Jūratė Visockaitė. Dvaselė negu kūnas

 

Filmo „Homo Vilutis“ kadras

Filmo „Homo Vilutis“ kadras

 

Kas dvi savaites kurdami, o paskui vartydami savo popierinį spektak­liuką – žurnalą „Literatūra ir menas“ – vis pasvarstome: o ką gi čia mes iš viso darome? Už langų virusas arba karas, kuriuos reikia persirgti, nuryti, suvokti. Eilinis pavasaris, eilinis menas ir bendrabūvis, kuriuos pagal profesinę pareigą (ir todėl, kad nieko daugiau nemokame) privalome eilinį kartą reflektuoti. Ir kas čia mums išeina šiuo – beje, seniausio Lietuvos kultūros leidinio – formatu? Dabar, kai ribinės situa­cijos iškelia kraupokus egzistencinius klausimus absoliučiai visiems: jauniems ir seniems, kvailiems ir protingiems, geriems ir blogiems. Kai kiekvienas, taip sakant, turi pasiskiepyti, smarkiai pagalvoti, atsistoti poza: kas vyksta, kas kaltas? Mes gi mėginame viską suvynioti į kultūros popieriuką ir pavaišinti atsakymais. 

Grafikas Mikalojus Vilutis, 79-erių žmogus, galvoja ir vynioja visą savo gyvenimą. Darė tai oforto ir šilko technikos paveikslėliuose, dabar daro žodžiais – yra kelios gražios knygelės, o „Šiaurės Atėnai“ iki šiol spausdina jo mintijimus per visą puslapį. Pasirodo štai ir šviežutis dokumentinis filmas (autoriai Vytautas V. Landsbergis ir Povilas Baltinas) „Homo Vilutis“, kuriame Mikalojus vėl gauna progą išreikšti save ir pasaulį. Pasaulį pagal Vilutį. 

Iššoka prieš tavo akis toks niūrus valtyje sėdinčio žmogaus veidas: veide kaip atgaivintoje M. Vilučio grafikoje nevirpteli nė vienas raumenėlis, akių žvilgsnis iš padilbų, figūrėlė sulinkusi, drabužėliai tokie, kokie tą dieną papuolė, o vėliau einant anūkas dar burbteli, kad jis voobšče nebeprigirdi... Belieka to kūnelio viduje dvaselę pačiam virti, užvirti ir pamaitinti (tortu ar sriuba?) šalia esančius. Atitolinti savo ir jų pabaigą. 

Filme man gražiausi epizodai su kolega Petru Repšiu: pasimatuoja, kas ir kiek dar gali išgerti, kas yra geresnis, ilgiau patyli. Pauzių filme nemažai, jos savaime turtingos. Turtingiausios tos, kurios po vandeniu filmuotos, – senjoras profesorius, virtęs jaunikliu, iki šiol neria gilyn su medžiokliniu šautuvu! Jeigu būtų pasisekę objektyvo akivaizdoje nudurti žuvį, tai išvis būtų susiliejęs su savo nupieštais karingais anima ir animus vilučiukais. 

„Jei atkentėsiu, tai bus atleista“, – sako Mikalojus. 

Už ką prašo atleisti šis kūrėjas (o ir kiti kūrėjai)? Už tai, kad ištaria „aš – genijus“, „norisi gi palikti pėdsaką“, „mes tiesas sakome garsiai“? Kad panoro „ne vien veistis ir daugintis“, turėti „dvaselės daugiau negu kūno“. 

Už tai, kad išima, išlupa, išpjauna iš savęs ir parodo kažką viršaus homo erectus?