Jūratė Visockaitė. Bernardinų vyzdyje

Pagaliau vilniečiai ir nevilniečiai –­ visi Lietuvos piliečiai – gavo nerealiai realią dovaną – rekonstruotą Sereikiškių parką, perkrikštytą Bernardinų sodais. Na, tiesą sakant ir nesikuklinant, tikrai verti buvome – tie čia esantys apytikriai trys milijonai, savo rojaus sodų neiškeitę į svetimus.

Ir dabar kiekvienas turime asmeninę nuomonę, teises ir pareigas tam sodui. Tai viešoji miesto vieta, kuri priklauso dar ir tavo šeimos ūkiui bei vidiniam pasauliui. Taigi, vaikštome, čiupinėjame, uostome, matuojamės.

Turbūt turėčiau pradėti nuo trijų grakščiai išsirietusių cementinių dramblių, saugiai užcementavusių nepakartojamą vaikystę, – jų niekas negali pakeisti, nepakeis, ir taškas.

Iš tos epochos man užtenka ir štai to išlikusio masyvaus tiltelio su grandine tarp aklinai akmenimis grįstų tvenkinių palei pat „Vilniaus vandenų" ekspozicijų rūmą (tai, mano galva, originaliausia sodo vieta). Kai atėjau pirmą kartą, ankstų rytą po atidarymo, – vanduo nuo vėjelio tyvuliavo, jame ryškiai atsispindėjo rūmų fasadas ir šalia augantis klevas, kuris įsispoksojus staiga ėmė raibuliuoti ir svaigiai suktis... Pagaliau užtenka, ačiū Dievui, išlikusių svarbiausių parko-sodo „architektūros detalių" – senų medžių ir upelės. Kai kurie iš medžių ypač nusipelnė ir gavo romantišką vakarinį apšvietimą iš apačios. Bet, reikia tikėtis, kad mes pernelyg nepulsime keisti tų medžių individualumo žiemą–vasarą, tvarkysime, bet ir leisime jiems apsileisti, apglėbti savo buveinę, natūraliai nukonkuruoti civilizacijos blizgučius ir patogumus.

Per pirmuosius atėjimus kiek nustumta į šoną man pasirodė svarbiausia parko-sodo veikėja – Vilnelė. Net dauguma suoliukų atkaltėmis pasigrožėjimui atsukti ne į amžinai tekantį vandenį, o į laikiną praeivių srautą. Gal ir gerai, kad upė kol kas tiesiog palikta ramybėje. Gal ir gerai, kad tėra vienas oficialus akmenimis grįstas nusileidimas prie jos. O toje nuvaikščiotoje vietoje su kniūbsčiu medeliu, kur įbėgdavo šaltinis ir kąsnio lūkuriuodavo antys, gudriai iki pat vandens įleista neginčytinai puikiai iškalta tvora (tačiau tokių žavingų tvorų rasim ir kapinėse – ne veltui dailioškės studentai jau paleido žiaurų aptvertų ir nublizgintų Bernardinų palyginimą su kapinėmis).

Nemokamą Vilnelę tarsi mėgina dubliuoti nepigūs fontanai. Globalus sprendimas, pasiimsiantis turbūt pusę Bernardinų priežiūros sumos, atsiradęs taip pat, kaip ir džiūstantys vienaveidžiai miesto euromedeliai. Paklusome liaudžiai, kuri visada balsuoja už fontanus – dargi paspalvintus ir su muzika – ir dabar čia tvenkiasi daugiausia publikos. Keturi Bernardinų fontanai ir fontanėliai – taip, žinoma, gražūs – tačiau jie ryškiausiai demonstruoja, kad nueita lengviausiu keliu, kad pabijota konstruktyviai išsaugoti-modernizuoti-kurti. Nerastas autorius ir koncepcija, norėta įtikti visiems. Žodžiu, tas pats, kaip ir su paminklų kūryba mieste.

Pavyzdžiui, ant iš naujo suformuoto „gražaus vaizdo" kalnelio – belvederio –­ galima buvo pastatyti ne tuos pačius banalius suoliukus, o kokį nors bokštelį su kupolu – panašioms architektūrinėms detalėms pinigų ir fantazijos pritrūko, na, galbūt ateityje... O juk įėjus pro išsaugotus senus centrinius vartus, akys džiaugiasi išvydusios plačiau atidengtą arkinę tvorą ir du vienuolyno kontraforsus.

Sodą (ne parką) mėginančios suvaidinti dvi prie vartų esančios šoninės „kišenės" su lysvėmis į kairę ir į dešinę galbūt labiau atsiskleis pavasarį. Dabar jos (o ir visa ta sodo personifikacija) mano pasąmonėje nevykusiai susilieja su kita, originalia miniatiūra – nepalyginamai tobulesne, esančia Kairėnų parke, dešinėje jo „kišenėje".

Malonios smulkiosios sodo detalės –­ šiukšliadėžės, žibintai, suoleliai – pastarųjų labai daug, baisu net įsivaizduoti, kad gali išaušti diena, kai jie visi bus nusėsti kažką švenčiančiųjų. Su į sodą įžengiančiais miestelėnais megsis vis naujos problemos –­ Vilniaus „sodininkams", toli gražu ne broliukams bernardinams, neužteks vien šachmatų ir sūpuoklių. Vingio parko hektarai įstengia praryti žmonių masę ir toliau klestėti, o šis iš tiesų mažulytis senamiesčio parkas-sodas yra beginklis. Reikėtų jį saugoti kaip savo akies vyzdį.

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Draugai