1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene plačiąja prasme? Ar nūdienos menas patenkina jūsų lūkesčius?

Dailėje man įdomu plastika. Plastika – tai menininko sugebėjimas iš amato ir mąstymo suformuoti savo paties ir pasaulio atspindį.

O šiuolaikinis menas – ir Lietuvoje, ir užsienyje – su plastika nesutaria. Dabar dailės pasaulyje madinga žurnalistika, publicistika – performansai, agitbrigadininkai. O vizualūs laikraščiai parodų salėse manęs netraukia. Vokietijoje jau nebėra dailės mokyklų, ir mes visa tai patikliai perimam. Juk patogiau taškytis paviršiuje seksualiniais ir kitokiais kompleksais, lengviau kokybę imituoti. „Kvailių džiaugsmas“, – kaip sako Ž. Mikšys. Neįdomu, be dvasios. Šalta.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko darbų nekantriausiai laukiate?

Nustebino Noridžo gotikinė normanų katedra; o dar – vienas toks A. Modigliani tapytas linijinis L. Zborowskio portretas; graikų ir romėnų amfiteatrai Lione; ten tekančių dviejų upių Ronos ir Sonos spalvos, skandinaviški saulėlydžiai. Dar vieno tokio mokinuko grojimas –­ MKČ menų mokykla, kurioje 20 metų mokytojauju, neseniai šventė 70-metį, tai jis ten pagrojo geriau nei profesorė.

Teatre – „Eglutė pas Ivanovus“, režisieriaus J. Vaitkaus tiksliai atseikėta šventa trejybė: scenografija, muzika, aktoriai. K. Sabaliauskaitės romanas – žavi jos knygos sąranga, be to, ji žino, apie ką rašo. Mėgstu menininkų biografijas, istorines knygas, I. Kraševskį. Nes metams bėgant sunku skaityti grožinę literatūrą, jai tampi išrankus.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Streikuoti? Menininkas negali daryti tik vieno – eiti prieš save. Negali nedirbti. Net priespaudos metais. Mano akademinio piešimo mokytojas B. Gobis tapė ir dėjo į krūvą. Taip pat ir V. Drėma, dėstęs plastinę anatomiją (kai kas iš kolegų ėjo pas jį į egzaminą daugybę kartų).

Jei nedirbčiau kiekvieną dieną, tai prasidėtų tinginystė, sustingčiau. Gal tinginiams streikai ir tinka.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Labiausiai man prie širdies rezidencijos ir užsienyje, ir Lietuvoje. Mūsų valstybines stipendijas esu gavęs tris kartus, ALF’o – porą, o užsienio – kiek daugiau.

Nežinau, jaunystėje sugebėjau intensyviai dirbdamas išgyventi ir provincijoje. Dabar niekad savęs ant šakių nekeliu. Pliaukšėti kaip dauguma paviršiuje? Norisi nerti giliau į dugną, virškinti ir tūnoti, tik kartais išlįsti į paviršių ir sublizginti žvynais. Manau, taip pasisekė padaryti Vilniaus galerijoje „Elysium“ tapybos ir tekstilės kontrapunktų paro­doje (www.youtube.com/watch?v=HWaQqIKjNlU).

{youtube}www.youtube.com/watch?v=HWaQqIKjNlU{/youtube}

Panašius plotus prieš keletą metų man pasiūlė senas draugas, antikvaras ir poetas E. Kelmickas. Jo galerijos, kuriose tavo darbai pakabinti greta V. Kisarausko, J. Švažo, V. Gečo, V. Kairiūkščio, A. Petrulio, J. Buračo, P. Kalpoko, rusų M. Vrubelio, K. Korovino, vakariečių R. Dufy, S. Delaunay, M. Liebermanno, K. Larssono, L. Riverso, mane absoliučiai tenkina. Egzistuoji čia ne kaip neturtingas giminaitis, o kaip lygiavertis profesionalas (www.ek-art.lt/arvydas-pakalka).

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Prancūzija visur, kur tik galima, yra prisistačiusi pamink­lų, monumentų, didelių ir mažų. O pas mus štai įeini į Pilies gatvę ir šalia tų puikių P. Mazūro „Rankų“ virš blyninės durų prie fasado staiga pamatai tragiškiausią A. Šabaniauską... Taip nemokėt dar reikia sugebėt! O Druskininkai iš viso nugriauna tai, kas „pasenę“, ir toje pačioje vietoje pasistato „naujovišką“ čekankę...

Gerai, kad yra S. Kuzmos „Pieta“ Antakalnio kapinėse, kad netoli Veisiejų, laukuose, klūpi E. Pauzos Pliaterytė.