neseniai ir šie mokslai nėra ta literatūros kritika, kuria remiasi Rusijos rašytojai.

V. Jerofejevas, įrodinėjantis Rusijos rašytojų nekaltumą, diskutuoja apie juos lyg apie tautos ir masių dievus, kurie nekalti, nes kaltas Vladimiro Putino ratas, Kremliaus intrigos. V. Jerofejevui, kaip ir D. Bykovui ar D. Gluchovskiui, daug kalbantiems panašiomis temomis, svarbu, kokius vaizdinius sukuria rašytojas, o ne kas atsitinka su šiais vaizdiniais auditorijos sąmonėje ir kaip pažadinta moralinė vaizduotė gyvena nepriklausomą gyvenimą. Auditorijas geriau jaučia teatro režisieriai, siejantys auditorijos vaizdinius su scena. Tai būdinga B. Brechto ir moderniam dokumentiniam, publicistiniam teatrams. Tai, beje, gerai jaučia ir poetė, žurnalistė, projekto (dabar Rusijoje užblokuoto) Colta.ru (visuomeninė medija) vadovė Marija Stepanova.

Kalbant apie literatūrines auditorijas, literatūros nereikėtų nagrinėti kauzaliniu, priežasties ir pasek­mės požiūriu, esą ji paskatina arba paneigia masines revoliucijas ir yra inžinerinė priemonė. Laisva literatūra nėra nei meistras, kuris gamina masėms privalomus vaizdus, nei medžiaga, iš kurios turėtų gimti skaitytojo sąmonė, nei turi aiškų į visuomenę nukreiptą tikslą, o jei tokį žada, formuluoja, tai yra tik vilionė, pažadas, katės žaidimas su pelėmis. Grožinė literatūra nėra visuomenę atspindinti ar įgalinanti forma, nes menas nėra visuomenės veidrodis, nors kai kurie ideologai, tokie kaip Vladimiras Leninas, tai tvirtino, o jį kartojo ir ištisos plejados literatūros kritikų. Rašytojas yra laisvas dėlioti savo menines konsteliacijas, arabeskas, kurti originalias figūras. O auditorijos, skaitytojų sąmonė yra dialogiška, transformuojanti, ji neseka nė vienu iš rašytojų, bet gali jų kūrinius paversti savo grupės vaizduotės šaltiniu. J. R. R. Tolkieno pasaulių gerbėjai neseka rašytoju ir viduramžių literatūros tyrinėtoju J. R. R. Tolkienu, o paverčia jo knygas savo žaidimų prielaida.

Auditorijų ir kiekvieno skaitytojo sąmonė svarsto, lygina daugelį simbolinių gyvenimo situacijų, net jei jos nepalyginamos, net jei tai absurdiška. Sovietinio skaitytojo sąmonė lygino Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ dvarų puotas, jų didingumą, grožį ir orią meilę su savo gyvenimu komunaliniame bute tarp daugelio kitų kaimynų, neretai skundikų, kai orumui liko tik slėptis varganame kambarėlyje. Mūsų sąmonė be perstojo sprendžia neadekvatumo tarp skirtingų prasminių, simbolinių pasaulių problemą, mes sudedame pieštukus su bulvėmis ir galvojame ne kiek, o kokį hibridą gavome. Taip veikia auditorijos vaizduotė: ji lekia su kasdienybės vėjais, teka su namų problemomis. Literatūra kartais papasakoja, kaip konkretaus asmens sąmonėje telpa didingi ateities vaizdai ir namų purvas, abstrakti tiesa ir konkreti buitinė apgaulė. O jei kam ir pavyksta sudėti laikrodžius ir peles, tai būna alogiška ir absurdiška kaip Daniilo Charmso ir oberiutų, Samuelio Becketto ar L. Petruševskajos kūryboje.

Literatūra ne tik šnekina skirtingus gyvenimo epizodus, bet gali pasiūlyti išeiti anapus ydingo minčių rato. Johanno Wolfgango von Goethe’s „Faustą“ galėjo skaityti, skaitė ir savitai interpretavo nacių manipuliuojami žmonės. Tačiau faustiškas naujumo ir džiaugsmo troškimas jiems padėdavo išeiti anapus mefistofeliško gundymo. Vidinės emigracijos judesį galėjo atlikti ne visi, o tik tie, kurie turėjo gana tvirtus alternatyvius prasminius-simbolinius pasaulius. Ne viena ar dvi knygos, o ištisos vaizduotės tradicijos, tvarūs alternatyvūs pasauliai padeda auditorijoms atsispirti represiniam aparatui ir įtikinėjimui. Ši vidinė emigracija gelbsti asmenis, grupes, kaip lietuviškos liaudies sutartinės ir pasakos gelbėjo nuo sovietizacijos, tačiau neužtikrina jokio spontaniško pilietinio pasipriešinimo. Stalino laikais privalomi mokiniams A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ ir Michailo Lermontovo „Mūsų laikų herojus“ tapo būdais pasislėpti po svajonių antklode nuo kaimynų-skundikų, gulaginių teismų, tremčių ir žudynių. Skaitytojai patyrė skilusią sąmonę: tarp gražios vaizduotės, viešos klasinės neapykantos, giliai slepiamo nerimo bei kasdienybės netvarkos. Šis skilimas užtikrino daugiamatį gyvenimą tarp skirtingų pasaulių, polisemiškumą ir vidinės emigracijos galimybę.

Sutinku su V. Jerofejevu, kuris sako, kad didžioji literatūra nėra nei kalta, nei atsakinga dėl daromų masinių karo nusikaltimų, bet yra atsakinga už savo parašytas bjaurastis, kvailystes ar niekšybes – A. Puškinas imperiškai rašė apie getmaną Mazepą poemoje „Poltava“, o J. Brodskis – „Ukrainos nepriklausomybei“. Šie eilėraščiai yra masalas propagandai. Tačiau vienas ar kitas eilėraštis nesuformuoja tradicijos ir iš jos taip paprastai neišauga alternatyvus pasaulis, skirtas auditorijų vidinei emigracijai. Tam reikalinga daug analogiškų tekstų ir jų gerbėjų, kurie minėtus rašinius išpažintų kaip pirminius savo laikinos tapatybės tekstus. L. Tolstojaus romanai tolstojininkams yra pirminiai, jų pasaulis yra neprievartinis pasipriešinimas istorijos nenumaldomumui, savotiškas stačiatikiškas protestantizmas. Tolstojininkų pasipriešinimas remiasi išpuoselėtu vidiniu atsakingumu, orumu ir savo paties darbu. Istorija, valstybė pradeda keistis, kai pasitraukę į darbščią vidinę emigraciją rašytojai ir skaitytojai puoselėja tokį pasaulį, kurį gali išskleisti tarsi viešą politinę praktiką.

Šiandienės auditorijos skiriasi nuo F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus laikų gebėjimu patiems, kaip grupėms, diskutuoti, atverti literatūrines tradicijas ir alternatyvius simbolinius pasaulius, apčiuopti ir puoselėti prielaidas (modelius, pirminius tekstus) ir iš jų augančią įvairovę (antrinius tekstus). Literatūrinis modelis yra ne tik skaitoma, bet ir komunikuojama, grupinė ar net bendruomeninė vaizduotė apie tai, koks yra ir gali būti pasaulis. 1990-ųjų Rusijos pasaulio vaizdinį išpuoselėjo Viktoras Pelevinas, parašęs romanus „Čiapajevas ir Pustota“, „Generation P“, kuriuose parodė didžiųjų ideologijų tuštybę ir perversyvumą. O apsakyme „Skaičiai“ ir vėlesniuose romanuose pasirodė reklamos agentų, gėjų ir FSB (saugumiečių) valdomas konspiracinis pasaulis, rusiška „Matrica“. Šių tekstų skatinama bendruomeninė vaizduotė ilgainiui tapo prieglauda tiems, kurie mano, kad rusų pasaulis yra ypatingas dėl patriotinės perversijos, pakibusios tarp radikalios absurdiškos vaizduotės, banditų ir amoralių saugumiečių visagalybės. Jo auditorija tik­rai neis kariauti, tačiau niekins Vakarus dėl menamo naivumo ir kurs sau patiems meluojančias vizijas apie FSB visažinystę. Nesėkmingas Kyjivo šturmas 2022 m. vasario pabaigoje demaskavo saugumiečių gudrumą, parodė jų socialinį infantiliškumą.

Kitas dalykas – Vladimiras Sorokinas, pritraukęs ir atstūmęs daug skaitytojų ekskrementiniais-nekrofiliniais, purvinaisiais romanais. Tačiau Rusijoje jau buvo susiformavusi plati kino, teatro ir literatūros „černuchos“ auditorija, pamėgusi atgrasaus buitiškumo ir kalėjimo sintezę, romantizavusi gulaginių ar sovietinių griuvėsių aplinką. V. Sorokinas parašo sarkastišką romaną „Opričniko diena“, kuris virto pagrindine dabarties Rusijos būklės pranašyste. Vieniems jo knygos buvo ironija, atgrasanti nuo dalyvavimo caro gaujose, kitus, priešingai, šūkis eiti žudyti – „Goida!“ – įkvėpė. Jevgenijus Prigožinas ir jo šutvė sukūrė tikrą kalėjimo banditų ir galvažudžių armiją, kuriai tarnauti carui Putinui, plėšti, prievartauti – malonumas. Platesnį, ne vieno, o trijų modelių paveikslą pabandė pateikti romanistas, poetas ir literatūros kritikas D. Bykovas romane ŽD. Jis aprašo žydišką dvasios gentį, kurią vadina chazarais, o karingus rusus imperialistus laiko variagais, kurie aiškiai asocijuojami su pagonybe. Būtent pagonys peržengia Kristaus aukos sindromą ir grįžta prie sakralinio žudymo, gyvo aukojimo. Rašytojas ir militaristas, Stalino ir Donecko liaudies respublikos banditų gerbėjas Zacharas Prilepinas D. Bykovo romane atpažino, kad jis ir yra variagas. Z. Prilepinas, kaip ir D. Bykovas, yra medijų lyderis, rašo eiles, dainas, repuoja, pagal jo romanus kuriami kino scenarijai ir jis atveria duris į karą, Gulagą, į represijų ratus, ir jo auditorijai – nacionalistams – tai patinka. Būti variagu, remiantis Z. Prilepino apsakymu „Seržantas“, reikia ištrūkti iš Kristaus aukos būklės ir tapti naikintoju. Kitaip pasiaukojančių tikinčiųjų ir Gerąją Naujieną nešančiųjų paveikslus piešia rašytojas Jevgenijus Vodolazkinas romane „Lauras“. Tai dar viena auditorija, didžiulė ir nepriklausoma nuo putiniško Maskvos patriarchato. Tačiau pats romanas – antraeilis, nes pirminiai tekstai yra visai kiti, atkeliaujantys iš senovės, iš senosios rusų arba slavų kalbos, panašesnės į baltarusių ar ukrainiečių nei Maskovijos. Dar viena grupė žmonių, kuriuos D. Bykovas išskiria, yra vietiniai, vasilijai: panašūs į mažąsias tauteles ir į valkatas, kurie nuolatos keliauja ratu, cikliškai, kartu su metų laikais ir stato gigantišką žiedinį geležinkelį aplink visą Rusiją. Į mistinį traukinį būtų pasodinti dauguma vietinių vasilijų ir keliautų jie amžinai (tai primena Venedikto Jerofejevo „Maskva–Petuškai“ veikėjo valkatos, alkoholiko gyvenimą). Vasilijai gaivina gyvąją rusų kalbą, panašią į senąją slavų, į poeto Velimiro Chlebnikovo (at)kurtąją. Panašią pagal skambesį ir prasmes į rusišką, tik netekusią administracinio rūbo kalbą audžia ir L. Petruševskaja lingvistinių pasakų cikle „Puski biatyje“, tai buvo perkelta į animacinius filmus vaikams ir jų tėveliams.

Literatūra kovoja prieš propagandą kovodama už savo auditorijas, bet ir auditorijos gina savo įsivaizduojamus pasaulius. Kuo daugiau yra socialinių tinklų ir galimybių pasikalbėti moralinės ir meninės vaizduotės temomis, tuo šie įsivaizduojami pasauliai tvaresni ir aiškiau, greičiau gali formuluoti savo poreikius. Rašytojų, savo grupių lyderių, žodžiai kartais būna gerokai įtaigesni nei politinės ideologijos ir šūkiai. Propagandistai, nors ir žino tokį naujadarą kaip „komunikaciniai burbulai“, tačiau negali tiesiogiai veikti literatūrinių auditorijų, kurios vadovaujasi išpažįstamų pirminių ir antrinių tekstų (Reino Raudo koncepcija) logika, todėl ir bando prisikviesti, įkinkyti garsiuosius rašytojus lyderius. O jei nepavyksta, jie šiuos rašytojus ištremia, o jų knygas draudžia, tačiau negeba pasiūlyti alternatyvos. Rusijos knygynai riboja ir iš bibliotekų išima D. Gluchovskio, D. Bykovo, B. Akunino, poetės M. Stepanovos, L. Petruševskajos knygas, draudžia poetės ir dainininkės Zemfiros dainas, aktorės Lijos Achedžakovos pasirodymus... Ir tiesa, kad jų kūryba ne tik įgalina auditorijų vidinę migraciją ir rezistenciją, bet ir skatina tapti veikliais piliečiais.

Straipsnis parašytas pagal Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Kritinė teorija ir kultūros politika Lietuvoje“ (LIP 20-9).

Gintautas Mažeikis – profesorius, filosofijos mokslų habilituotas daktaras, VDU Socialinės ir politinės kritikos centro vadovas. Tyrinėjimų sfera: kritinė teorija ir simbolinis mąstymas.